Spalio 31 dieną, Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ pristatys choreografės Vaivos Paukštės spektaklio „Sesės“ premjerą. Tai šiuolaikinio šokio spektaklis jaunimui apie seseris ir seserystę. Šokis, elektroninė muzika ir kūrybinės komandos asmeninių archyvų tekstai scenoje atskleidžia įvairius seserų santykių sluoksnius ir jų kaitą. Kartu šokėjos kuria ir savo seseriją – bendruomenę, kurią sieja ne giminystės ryšiai, o bendra kūryba ir patirtys.
Artėjant premjerai, Vaiva Paukštė pasakoja apie šokį, asmenines patirtis ir bendrakūrybą su „Low Air“ šokio mokyklos šokėjomis. Tekstą parengė Lina Kukytė.
-----
Vaiva, esi baigusi šiuolaikinio šokio studijas „Codarts“ Nyderlanduose, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) įgijai teatro meno, režisūros magistro laipsnį, o dabar studijuoji meno doktorantūroje. Kaip šios patirtys susitinka tavo kūryboje?
„Low Air“ mokė meilės šokiui, „Codarts“ suformavo tvirtą darbo etiką, o LMTA išmokė drąsiau ir kūrybiškiau mąstyti bei pastovėti už savo ir komandos viziją. Bet kartais atrodo, kad ne visada pavyksta praktiškai pritaikyti sukauptas žinias, o kiekvienas kūrybinis procesas prasideda nuo nulio. Įdomu, kad kuriant kartais išryškėja skirtingos schemos, ir tai dažnai lemia, kad kūrinys pasidalija į dvi dalis: viena tampa beveik fiziniu teatru, kita – abstraktesniu judesiu. Man įdomu ieškoti, kaip šias formas darniai supinti į vieną.
2023 m. buvai nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. Ar toks pripažinimas pakeitė tavo požiūrį į save kaip kūrėją?
Svarbu paminėti, kad ši nominacija – visos kūrybinės komandos nuopelnas. Jiems tai buvo jau ne pirmas blynas, o man – pats pirmas. Todėl visada būsiu dėkinga, kad jie skyrė šiam procesui tiek laiko, dėmesio ir energijos. Tuo metu buvau nutolusi nuo kultūros lauko ir neturėjau aiškiai horizonte matomų kūrybinių perspektyvų. Vienintelė meninė veikla buvo šiuolaikinio šokio mokymas „Low Air“ šokio mokykloje, tai teikė krislelį optimizmo. Todėl nominacija buvo netikėta – tarsi nutikusi kažkur šalia tuometinio mano gyvenimo. Atsimenu, prieš ceremoniją stovėjau Klaipėdos dramos teatre ir jaučiausi visiška „apsimetėlė“. Buvo sunku patikėti, kad esu tarp nominuotųjų. Ir nors šis jausmas nėra dingęs, šiandien jaučiuosi scenos meno bendruomenės dalimi, labai ją gerbiu, myliu ir vertinu. Pradėjus naują kūrybinį procesą visada atrodo, kad nieko nebemoku, o pristačius premjerą – kad netyčia pavyko.
Kaip gimė „Sesės“?
„Low Air“ šokio mokykloje kasmet vyksta renginys „Didysis metų įvykis“, kurio metu mokytojai kartu su mokiniais pristato trumpas kompozicijas. Taip gimė pirmasis spektaklio eskizas. Šiam kelių minučių šokiui pakviečiau kompozitorių Nikitą Kiriuchiną sukurti muziką. Vėliau jis sugalvojo pavadinimą „Seserystė“, nes darbas jam asocijavosi su bendryste – scenoje šoko didelė merginų komanda.
Aš užsikabinau už šios minties. Turiu sesę Gabiją, ji už mane keleriais metais vyresnė, todėl seserystės tema man artima. Sesuo kartais vis dar užknisa, bet kartu ją be proto myliu. Mūsų santykis nuolat kinta. Turbūt su metais jaučiuosi vis artimesnė jai, o mūsų ryšys darosi vis gilesnis.
Taip pat turiu dvi dukterėčias, kurias stebėdama kartais labai aiškiai matau mūsų pačių elgesio modelius. Įdomu matyti, kaip jų santykyje kas penkias minutes meilė gali virsti pykčiu, o pyktis – didžiausia meile. Jos gali viena kitą be galo erzinti, bet akivaizdu, kad yra stipriai viena prie kitos prisirišusios ir viena kitą myli.
Atsimenu, mes su sese būdavome tokios pačios – trankydavome duris namuose, o už namų durų ji būdavo pati geriausia sesė pasaulyje. Man atrodo, kad tas nuolatinis balansavimas tarp artumo ir konflikto yra labai įdomi seserystės dalis, kuri, regis, kartojasi nepriklausomai nuo laikmečio – ar būtų 2006-ieji, ar 2026-ieji. Galbūt šis svyravimas ir yra besąlygiškos meilės išraiška.
Kaip asmeninė patirtis virsta spektakliu?
Kurdama smarkiai rėmiausi asmenine patirtimi, o spektaklyje skamba ir šeimos archyvų tekstai. Bet galbūt tame ir slypi visas smagumas – tai, kas labai asmeniška, kažkam kitam staiga gali atrodyti artima ir sava. Kartais pagaunu save galvojant, kad šiuo darbu per drąsiai žongliruoju tarp dviejų polių – asmeniškumo, kuris gali tapti tiltu į bendrumą, ir egocentriškumo.
Kiek „Sesėse“ yra pačių šokėjų tarpusavio ryšio?
