Naujausia Klaipėdos dramos teatro premjera „Koriolano sapnai“ į šį teatrą atvedė žymių Ukrainos menininkų komandą. Tai vienas ryškiausių savo šalyje šiuo metu kuriančių režisierių Davidas Petrosyanas ir kartu su juo dirbanti menininkė, kuratorė, galerininkė Olga Stein. Petrosyano pakviesta prisidėti prie vieno iš jo spektaklių kaip scenografė, šiuo metu jų partnerystę, skaičiuojamą jau trimis publikai pristatytais spektakliais, ji vadina gerokai išsiplėtusia. O. Stein darbas su spektakliu apima kur kas daugiau nei scenografija ar kostiumai – ji kartu su režisieriumi generuoja idėjas ir įsitraukia į visų spektaklio dalių plėtojimą, išskyrus tiesioginį darbą su aktoriais. „Pokalbiuose man užduodami klausimai apie batus, o Davidui apie spektaklio idėjas. Taip, tiesa, aš esu atsakinga už batus, bet ir už idėjas“, – pabrėžė spektaklio menininke save įvardijanti Stein. Kilusi iš Čerkasų Ukrainoje, ji savo karjerą pradėjo kaip restauratorė Lvive, šiuo metu jos namų ir kūrybos bazė yra Kyjive. Plačiai savo šalyje žinoma ir taip pat plačiai po užsienio parodas bei rezidencijas keliaujanti menininkė šį rudenį dirba Klaipėdoje.
Spektaklio „Koriolano sapnai“ (pagal Williamo Shakespeare’o dramą „Koriolanas“) premjera įvyks gruodžio 4 dieną, Klaipėdos dramos teatre.
-----
Susitinkame teatre pasikalbėti apie būsimą spektaklį, bet jūsų veiklų ratas labai platus ir teatras jame yra gana nauja sritis. Kaip save pristatytumėte už teatro ribų?
Didžioji mano karjeros dalis susiklostė prieš teatrą – tai kūryba vizualinio meno srityje. Esu rengusi individualias parodas įvairiuose Europos miestuose – Paryžiuje, Londone ir t. t. Šalia meninės veiklos užsiimu kuratoryste, Kyjive turiu menininkų valdomą galeriją „TheSteinStudio“, su ja dirbu jau septynerius metus. Manau, kad šiuo metu tai yra viena svarbiausių šiuolaikinio meno institucijų Ukrainoje: joje rengiame parodas, turime rezidencijų programas, performansų erdvę, kurioje per metus pristatome apie 20 menininkų.
Kita svarbi mano veiklos sritis susijusi su tekstu, meno kritika. Esu inicijavusi programą „By text“, skirtą palaikyti kylančius meno kritikus. Taip pat turiu tinklalaidę apie meną – joje kalbinu svarbiausius menininkus, kuratorius, meno institucijų vadovus. Šiuo metu kaip tik ruošiamas epizodas, kuriame kalbame su vienu iš pagrindinių nacionalinio kultūros ir meno ir muziejų komplekso „Mystetskyi Arsenal“ kuratorių, prieš tai kalbėjome su vienos iš svarbiausių ir didžiausių privačių meno institucijų „Pinchuk Art Centre“ kuratoriumi. Šalia viso to dalyvauju ir įvairiuose edukaciniuose projektuose.
Kada ir kokiomis aplinkybėmis prasidėjo jūsų kūrybinė partnerystė su Davidu Petrosyanu, kiek projektų jau esate dirbę kartu?
„91 galerie“ buvau surengusi parodą „Taksideminis kambarys“, viena iš svarbiausių temų joje buvo klausimas apie trofėjus, agresijos ir karo romantizavimą. Tuo metu Davidas kūrė spektaklį „Heda Gabler“. Pamatęs šią parodą jis parašė man kviesdamas susitikti. Pati tuo metu buvau tarp rezidencijos Kipre ir parodos Londone. Sutapo, kad reikėjo susitvarkyti dokumentus kelionei į Londoną, dėl to grįžau porai dienų į Kyjivą, susitikome, pasikalbėjome. Jis man pasiūlė būti šio spektaklio scenografe ir kostiumų dailininke. Pasakiau, kad nesu kūrus scenografijos ir net nežinau, ką tai reiškia. Jis davė šešių knygų sąrašą ir sako – pakalbėkime po mėnesio. Išvažiavus į rezidenciją perskaičiau tas knygas, tai buvo baziniai tekstai, teatro klasika – nuo Peterio Brooko iki Antonino Artaud.
