Prabėgus lygiai vienuolikai dienų po 1990-ųjų Kovo 11-osios, scenos šviesą išvydo debiutinis tuo metu dar režisūros studento Oskaro Koršunovo spektaklis „Ten būti čia“. „Turbūt tai buvo viena pirmųjų premjerų [vėl] nepriklausomoje Lietuvoje“, – prisimena O. Koršunovas. Šiaip ar taip, tai buvo ryškiausias to meto teatrinis įvykis, niekaip netilpęs vien teatre ir simboliškai pažymėjęs dvi naujas pradžias – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą ir gaivaus it laisvės vėjo gūsis Oskaro Koršunovo teatro atsiradimą. Frazes iš spektaklio citavo visi ir visur: jaunimas gatvėje, studentai universitetuose ir netgi pats Vytautas Landsbergis. Jau šį šeštadienį, būtent kovo 22 d., 19 val., O. Koršunovas kviečia dar kartą prisiminti „Ten būti čia“ ir paminėti šį jubiliejų OKT studijoje. Įėjimas laisvas.
Po 1990-ųjų Kovo 11-osios laisvė buvo atkovota ir įteisinta politiškai, tačiau visuomenės laukė kur kas sudėtingesnis darbas – pradėti laisvai mąstyti ir gyventi. Buvo reikalingi ne tik politiniai, socialiniai, bet ir kultūriniai, psichologiniai pokyčiai, kitokia savimonė – istoriniai lūžiai skatino savo gyvenimą kurti ir mąstyti savarankiškai. Laisvė buvo dažnai suvokiama kaip atsiribojimas nuo priešo, o ne kaip pastanga kurti naują gyvenimą, kurti save. Akivaizdu, kad tokia pozityvi laisvė besiformuojančiai visuomenei tapo dideliu iššūkiu. Jam reikėjo ieškoti atsako.
Šis atsakas pirmiausiai buvo atrastas ne politikoje ir ne ekonomikoje, o mene. Jauniems ir išradingiems aktorinio meistriškumo studentams, vos dvidešimtmetį perkopęs režisierius O. Koršunovas pasiūlė kurti spektaklį, paremtą tuo metu dar mažai kam žinomo, nuo Stalino laikų valdžios nemėgto OBERIU judėjimui priklausiusio rašytojo ir dramaturgo Daniilo Charmso kūryba. Taip gimė legendinis O. Koršunovo spektaklis „Ten būti čia“. Tai spektaklis, apvertęs viską aukštyn kojomis. Po jo Lietuvos teatras jau nebegalėjo būti toks, koks buvo.
Spektaklis, gimęs Nepriklausomybės priešaušryje
„Nuo pat „Ten būti čia“ turėjau tam tikrą teatro viziją – maniau, kad teatras turi būti paradoksalus, stebinantis, todėl Charmsas atsirado neatsitiktinai, būtent jis tiko tai vizijai įgyvendinti. Tuomet daug skaičiau oberiutų, Antonino Artaud – tai formavo mano teatro sampratą. Tada man atrodė, kad režisieriui labai svarbu sukurti savo pasaulį, savo teatrą, savo braižą, stilių, savo teatrinę kalbą, besiskiriančią nuo kitų – kitaip režisieriaus funkcijos net neįsivaizdavau“, – prisimena režisierius.
Naujoji Koršunovo teatrinė vizija – absurdas, paradoksas – reiškėsi kontrapunktu tuometinei situacijai Lietuvoje.
„Tada, kai lietuvių kultūra buvo įsitraukusi į dainuojančią revoliuciją, valstybės kūrimą, mes ištraukėm visiškai anarchistišką Daniilą Charmsą, absurdišką, siurrealistinį dalyką, autorių, kuris sako, kad viskas yra dūmai, kad jam labiausiai patinka nesąmonės“, – pasakoja O. Koršunovas.
Oskaro Koršunovo teatras?
O. Koršunovas prisipažįsta, kad „Ten būti čia“ premjera nebuvo pastebėta iš dalies dėl paties teatro pozicijų revoliucingo gyvenimo akivaizdoje.
