Šiuo metu Vilniaus senajame teatre (VST) statomas spektaklis pagal Pero Olovo Enquisto pjesę „Lūšies valanda“, kurį režisuoja Artūras Areima. Premjera įvyks 2025 m. sausio 31 d. teatro Didžiojoje salėje. Spektaklyje keliami jautrūs ir šiandien itin aktualūs klausimai: ką reiškia užaugti šeimoje be meilės, kaip tai veikia jauno žmogaus psichologinę būklę, kiek mes, kaip visuomenė, esame atsakingi už nusikaltimus, savidestrukciją ir ar galime užbėgti už akių akimirką prieš įvykstant katastrofai?
„Lūšies valanda“ – tai Vilniaus senojo teatro ir VšĮ „Artūro Areimos teatras“ bendradarbiavimo rezultatas. Spektaklis bus rodomas lietuvių kalba.
Tarp sveiko proto ir beprotybės, normalumo ir socialinio užribio
Režisieriaus Artūro Areimos spektaklis pagal Pero Olovo Enquisto pjesę „Lūšies valanda“ (šved. „I Lodjurets timma“)– tai sielos drama, analizuojanti, kas yra beprotybė, tikėjimas, kas yra žmogus ir ką jis gali, taip pat žmogaus psichikos, pasąmonės tyrinėjimas, žmogaus identiteto ir jį supančios moralinės, religinės, politinės, mitinės, informacinės ir kultūrinės žmonijos aplinkos studija.
Pagrindinė spektaklio gija – išplaukusios ribos tarp sveiko proto ir beprotybės, normalumo ir socialinio užribio. Režisierius kelia klausimus, kada ir kaip įvyksta lemiamas lūžis ir žmogus pasiduoda žiaurumui, nusikaltimui?
Spektaklyje ryški intencija analizuoti ir nusikaltimo prigimtį, psichikos sutrikimų kilmę, suteikti žiūrovui galimybę permąstyti savo įsitikinimus, baimes bei paskatinti dialogą. Kūrinys tiria, ar vaizduotės pasaulis gali būti toks pat tikras, o galbūt net tikresnis už realybę, kokią kainą tenka mokėti už išankstines nuostatas ir kaip svarbu jautriai žiūrėti į žmogų.
Kokios agresijos, depresyvumo, nerimo priežastys?
Pjesė „Lūšies valanda“ pasakoja apie jauną vaikiną, atsidūrusį psichiatrijos ligoninėje, kritinės būklės pacientų skyriuje. Jaunai gydytojai vaikinas pasakoja apie vaikystę, sudėtingą gyvenimo istoriją: augo be tėvų, atskirtas nuo visuomenės, kaime, kur juo rūpinosi tik senelis. Mokslininkų komanda su šio skyriaus pacientais vykdo eksperimentą – daliai jų leidžia auginti naminius gyvūnus ir jais rūpintis. Pagrindinis pjesės herojus sužino, kad eksperimentas nutraukiamas – iš jo atims geriausią draugą katiną.
Šiandienos pasaulyje diskusijos apie psichinę sveikatą įgyja pagreitį ir bus tik aktualesnės. Esama nemažai tyrimų, kurie patvirtina – vaikų agresyvumas, depresyvumas, nerimas dažniausiai susiję su tėvų, artimųjų meilės ir rūpesčio stoka. Jei kaltė, gėda, bejėgiškumas, pažeidžiamumas, nesaugumas, agresija yra „negydomi“, persikelia ir į suaugusio žmogaus gyvenimą.
Peras Olovas Enquistas: „Dievas gali būti rusvas katinas, o meilė – senelio namai“
Į klausimą, kas yra Dievas, meilė, dramaturgas personažo lūpomis yra atsakęs būtent taip. Į šį klausimą spektaklyje bando atsakyti ir pats režisierius, kuris repeticijų metu ironiškai yra išsitaręs, jog neprisimenąs, kas jie yra. Į šį klausimą kiekviena karta turi atsakyti vis iš naujo.
Vieno garsiausių švedų rašytojo, dramaturgo, daugelio premijų laureato P. O. Enquisto (1934–2020) kūryba versta į keliolika kalbų. Lietuviškai yra išleisti jo romanai „Kapitono Nemo biblioteka“, „Išguitas angelas“, „Asmens gydytojo viešnagė“, „Blanša ir Marija“.