Grįžusi į Ukrainą pradėjau kurti scenografiją „Hedai Gabler“. Dirbome atskirai ir pamenu, kad likus savaitei iki premjeros, kai scenografija buvo pastatyta, į ją repeticijomis įsiterpė tarsi visai kitas teatras nei įsivaizdavau. Tai pamačius suėmė siaubas. Pavyko labai gražus spektaklis, bet tai nebuvo tai, ką darau savo meninėje veikloje. Po šio spektaklio Davidas pasakė, kad jį domina šiuolaikiniai tekstai, o aš jam atsakiau, kad man reikia pertraukos nuo teatro. Jis padarė pirmą savo darbą šia kryptimi su kitu menininku ir tada grįžo su tokiu pasiūlymu, kurio tiesiog negalėjau atsisakyti: pirma, jis kvietė į procesą, kuriame dalyvautų karo veteranai ir tarnybą vis dar atliekantys kariai, o antra, tai buvo darbas su Maksymu Kurochkinu, neįtikėtinai talentingu dramaturgu. Norėjau tame dalyvauti, bet man buvo aišku, kad turime rasti savas taisykles, kaip dirbsime, sutarti, kokie bus mūsų savos teatrinės kalbos formavimo principai.
Dirbant kartu atsirado triptikas „Trojanstvo“, „Būk vyras!“ („Будь мужиком!“) ir „Valstybė“ („Derzhava“), paskutinįjį iš minimų spektaklių kuriame paraleliai su „Koriolano sapnais“. Pradėjus dirbti su šiuo triptiku man atsirado vis daugiau galimybių neapsiriboti tik vizualine spektaklio plotme, vis daugiau bendrauti su kitais spektaklio kūrybinės komandos nariais, su kūrinio naratyvu, jo muzika, tekstu ir t. t.
Papasakokite plačiau, ką apima jūsų darbas kuriant spektaklį?
Į spektaklį žiūriu kaip į totalinę instaliaciją. Tai terminas iš vizualinių menų lauko, geras pavyzdys tam būtų Anisho Kapooro darbai. Manau, kad teatras yra viena iš tų terpių, kur idėja turi būti absoliučiai vieninga, ir jei bandysi daryti tiesiog iliustratyvius paveiksliukus – viskas subyrės į atskiras, nesusisiejančias detales. Man svarbu spektaklio vientisumas, tad, pavyzdžiui, kuriant scenografiją negalima nuo jos atsieti ir darbo su tekstu. Galiu pamėginti iliustruoti keliais pavyzdžiais iš vizualinio meno srities, jie labai įkvėpė mano darbą su „Koriolano sapnais“.
Yra toks žinomas Ukrainos menininkų grupės „Open group“ kūrinys „Repeat after me“, jis Venecijos bienalėje atstovavo Lenkijai. Tai videomeno kūrinys: kambaryje, primenančiame karaokė erdvę, kabo didžiulis ekranas, jame pasirodo po vieną asmenį, turintį minutę prisistatymui. Pavyzdžiui, esu Liudmila iš Chersono ir mano namą subombardavo; kai bomba trenkiasi į žemę, ji skleidžia tokį garsą. Pakartokite paskui mane šį garsą. Klausimas – kas gali tai pakartoti? Mačiau ne vieną europietį, sėdintį ir svarstantį, ar gali pakartoti tą garsą. Kaip gali paaiškinti karo patirtį? Kokiais garsais, kokia kalba? Taigi, ir čia – kaip Davidas ar aš galime paaiškinti „Koriolano sapnų“ aktoriams, kas vyksta kokioje nors karo situacijoje?
Kitas stipriai paveikęs ir neįtikėtinai subtilus kūrinys yra susijęs su kalbos, kuria galime kalbėti su visa likusia Europa, įvardijimu. Tai kolektyvo „Tai Atelier Normalno“, vienijančio ir neurotipinius žmones, ir žmones su Dauno sindromu, kūrinys „Best wishes“. Jame menininkė Katya Buchatska kelia klausimą apie tai, kas ir kam gali siųsti šį palinkėjimą. Paprastai iš Ukrainos siunčiame labai liūdnas žinutes, o ką iš Ukrainos gali palinkėti žmogus su Dauno sindromu? Žiūrėdama šį darbą atradau vieną didžiulį bendrumą – ne liūdesį, bet ypatingą buitinį džiaugsmą. Tad ir galvodama apie „Koriolano sapnus“, svarstau, ką galime perduoti savo publikai, kokios ašaros tai gali būti, o gal ir visai ne ašaros. Buitiniame plane juk visi esame žmonės.
