Kviečiame skaityti amerikiečių aktoriaus Willemo Dafoe pranešimą kovo 27-osios – Tarptautinės teatro dienos – proga.
Esu aktorius, labiausiai žinomas dėl savo darbų kine. Tačiau mano šaknys – giliai teatre. Nuo 1977 iki 2003 metų buvau „The Wooster Group“, kūrusios ir atlikusios originalius spektaklius Niujorko „The Performing Garage“ bei gastroliavusios po visą pasaulį, narys. Esu dirbęs su Richardu Foremanu, Robertu Wilsonu ir Romeo Castellucci. Dabar esu Venecijos teatro bienalės meno vadovas. Šios pareigos, pasaulio įvykiai bei troškimas grįžti į teatrą suformavo manyje tvirtą įsitikinimą, kad teatras yra svarbus ir turi unikalią galią keisti pasaulį į gera.
Mano karjeros „The Wooster Group“ – Niujorko teatro trupėje – pradžioje dažnai nutikdavo, kad mūsų pasirodymus stebėdavo labai mažai žiūrovų. Buvo tokia taisyklė: jei aktorių daugiau nei žiūrovų, galima atšaukti pasirodymą. Bet mes taip ja ir nepasinaudojome. Nemažai mūsų trupės narių nebuvo baigę teatro studijų, tai buvo žmonės iš skirtingų veiklos sričių, susirinkę kartu kurti teatro – taigi, nors „šou turi tęstis“ nebuvo mūsų mantra, vis tiek jausdavome pareigą nepasišalinti iš susitikimo su žiūrovais.
Taip pat dažnai nutikdavo, kad dieną repetuodavome, o vakare jau rodydavome tą pačią medžiagą kaip tebesitęsiančio darbo rezultatą. Būdavo, kad spektaklį kurdavome metų metais, o tuo metu išgyvendavome iš gastrolių ir senesnių spektaklių rodymo. Metų metais dirbti prie vieno spektaklio man dažnai įgrisdavo, repeticijos taip pat būdavo ne iš lengvųjų, tačiau šie pasirodymai, kuriuose pristatydavome tebekuriamą medžiagą, visada būdavo jaudinantys – net kai tie keli žiūrovai puikiai signalizuodavo, kaip menkai mūsų veikla domisi visuomenė. Tai privertė mane suprasti, kad publika, kaip liudininkai, teatrui teikia reikšmę ir gyvybę – ir nesvarbu, kad žiūrovai vos keli.
Kaip teigia užrašas lošimo salėje – NEGALI LAIMĖTI, JEI TAVĘS ČIA NĖRA. Bendra, vienalaikė kūrybos akto, kuris gali būti užrašytas ir suplanuotas, bet kaskart būna vis kitoks, patirtis – akivaizdi teatro stiprybė. Socialiniu ir politiniu požiūriu teatras dar niekada nebuvo toks gyvybiškai svarbus mūsų gebėjimui suvokti save ir pasaulį.
„Dramblys kambaryje“ – tai naujosios technologijos ir socialiniai tinklai, žadėję mus suvienyti, bet, atrodo, suskaldę žmones ir atskyrę juos vienus nuo kitų. Nors ir nesinaudoju socialiniais tinklais, kompiuteriu naudojuosi kasdien, esu ir save gūglinęs, ir konsultavęsis su dirbtiniu intelektu. Vis dėlto reikia būti aklam, kad nepastebėtum, jog žmogaus ryšį su žmogumi grasina pakeisti žmogaus ryšys su prietaisais. Nors kai kurios technologijos mums pasitarnauja, išlieka ta pati problema – nežinojimas, kas yra kitoje komunikacijos rato pusėje; tai gili problema, prisidedanti prie mūsų patiriamos tiesos ir realybės krizės. Internetas gali kelti gerų klausimų, tačiau retai geba perteikti tą stebuklo jausmą, kurį kuria teatras. Tai – stebuklas, paremtas dėmesiu, įsitraukimu ir spontaniškai susiburiančia veiksmo ir atoveiksmio rato bendruomene.
Kaip aktorius ir teatralas, ir toliau tikiu teatro galia. Pasaulyje, kuriame, atrodo, vis daugiau susiskaldymo, kontrolės ir smurto, mūsų, teatralų, užduotis – neleisti teatrui virsti nei iškrypusia komercine įmone, besirūpinančia tik pramogomis kaip pabėgimu nuo kasdienybės, nei sausa tradicijų saugykla; mums reikia puoselėti jo galią vienyti tautas, bendruomenes, kultūras bei, svarbiausia, klausti – kur link einame?
Geras teatras meta iššūkį mūsų mąstymo būdams ir skatina įsivaizduoti tai, ko siekiame.
Esame socialiniai gyvūnai, biologiškai užprogramuoti įsitraukti į mus supantį pasaulį. Kiekvienas jutimo organas – tai vartai, pro kuriuos žengiame į susitikimą, o susitikę geriau suvokiame, kas tokie esame. Pasakojimu, estetika, kalba, judesiu, scenografija – teatras, kaip visa apimanti meno forma, gali mums parodyti tai, kas buvo, kas yra, ir koks mūsų pasaulis galėtų būti.
-----
Venecijos bienalės teatro skyriaus meno vadovas Willemas Dafoe – vienas „The Wooster Group“ įkūrėjų. Niujorko „The Performing Garage“ įsikūrusi trupė (1977–2004 m.) plėtojo savitą prieigą prie avangardinio teatro. Vėliau Dafoe dirbo su Robertu Wilsonu, Marina Abramovič, Richardu Foremanu ir Romeo Castellucci. XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje ėmė vaidinti kine, kaip universalus aktorius sulaukė tarptautinio pripažinimo už vaidmenis tiek nepriklausomuose, tiek komerciniuose filmuose. Keturis kartus nominuotas „Oskarams“; 2018 m. Venecijos kino festivalyje apdovanotas Volpi taure už geriausią vyro vaidmenį. Atsidavimas teatrui ir toliau formuoja jo kūrybinę viziją bei vaidybos praktiką.
Iš anglų kalbos vertė Tomas Marcinkevičius-Baronas
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