Jis yra ir keleto kino scenarijų autorius, jo pjesės bei romanai ne kartą buvo ekranizuoti. Pagal dramą apie švedų rašytoją Selmą Lagerlöf „Įvaizdžio kūrėjai“ televizijos filmą sukūrė pats Ingmaras Bergmanas (2000). 1975 m. debiutavo teatre su drama „Tribadų naktis“, po kurios pasirodė keletas reikšmingų pjesių. Viena jų – „Lūšies valanda“ (1998), kuri sulaukė pasaulinio pripažinimo ir buvo plačiai statoma. Pagal šią pjesę yra pastatytas ir filmas (rež. Søren Kragh-Jacobsen, 2013).
Artūras Areima: „Lūšies valanda“ suteikia perspektyvą, skatinančią empatiją ir supratimą“
Vienas įdomiausių Lietuvos teatro režisierių A. Areima akcentuoja vienas kito supratimą, ryšio svarbą, į teatrą siekia grąžinti sapnų, fantazijos žaismą, idant leistų atitrūkti nuo tikrovės.
A. Areima teigia: „Lūšies valanda“ gali suteikti unikalią perspektyvą, skatinančią empatiją ir supratimą. Spektaklio forma – sapniška, siurreali, mistiška. <...> Scenoje kurdami ir žiūrovui rodydami žmogaus žiaurumą, bandydami dekonstruoti žiaurumo logiką, motyvus, jos susiformavimą, saugiu būdu sukuriame galimybę mokytis tą žiaurumą pastebėti ir realybėje, o kartu ir jį laiku sustabdyti, transformuoti.“
Režisierius kartu su kūrybine komanda siekia atsakyti ir į klausimus: ar visada tai, ką manome žinantys, ir kas mums yra įdiegta jau nuo ankstyvos vaikystės, yra teisinga; ar mūsų pačių nuostatos nesipriešina žmogiškumui; ar viskas visada yra taip, kaip mums atrodo?
Aktoriai ir procesas
Spektaklyje vaidins: Artūras Aleksejevas, Saulius Ambrozaitis, Eglė Grigaliūnaitė, Eglė Špokaitė, Maksimas Tuchvatulinas. Paklausti apie spektaklio kūrimo procesą, iššūkius aktoriai neslėpė besimėgaujantys; akcentavo, jog viskas dar prieš akis, laukia dar daug darbo prie emocijomis paremtų spektaklio scenų, scenografijos integracijos.
E. Grigaliūnaitė sako: „Režisierius jautriai ir pagarbiai dirba tiek su aktoriais, tiek su medžiaga. Kūrybos procesas su Artūru visada yra labai gilus – nerdamas tyrinėji, pažįsti savo naujas puses. Artūras moka sukurti unikalų spektaklio pasaulį, kibirkščiuojantį gyvybe, kvėpuojantį – kartais atrodo, jog šis tikresnis yra už realybę“.
S. Ambrozaitis dalijasi mintimis: „Kiek suprantu, Artūras kone visą spektaklio pasaulį sukuria dar prieš pradedant repetuoti. Įdomu stebėti, kaip mums, aktoriams, pavyksta tą pasaulį po truputį lipdyti“.
M. Tuchvatulinas teigia: „Man patinka, kai režisierius žino ir mato, ką nori padaryti. Vaidinu katiną. Jau dabar suprantu, kad šakės, kiek jėgų ir energijos reikia atiduoti šiam vaidmeniui! Nebijau klysti, nejaučiu spaudimo. Pamažu ryškėja, kad šis spektaklis bus kažkas nerealaus“.
E. Špokaitė pastebi: „Kūrybinį procesą palyginčiau su labai intensyvia kelione – pati tema daugiasluoksnė, kelianti sudėtingus, įdomius klausimus, kuriuos reikia „išnešioti“ ne vieną dieną. Tikriausiai atvirumas, pasakojimo kalbos paieška ir yra įdomiausias momentas, kuris, man atrodo, būdingas dirbant su Artūru“.
A. Aleksejevas sako: „Įdomiausia – režisieriaus modernus, netikėtas požiūris į sceną bei aktorių darbą. Jis reikalauja drąsos ir visiškai atsiduoti, todėl procesas labai kūrybiškas ir provokuojantis. Jo režisūrinis metodas skatina galvoti ir peržengti ribas, ieškoti naujų raiškos būdų“.
Kūrybinė grupė: Režisierius – Artūras Areima, scenografijos dailininkas – Olesis Makukhinas, kostiumų dailininkė – Valdemara Jasulaitytė, videomenininkas – Kristijonas Dirsė, šviesų dailininkas – Julius Kuršys, kompozitorė – π (Monika Poderytė), instrumentalistas – Julius Bučinskas, režisieriaus padėjėja – Nadežda Pereverzeva.
Sceninių teisių agentūra – „Nordic Drama Corner“.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
VST informacija
