Birželio 5 ir 6 dienomis, Juozo Miltinio dramos teatro Laboratorijoje įvyks Ievos Stundžytės režisuoto spektaklio „Lineino grožio karalienė“ premjera, pagal Martino McDonagho pjesę. Apie spektaklyje nagrinėjamas temas, moteris veikėjas Lietuvos teatre ir paradoksalų pjesės komiškumą kviečiame skaityti interviu su režisiere I. Stundžyte.
Kaip jūsų akiratyje atsirado pjesė „Lineino grožio karalienė“?
Studijavau pirmame ar antrame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kurse ir į Vilnių gastrolių atvažiavo Gyčio Padegimo režisuotas spektaklis pagal šią pjesę. Taip pirmą kartą susidūriau su šiuo tekstu, nors jo autorių jau žinojau anksčiau. Tuo metu Martinas McDonaghas atrodė kaip iš tiesų šiuolaikinis autorius. Iš to spektaklio peržiūros man labiausiai įsikirto pati pjesė – sėdėjome krašte, greičiausiai ant laiptų, nelabai ką matėme, bet puikiai girdėjome. Pjesės dialogai ir juodasis humoras, mane, kaip studentę, tuo metu labai sužavėjo. Salėje žiūrovai spektaklį žiūrėjo labai rimtai, o man buvo paradoksaliai juokinga.
Kuo jums ši pjesė yra įdomi, kokios temos joje domina?
Visų pirma, mane domina pati istorija – ji kaip užkoduotas detektyvas. Vyksta veiksmas ir tu nežinai, kas laukia už kampo. Taip pat mane labai domina psichologiniai santykiai ir jų niuansai. Galiausiai domina ir tai, kad šioje pjesėje veikiantys žmonės nėra herojai – tai paribių žmonės, kai kurių gal net įvardijami kaip prasti žmonės ar žemesnio socialinio sluoksnio asmenys. Mane labai domina ir traukia jų psichologija, kuri kartu atskleidžia, kad bet koks žmogus vis tik yra žmogus ir jis turi kažką savo. Kad nesvarbu, ar tu esi gydytojas, ar žvejys, bet lygiai taip pat myli, jauti gėdą, baimę, vienatvę. Taip pat man labai įdomu nagrinėti motinos ir dukters santykius.
Šią pjesę 2001 m. Klaipėdos dramos teatre pastatė Gytis Padegimas. Ar ankstesnė sceninė versija ką nors keičia jūsų kūrybinėje interpretacijoje?
Paties Padegimo spektaklio dabar jau nelabai ir atsimenu. Draminės pjesės struktūros iš esmės nekeičiu, einu klasikiniu keliu. Kadangi statau jau antrą spektaklį pagal McDonagho dramaturgiją, jaučiu šį autorių ir jo pjesių struktūros man labai patinka.
Pjesė pasakoja apie motinos ir dukters – Megės ir Morinės – tarpusavio santykius. Ar galėtumėte apibrėžti šį santykį, kokie yra veikėjų portretai?
Jei kalbėtume šiuolaikinėmis sąvokomis, santykiai yra labai toksiški. Bet kartu jie yra ir labai nevienareikšmiai – negalime pasakyti, kad viena veikėja yra iki galo bloga, o kita iki galo gera. Jų charakteriuose yra labai daug spalvų – nuo kasdienybės ir joms patogių gyvenimo modelių iki savo tikrųjų savybių atskleidimo, psichologinio ir netgi fizinio smurto. Akivaizdu, kad šie santykiai yra aštrūs, tačiau kartu persmelkti savito meilės ilgesio. Tiek viena, tiek kita nori ryšio, tačiau susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės lemia, kad jos taip ir neišmoko viena kitos klausytis. Kaip taip neišgirsti? Kaip taip nejausti? Bet, manau, taip ir įvyksta mūsų gyvenimuose, kai kitas žmogus egzistuoja tarsi savaime suprantamai. Manau, kartu tai yra ir mūsų visuomenės problema.
Nepaisant to, kad gyvename 2026 m., stiprių pagrindinių moterų veikėjų teatre vis dar yra gana mažai – kuo jums scenoje svarbios moterys?