Paskutinis darbas, kurį noriu paminėti – tos pačios menininkų grupės „Open group“ meninė performanso ir vaizdo instaliacija „Sinonimas žodžiui „laukti“. Menininkai pastatė kameras namų laiptinėse, iš kurių į karą išėjo vyrai. Kūrinio rodymo metu „Open group“ nariai pasikeisdami sėdėjo priešais ekranus žiūrėdami į tas laiptines ir kiekvienas badavo laukdami grįžtančio kario. Kiekvienas išbadavo apie tris savaites. Svarstau, jei jie būtų tiesiog žiūrėję į tuos ekranus – ar būtų tame kūrinyje tiesa pokalbiui apie sugrįžimą. Kai kuri teatro spektaklį yra didelė distancija tarp to, kas vyksta iš tiesų ir kas daro spektaklį melagingu. Man labai svarbi kontakto su realybe paieška. Aš neturiu veterano patirties, Davidas taip pat. Ar turime teisę kalbėti apie herojaus mitą, taip pat apie tai, kaip savo kūriniu „nepakabinti“ jūsų ant savos herojaus sampratos. Labai daug minčių, kaip teisingai kalbėti ir kaip rasti tinkamas aktorių buvimo scenoje charakteristikas. Tuo metu, kai tik pradėjome galvoti apie „Koriolaną“, performatyvioje „TheSteinStudio“ erdvėje kuravome choreografo Danylo Zubkovo „Šokį su dronais“. Šio jauno menininko šokis kitų Europos performanso menininkų kontekste atrodo ypatingai pavojingas, taip pat iki galo neaišku, ar jis bijo mobilizacijos, ar priešo. Man atrodė, kad jo judėjimo charakteris – puikus pagrindas ir būsimam spektakliui. Supažindinau jį su Davidu ir kartu ėmėme ieškoti spektaklio choreografinės dalies. Galvodami apie priešingas stovyklas, tarp kurių „Koriolano sapnuose“ kyla įtampa, atradome, kad ją gerai iliustruoja sankirta tarp klasikinės choreografijos ir kariškos laikysenos. Taigi, taip labai konceptualiai formuojasi kai kurios spektaklio dalys.
Prieš interviu paminėjote, kad Ukrainoje teatras dar labai patriarchalinis, gal galite pasidalinti, kokia buvo asmeninė patirtis atėjus į teatrą iš visai kitos meno srities?
Archajiškoje terpėje susiduriant su naujovėmis, neaišku, kaip į jas reaguoti, tad natūraliai joms priešinamasi. Mano pirmoji patirtis teatre tikrai nebuvo lengva – pati gerai nežinojau, kaip viskas veikia, o ir teatras nežinojo, kaip dirbti su manimi. Pamenu, sumaniau, kad spektaklyje man reikia natūralaus dydžio žirgo. Visi man sakė, kad jo nebus, o aš tiesiog panaudojau visą honorarą, gautą už vieną iš savo paveikslų, ir pati sumokėjau už jo pagaminimą. Tuomet visi pyko, kad jis didelis ir nebus kur jo laikyti. Visa laimė, kad žirgas buvo išardomas. Dabar skamba lyg pokštas, bet tuomet taip neatrodė. Iš tiesų dažnai vien pagal užduodamų klausimų toną ir kryptį dažnai pastebiu, kaip tendencingai brėžiamos mano ir Davido atsakomybės zonos – pokalbiuose man užduodami klausimai apie batus, o Davidui apie spektaklio idėjas. Taip, tiesa, aš esu atsakinga už batus, bet ir už idėjas. Taigi, man atrodo svarbu apie tai kalbėti, kad būtų vis mažiau klausimų ir vis mažesnis pasipriešinimas. Pati su dideliu susidomėjimu stebiu ir palaikau moteris režisieres ir moteris scenografes. Šiuo metu Davidas ruošiasi dar vienam spektakliui kiek tolesnėje ateityje, dirbdamas jis pasitelks neįtikėtinai talentingą menininkę Katya Libkind, labai laukiu pamatyti, kas jiems pavyks, manau, kad bus labai gerai. Jie kurs Agotos Kristof „Storą sąsiuvinį“, spektaklį pagal šį kūrinį turite ir Klaipėdoje.
Klausimas ne apie batus, bet apie scenografiją – koks sprendimas „Koriolano sapnams“ atrodė tinkamiausias, ką jame talpinate?