Ne mažiau svarbi šio darbo linija – seserystė kaip bendruomenė, veikianti kaip šios problemos antipodas. Manau, kad galiausiai „Sesės“ – tai spektaklis apie šokėjų komandos seserystę. Jos visos – neįtikėtinai unikalios, skirtingos asmenybės, tačiau kartu sudaro vieną nedalomą visumą. Man taip gera ir šilta stebėti jas ne tik šokio aikštelėje, bet ir po pamokų, leidžiančias laiką kartu. Kūrybiniame procese natūraliai būna akimirkų, kai viskas stringa. Tačiau būtent tada matau, kaip jos palaiko viena kitą. Šis tikras, užkulisiuose gimęs ryšys ir yra didžiausia jų jėga. Norisi jį perkelti į sceną, išsaugoti ir nesuredukuoti, nepaslėpti po choreografijos gausa, nefragmentuoti.
Spektaklyje sesuo tampa „atminties saugotoja“. Kuo tau svarbi atmintis ir kaip ji veikia tavo kūrybą?
„Sesės“ kaip atminties saugotojos idėja yra taikli spektaklio dramaturgės Kristinos Steiblytės įžvalga. Sesuo – tarsi gyva tavo gyvenimo liudininkė, prisimenanti vaikystę, žmones, namus ir įvykius, bet turinti ir savąją jų versiją.
Mes nuolat perrašome savo prisiminimus, kažką pamirštame, kažką išryškiname. Todėl seserystėje man įdomus bendras atminties laukas – dėlionės dalys, kurias nešiojamės atskirai, bet kurios kartu sudaro mūsų bendrą patyrimą.
Kelis kartus anksčiau esu sakiusi, kad „kūryboje nesiremiu asmenine patirtimi“, o tada po poros metų pasižiūriu ankstesnio spektaklio ar eskizo vaizdo įrašą ir galvoju: „Oi, matosi, kad čia vyko tas ir anas“. „Sesės“ yra bandymas atsitraukti nuo šio savo nusistatymo ir pripažinti, kad patirtis yra kažkur šalia, nuo jos nepabėgsi, net jei ja sąmoningai nesiremi.
Spektaklyje „Sesės“ šoka trylika jaunų „Low Air“ mokyklos šokėjų. Ką tau davė darbas su šia šokėjų komanda?
Ši komanda – tikra gyvenimo dovana, labai jas myliu. Per kelerius metus mačiau, kaip jos auga, iš devintokių tampa studentėmis. Gera matyti, kaip jos tobulėja ir kaip „kietai“ šoka ir kuria. Prireikė penkerių metų, kol susiformavo pažengusiųjų grupės branduolys, su kuriuo jau galėjome ir šį tą daugiau nuveikti.
Darbas su šia grupe turi nuostabų dvilypumą. Iš vienos pusės, komandos narės stebina neįtikėtinu profesionalumu – jų disciplina, atsakingumas ir gebėjimas akimirksniu perimti informaciją man suteikia stiprų saugumo jausmą. Kita vertus, turėjome iššūkį išlaikyti horizontalų kūrybinį procesą, kuriame visos gali pasisakyti, įsitraukti ir kurti kartu. Reikėjo atrasti balansą: kaip judėti į priekį su gana didele grupe ir kartu išsaugoti bendrą kūrybą.
Labai džiaugiuosi, kad prie proceso prisijungė ir daug patirties turintys profesionalai – mentoriai Airida Gudaitė ir Vladas Dieninis bei dramaturgė Kristina Steiblytė. Jie veikė kaip kūrybinis kompasas. Jų patirtis ir intuicija leido daug tiksliau pamatyti, kur kūrinys jau veikia, o kur dar reikia taiklesnių sprendimų.
Esi „Low Air“ alumnė, o dabar tavo „Sesės“ pristatomos „Low Air“ 15-os metų programoje. Ką tau reiškia būti „Low Air“ jau kaip kūrėjai?
Kažkur „Facebook“ paskyros nuotraukų apačioje yra nuotrauka, kurioje švenčiu gimtadienį ir valgau vyšnių tortą studijoje su šokio draugais. Pas Airidą gatvės šokius pradėjau lankyti būdama aštuonerių, 2009-aisiais, kai „Low Air“ dar nebuvo „Low Air“. Jei gerai suskaičiuoju, čia šokau, o vėliau ir mokiau apie 14 metų. Tai daugiau nei pusė mano gyvenimo.
„Low Air“ man padėjo pagrindą. Išsinešu meilę gatvės šokiui, atvirumą skirtingoms šokio formoms, šokio edukacijos svarbos suvokimą ir, turbūt svarbiausia, bendruomenės jausmą.
Taip pat labai daug pasiėmiau iš mokymo prieigos. Už „Low Air“ ribų esu turėjusi įvairių mokytojų ir, deja, ne visos patirtys buvo geros – yra tekę susidurti su žeminimu, nepagarba, net pėdų ar nugaros žnaibymu. Gal todėl man yra ypač svarbu, kad mokymas būtų ne „lenk medį, kol jaunas“, ne spaudžiant ar dirbtinai kuriant autoritetą, o puoselėjant santykį, pasitikėjimą ir vieną kitą juokelį.
Tiek „Low Air“ mokyklos, tiek mano penkerių metų mokymo patirtis parodė, kad galima mokyti kitaip ir vis tiek pasiekti nuostabių rezultatų. Disciplina ir profesionalumas nebūtinai turi ateiti iš baimės. Čia visada jaučiau labai daug meilės šokiui ir žmogui, kuris to šokio mokosi.
Kas tau yra „Sesės“?
Spektaklis apie draugystę, seserystę, sesių komandą, šeimą ir judesį vardan judesio.
Ką norėtum, kad žiūrovai pajustų žiūrėdami „Seses“?
Bendrystės jausmą, buvimą kartu.
„Low Air“ informacija