Visų pirma – aktorėmis. Manau, kad Lietuvos teatrai turi daug labai stiprių ir nuostabių aktorių. Jos turi tiek daug potencialo ir neturi, kur jo išnaudoti. Kažkada net su kolege kalbėjomės, kad reikėtų perrašyti visą „Hamletą“, apkeičiant vaidmenų lytis. Iš su visa klasika taip padaryti. Beveik visuose savo spektakliuose noriu duoti aktorėms vietos saviraiškai, net jeigu dėl to reikia prikurti teksto. Vis dar atrodo, kad moterys menininkės turi atsikovoti savo erdvę, įdėti daugiau pastangų į savo darbą, stipriau ginti savo idėjas ir pasirinkimus. Žinoma, situacija kinta, bet labai lėtai.
„Lineino grožio karalienė“ įvardyta kaip tragikomedija, nors skaitant pjesę, ši labiau šiurpina negu juokina. Kur pjesėje atrandate komedijos užuomazgas, kaip sekasi jas atskleisti repeticijų procese?
Dirbu intuityviai. Į šią pjesę labai lengva pažvelgti kaip į sunkią psichologinę dramą, bet, paradoksalu, per repeticijas daug juokiamės. Galbūt tai organizmo gynyba, tačiau man patinka taip dirbti – prieiti prie aštrių temų palengva. Nenoriu, kad aktorės vilktų didelį psichologinį krūvį. Pjesė neprivalo būti psichologizuota, kaip esame įpratę, ji kaip tik turi turėti žaismės. Skaitant dialogus ir nedarant dramatiškų pauzių, greitai pajusi jos žodžių žaismą, kuris iš tiesų kelia nuotaiką. Norisi į pjesę pažvelgti iš vaizduotės pusės, kai baisūs dalykai gali atrodyti žaismingi ir netgi lengvi. Norisi, kad teksto krūvis pasiskirstytų per kelis sluoksnius. Su abiem pagrindinėmis aktorėmis, vaidinančiomis Morinę, kalbamės, kad atlikti šį vaidmenį turėtų būti smagu. Pajusti lengvumą tame, kad turi teisę pykti, būti negraži, valgyti, jeigu nori, verkti, jeigu reikia... teisę juoktis.
Tai yra antras jūsų darbas pagal McDonagho kūrybą. Kuo jus traukia šis autorius?
Labiausiai traukia juoduoju humoru, nes ką gi žmogui veikti, jeigu ne juokauti? Kai susiduriame su tamsiomis patirtimis, visada gelbsti juokas. Pavyzdžiui, kai kas nors miršta, vyksta laidotuvės ir visada laidojimo namuose yra tas kambarėlis, kur kartais pagauni žmones juokaujant. Juodose aplinkybėse humoras gelbsti, kad neišeitum iš proto, nenulūžtų vidinis stuburas. McDonagho pjesės man įsižaidžia, kažkas jose mane atitinka. Kartu man patinka, kad jis rašo apie Airiją – randu daug panašumų su Lietuva. Galiausiai man patinka, kad jis rašo apie niekam neįdomius, užribyje esančius žmones – bet ne vienplaniškai, su didele pagarba. Tai jaudina.
Kodėl pasirinkote kai kuriems vaidmenims po du aktorius?
Priežastis labai paprasta – tiesiog nepažįstu šio teatro aktorių ir norėjau atsivežti kelis žmones, su kuriais jau esu dirbusi. Atsivežiau du savo buvusius studentus – Aistę Šeštokaitę ir Luką Auksoraitį. Tiesa, šiame spektaklyje vaidins ir dar vienas mano buvęs studentas – Emilis Pavilionis.
Tai yra pirmis jūsų darbas Juozo Miltinio dramos teatre. Kaip sekasi dirbti su šio teatro aktoriais?
Sekasi puikiai. Manau, kad su aktoriais susikūrėme gana jaukią kūrybinę aplinką, galime atvirai kalbėtis, jaučiu, kad jais pasitikiu. Kūrybinis procesas vyksta labai sklandžiai ir ne tik mano dėka. Kurį laiką manęs repeticijose nebuvo, o aktoriai vis tiek sąžiningai repetavo tiek kartu, tiek individualiai. Jaučiu, kad jiems yra įdomu dirbti. Retai kada taip pasitaiko, kad iki premjeros praktiškai viskas padaryta, tačiau vis tiek yra įdomu būti procese. Ir šiaip apie šį teatrą galiu sakyti vien teigiamus dalykus – norėčiau ir pati patenkinti lūkesčius.
Kalbino Aistė Šivytė
Juozo Miltinio dramos teatro informacija
