Teatras – nebūtinai tai, ką matome scenoje. Tuo įsitikinusi teatro kūrėja ir edukatorė Živilė Šilingienė. Spalio 21 d. Klaipėdoje, I. Simonaitytės bibliotekos muzikos skaitykloje ji pristatė savo audio teatro pasakų ciklą 6–11 metų vaikams, kuris sukurtas bendradarbiaujant su nereginčiųjų bendruomene. Apie nestandartines pasakojimo formas, meną be atskirties ir žmogiškumo paieškas pašnekovę kalbina Monika Augustaitytė-Mickūnienė.
-----
Živile, pasakų ciklą kūrei bendradarbiaudama su Klaipėdos regos ugdymo centru bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Kodėl nusprendei į kūrybinį procesą įtraukti šią bendruomenę?
Gana seniai, dar studijų metais, dalyvavau pojūčių teatro pradininkės Karolinos Žernytės seminare. Būtent ten susipažinau su pasakojimo, skirto aklųjų ir silpnaregių auditorijai, principais ir susidomėjau jutiminiu teatru. Mane labai traukia galimybės pažinti žmones, savitai patiriančius pasaulį. Noriu suprasti, kaip dar žmogus gali priimti informaciją, kaip kitaip jis gali komunikuoti. Vėliau šiuos metodus taikiau pati kurdama pojūčių edukacijas moksleiviams bei suaugusiesiems.
Nors audio teatro pasakos skirtos ir regos negalią turintiems vaikams, mano tikslas nebuvo kurti tik šiai auditorijai. Pastebėjau, kad kartais mes pernelyg pasikliaujame rega, taip nejučia slopindami kitus svarbius pojūčius. Todėl galvodama apie savo, kaip teatro kūrėjos raišką, visada ieškau daugiau nei vien teksto ar vaizdo. Kai bandai pajausti aplinką nesistengdamas atkartoti, ką matei akimis, tai yra visai kitas patyrimas. Siekiu istorijai kūną suteikti per pojūčius: garsą, kvapą, tekstūrą. Ieškau universalių jutiminių ženklų, kurie kalbėtų patys už save. Pavyzdžiui, vėjas: visi jį jaučiame ir žinome, kas tai yra, todėl mums nebereikia įvardyti žodžiais.
Kokių atradimų bei įžvalgų atnešė kūrybinės dirbtuvės su žmonėmis, turinčiais regos negalią?
Mūsų dirbtuvės atvėrė labai įdomių dalykų. Jos tapo puikia terpe tyrinėti, kaip pojūčiais kurti vizualiąją patirtį žmogaus vaizduotėje. Man buvo svarbu atsakyti į esminį klausimą: kaip garsas gali tapti visiškai savarankiška scenos raiškos priemone, gebančia perteikti judesį, erdvę, veikėjų charakterius ir visą jų pasaulį. Eksperimentavome kurdami siužetus, tyrinėjome, kurie garsai yra malonūs, kurie – erzina, ramina ar nuteikia meditacijai, kaip veikia prisilietimai. Stengiausi suprasti, kaip jie jaučia aplinką, kaip suvokia pasaulį. Buvo įdomu sužinoti, kad tie, kurie nemato nuo gimimo, irgi sapnuoja. Tik ne vaizdais, o asociacijomis: ką užuodė, kaip pasijuto, taip pat sapnuose girdi garsus.
Grupėje turėjome tokią situaciją, kai reikėjo nuspręsti, kas pirmas iš dalyvių parodys savo etiudą. Pirma man į galvą atėjusi mintis buvo sužaisti „šulinį, popierių, žirkles“. Turėjau sugalvoti, kaip paaiškinti taisykles: kaip kratome ranką ir kaip pirštais parodomi šie simboliai. Aiškindama „žirkles“, sakiau: reikia ištiesti smilių ir didįjį pirštą, o likusius sulenkti. Buvo be galo įdomu vizualų ženklą bandyti apibūdinti žodžiais. Man pačiai šie ženklai įgavo naujų prasmių ir atvėrė dar vieną suvokimo klodą.