Viskas prasidėjo nuo pačios teatro scenos architektūros, pirmas mano prašymas teatro techniniam padaliniui – atsiųsti visus scenos išmatavimus. Pagal juos savo namuose pasidariau mažą Klaipėdos dramos teatro Didžiosios scenos modelį. Tuo metu kaip tik skaičiau akademinę knygą apie Platono personažų psichologiją, buvau pasinėrusi į antikinį kontekstą, tad pažiūrėjus į tą scenos dėžutę, sienų proporcijas, iškart pamaniau, kad tai antikinė erdvė. Ši scena pasižymi išskirtiniais, neįprastais bruožais – paprastai scenos plačios, o ši siaura. Nutariau jos nedalinti segmentais, palikti ją vientisą ir taip iš jos padaryti monumentalią figūrą. Ji turėjo atrodyti lyg didžiulė balta kolona. Iš pradžių atrodė, kad noriu erdvę padaryti labiau techninę, bet viskas pasikeitė atvykus. Pamačiau raudoną užuolaidą ir supratau, kad nėra prasmės ką nors pridėti, tikslinti erdvės charakteristikas – ją reikia tik švarinti. Tokiu būdu mums pavyksta sukurti savitus spalvinius monolitus – juoda aplinka, raudona užuolaida, kuri atsidarydama ir užsidarydama veiks ir spektaklyje, ir ta švari balta erdvė. Yra toks ukrainiečių menininkas Tiberiy Silvashi, jis dirba su spalva, tuo, kaip ta spalva išsaugo atmintį. Prieš porą metų buvo surengta didžiulė jo paroda Ukrainos namuose „Кола Сільваші“, esu labai įkvėpta jo darbo su erdve ir spalva. Kai buvo sumanyta tuščia ir balta erdvė, supratau, kad „Koriolano sapnuose“ svarbiausia užduotis – rasti sprendimus, apimančius savyje daug skirtingo laiko terpių. Tos paprastos raudonos užuolaidos man primena net keletą skirtingų laiko terpių: tai klasikinio teatro gestas, kažkas iš Shakespeare’o laikų, taip pat, jei ją gražiai drapiruosime, ji primins ir namų erdvės intymumą. Raudonos prasmines variacijas iš kitos pusės papildo antikinė baltuma, o juodas blizgesys turi skausmo konotaciją ir kažkiek primena skerdyklos erdvę.
Minite, kad tiesioginis susitikimas su vieta šiek tiek modifikavo jūsų sprendimus. Kaip vyko darbas su personažų kostiumais – ar turimą idėją labai keitė susitikimas su pačiais aktoriais?
Prieš atvykdama jau turėjau tam tikrą sumanymą, kaip atrodys kostiumai, bet jis kito atvykus ir sutikus aktorius. Didžiausias mūsų klausimas – kas yra tas karvedys Koriolanas, kaip jį suvaidinti neturint tikros patirties. Mes esame įsisavinę karinę patirtį Ukrainoje, bet jūs taip pat turite teisę į herojaus svajonę savo šalyje, mes negalime visur paskui save tempti savo herojaus įvaizdžio. Iš pradžių buvau linkusi į labai techninius kostiumus, jie būtų neleidę labai susitepti scenoje, jie turi savyje universalumo, bet atvykus į Lietuvą supratau, kad nesate tie, kurie laikytųsi nuošalyje, supratau, kaip stipriai palaikote Ukrainą, kaip giliai esate kontekste, kartu su mumis srebiate tą pačią košę. Mano pirminis sumanymas nebeatrodė teisingas.
Jau porą metų esate įsitraukusi į teatro pasaulį, bet kartu turite ir savo asmeninę meninę veiklą. Klausantis jūsų tampa aišku, kad į teatrą atsinešėte nemažai dalykų iš šios patirties – smalsu, ar vyksta ir atvirkštiniai mainai, ką pasiimate sau iš teatro?
Tik laiko trūkumą. Na, o iš tiesų tai tikrai persikelia ir į mano meninę veiklą. Štai, turiu vyro ir moters kostiumų eskizų seriją, įkvėptą darbo su spektakliu „Būk vyras!“, joje sau kėliau klausimus, ar būdama moteris turiu teisę perrengti translytę moterį, kaip dirbti su moters kostiumu, skirtu vyrui ir pan. Reprezentavimo klausimas – kas ką gali vaidinti ir kam atstovauti yra centrinis teatrui ir demokratijai. Jis tapo svarbia mano meninių paieškų dalimi, turiu visą seriją darbų šia tema.
Pabaigai klausimas, kuris įvairiomis formomis figūruoja ir „Koriolano sapnuose“ – kaip pati apibrėžiate herojų?
Tai sunkiausias klausimas, į jį mėginu rasti atsakymą jau trijuose spektakliuose. Kol kas randu tik šio atsakymo ieškojimo procesą. Kai buvau jauna ir maža, savo herojus įsivaizdavau, kaip pasakų personažus. Kai užaugau ir susidūriau su propaganda – jie vis dar atrodė kaip iš pasakų, tik kiek kitokie. O tada įvyksta susitikimas su realybe, su žmonėmis dariusiais herojiškus pasirinkimus. Ir būtent ta distancija tarp žmogaus ir jo sunkių pasirinkimų bei tarp kažkokios pasiūlytos pasakos ar tikėjimo – man pati įdomiausia. Nes joje nutinka gyvenimas.
Klaipėdos dramos teatro informacija