„Teatras bandė apdainuoti gimstančią valstybę, drauge prarasdamas žiūrovus, nes tai, kas vyko gatvėse, buvo daug stipresnis, tikresnis ir įdomesnis teatras“, – teigia režisierius.
Kita vertus, žiūrovai ne iš karto suprato naują Koršunovo teatrinę kalbą, tačiau ją suprato Lietuvoje apsilankę tarptautinių festivalių prodiuseriai. „Ten būti čia“ buvo pakviestas į Edinburgo „Fringe“ festivalį, kuriame laimėjo pirmąjį prizą.
„Pasipylė straipsniai ir interviu, sulaukėme didžiulio žiniasklaidos dėmesio, krūvos liaupsių – visa tai mums buvo didžiulis šokas, bet kartu apėmė didelės laimės nuojauta“, – prisimena O. Koršunovas.
Ankstyva „Ten būti čia“ tarptautinė sėkmė atvėrė O. Koršunovui ir jo teatrui vartus į tarptautinius festivalius ir gastrolių gyvenimą, besitęsiantį jau daugiau nei tris dešimtmečius. „Ten būti čia“ buvo pirmas režisieriaus spektaklis, pakviestas į prestižinį Avinjono festivalį. Vėliau dar devyni O. Koršunovo spektakliai buvo pristatyti šio festivalio scenoje. Australija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Austrija, Švedija, Lenkija, Estija, Ukraina – tai valstybės, kurių festivalių duris „Ten būti čia“ pravėrė dar pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje. Tarptautiniu mastu režisieriaus O. Koršunovo ir jo teatro vardas buvo sukurtas jau po pirmojo jo spektaklio.
Po sėkmės Edinburge, Rūta Vanagaitė pakvietė „Ten būti čia“ į Jaunimo teatrą. Šis spektaklis buvo pervadintas į „Paūmėjimus“. Nors kiti teatrai tuo metu jautė žiūrovų badą, kiekvienas „Paūmėjimų“ rodymas buvo lydimas visiškų žiūrovų anšlagų. Žiūrovai ėjo žiūrėti spektaklį dešimtimis kartų. Buvo tokių fanų, kurie „Paūmėjimus“ matė 50 ir daugiau kartų. Dalis žiūrovų spektaklio metu juokdavosi dar neįvykus pokštui, o kita dalis žiūrovų nesuprasdavo, iš ko jie juokiasi.
Lietuvoje spektaklį pažiūrėjęs teatro kritikas Egmontas Jansonas parašė recenziją „Oskaro Koršunovo teatras?“, taip tarsi „išpranašaudamas“ šio teatro gimimą.
Spektaklis, cituotas gatvėje ir Seime
Galiausiai spektaklio kalbą suprato ir Lietuvos publika. O. Koršunovas prisimena, kad kultines spektaklio frazes „viskas dūmai“, „viens du trys – niekas neįvyko“ buvo galima išgirsti ir kavinėse, ir troleibusuose. Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis viename straipsnyje teigė, jog Kovo 11-ąją nebuvo kaip tame spektaklyje, kur „viens du trys – niekas neįvyko“.
„Kai padėtis taip radikaliai pasikeitė, vertybės apsivertė, daugelis išgyveno tą jauseną, kad viskas yra efemeriška. Manau, kad ši nuojauta ir pasireiškė spektaklyje „Ten būti čia“, nors tada mes taip sąmoningai ir nesuformulavome. Kai laikas laužo mūsų giluminius sąmonės sluoksnius, mes galime to ir nejausti, bet teatras privalo apie tai kalbėti. Šis spektaklis palietė pačią giliausią laiko tektoninę slinktį“, – teigia režisierius.
Spektaklyje „Ten būti čia“ vaidino aktoriai: Remigijus Bilinskas – Benas, Rimantė Valiukaitė, Andrius Žebrauskas, Audrius Nakas, Lina Budzeikaitė, Edita Šakalytė, Algirdas Dainavičius, Saulius Mykolaitis, Šarūnas Puidokas, Vygantas Telksnys. Kompozitorius – Gintaras Sodeika, scenografai – Aidas Bareikis, Julius Ludavičius.
OKT / Vilniaus miesto teatro informacija