Ką tavo meninis tyrimas atskleidė apie šios auditorijos kultūrinius poreikius?
Pradėdama projektą norėjau išsiaiškinti, koks šiandien yra neregių kultūrinis prieinamumas ir kiek esama pasiūla atliepia jų poreikius. Apsilankiusi Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje išgirdau, kokiu principu įgarsinamos knygos virtualiai bibliotekai ELVIS. Pasirodo, mokomosios ar privalomosios literatūros garso įrašai atliekami visiškai šaltu tonu, be intonacijų. Tai daroma tikslingai – siekiama informaciją perteikti be jokios interpretacijos, lyg skaitytum tekstą mintyse. Emocingesnis skaitymas čia traktuojamas ne kaip literatūra, o kaip performatyvus pasirodymas.
Vis dėlto, pati bibliotekininkė pripažino, kad suaugusieji tokių monotoniškų įrašų klauso retai, o vaikai jais visai nesinaudoja. Tie, su kuriais kalbėjausi, mieliau renkasi alternatyvias audio knygų platformas. Šis tyrimas sugriovė ir mano pačios išankstines nuostatas. Maniau, kad dėl jautresnės klausos aklieji pirmenybę teikia ramesniam, subtiliam balso tonui, tačiau paaiškėjo, jog jie lygiai taip pat mėgsta siaubo istorijas ir pačią įvairiausią muziką. Ši bendruomenė nėra vienalytė – jų skoniai, temperamentas ir poreikiai yra tokie pat skirtingi, kaip ir reginčiųjų.
Esi sukaupusi įvairios socialinio darbo patirties – nuo darbo su jaunimu ir kurčiųjų bendruomene iki gydytojos klounės vizitų pas sergančius vaikus bei senjorus. Ką tau pačiai atvėrė toks artimas pažeidžiamų grupių pažinimas?
Kartais atrodo, kad tam tikra problema aktuali tik konkrečiai visuomenės grupei. Tarkime, judėjimo negalią turintiems žmonėms senamiestyje sunku judėti dėl nelygios dangos ir siaurų gatvių. Tačiau pasigilinus paaiškėja, kad lygiai su tokiais pačiais sunkumais susiduria ir mamos, stumiančios vaikiškus vežimėlius. Joms irgi kliūva ratai, trūksta vietos prasilenkti. Nors socialinės grupės skirtingos – bėda ta pati.
Panašiai yra ir su regos negalia. Pavyzdžiui, viešojo transporto stotelių garsiniai pranešimai atsirado būtent aklųjų iniciatyva. Jie nemato stotelių, todėl jiems reikia girdėti, kada išlipti. Šiandien ši funkcija padeda orientuotis visiems keleiviams. Tai tik įrodo, kad sprendimai, kurie atrodo naudingi tik vienai grupei, ilgainiui palengvina kasdienybę mums visiems.
Koks bus kitas pasakų projekto etapas bei kokį meną apskritai tau norisi kurti?
Ši kelionė tik prasideda. Pagal parašytas pasakas norėčiau statyti spektaklius ir toliau kartu su aklųjų ir silpnaregių bendruomene tyrinėti pojūčių teatrą. Planuoju įtraukti aktorius, kurie padėtų plėtoti istorijas. Mano siekis – kurti teatrą kiekvienam, nepriklausomai nuo jo regos. Pojūčius turime visi – per juos galime susikalbėti nepaisant to, kaip matome pasaulį.
O kalbant plačiau, mane domina menas, kuris padeda žmogui sugrįžti į save ir santykį su aplinka. Norisi kurti patirtis, kurios per subtilius pojūčius padėtų priartėti prie gilesnio žmogiškumo patyrimo, o galbūt net iš naujo padėtų atrasti ryšį su visata, egzistencija.
Interaktyvios pasakų klausymosi sesijos vyks Klaipėdoje: lapkričio 10 d. – Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje.
Finansuojama gavus Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją kultūros ir meno kūrėjams
Kalbėjosi ir užrašė Monika Augustaitytė-Mickūnienė
Organizatorių informacija
