Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) rugsėjo 5 dieną žiūrovus pakvies į neeilinę premjerą – XIX a. italų kompozitoriaus Amilcareʼės Ponchielli operą „Lietuviai“, vaizduojančią beatodairiškas viduramžių lietuvių kovas už laisvę.
„Ar vis dar turėtume nerimauti dėl istorinių klaidų siužetuose? Negalime į meno kūrinį žvelgti kaip į istorinį dokumentą – jis mums teikia kitonišką, universalesnę optiką, kuri išryškina ano laiko vertybes, jausmus, banalybes ir subtilybes“, – tvirtina operos „Lietuviai“ atsiradimo priešistorę pasakojanti muzikologė Jūratė Katinaitė.
Operos Vladislovo Vazos garbei
Kad ir kaip dažnai lietuviams būna apmaudu dėl savo mažyčio krašto nereikšmingumo ir netgi nežinomumo Europos pietiečių sąmonėje, operos istorijoje apstu „paguodos prizų“: Lietuva kadaise buvo ne tik gerai žinoma operos tėvynėje Italijoje, bet apie mūsų Šventuosius ir valdovus ten buvo kuriamos operos ir oratorijos!
Italų ir lietuvių politiniai ir kultūriniai ryšiai užsimezgė XVI a. pr. italų didikei Bonai Sforzai ištekėjus už Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo, tačiau „aukso valanda“ išmušė po šimtmečio, kai 1624 m. karalaitis Vladislovas Vaza, tuomet dar tik būsimasis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis susiruošė kelionėn į Romą. Atslūgus Reformacijos bangai kovotojai už katalikybę buvo ypač gerbiami. Vladislovas užsitarnavo šlovę kaip 1621 m. Chotino mūšio nugalėtojas, kuriame sumušė turkus. Abiejų Tautų Respublika europiečių akyse tapo patikimu skydu nuo stiprėjančios Maskvos kunigaikštystės puldinėjimų, tad Europos dvarai ne tik Italijoje laukė Vladislovo su pagarbiu prielankumu, rengdami jo garbei puotas, spektaklius, dovanodami brangias dovanas.
Daugumoje dvarų Vladislovas turėjo progų matyti operą ar panašius į ją spektaklius, nes ne visur dar buvo atklydęs vos ketvirtį amžiaus egzistavęs operos žanras. Kai kur veikalai buvo sukurti specialiai karalaičio atvykimo proga. Pavyzdžiui, Florencijoje žymaus kompozitoriaus, vieno iš operos žanro pradininkų Giulio Caccini duktė Francesca Caccini Vladislovo atvykimo proga sukūrė operą „Rudžero išlaisvinimas iš Alčinos salos“ (La liberazione di Ruggiero dall’isola d’Alcina). Neptūnas šioje operoje – aiški Toskanos Didžiojo kunigaikščio, o Vyslos upė – karalaičio Vladislovo personifikacija. Prologo tikslas – pašlovinti į Toskanos kunigaikštystę atvykusį Lenkijos ir Lietuvos valdovo sūnų.
Argi po tokių karalaičio patirčių dar gali stebinti faktas, kad Vilnius tapo viena pirmųjų Europos sostinių, kurioje buvo pristatytas operos žanras (1636 m.), o apie Vazų karališkąją kapelą ir teatrą sklido garsas tolyn į Vakarus.
Lietuvos atspindžiai itališkose operose
Iš itališkojo paveldo su lituanistiniais aspektais išsiskiria du kūriniai: Alessandro Scarlatti oratorija „Šv. Kazimieras – Lenkijos karalius“ (San Casimiro, rè di Polonia, 1704) ir Leonardo Vinci opera „Žygimantas – Lenkijos karalius, arba Kilnusis nugalėtojas“ (Gismondo, rè di Polonia ossia il vincitor generoso, 1727). Kas gali gluminti šiuolaikinį lietuvį skaitytoją ar minėtų kūrinių klausytoją, žiūrovą? Žinoma, tai pavadinime trūkstamas sandas. Kodėl ne Šv. Kazimieras – Abiejų Tautų Respublikos valdovas? Nelietuviškoje istoriografijoje dažnai susiduriame su iš pirmo žvilgsnio gluminančiais riktais, kai svarbiuose tekstuose šalia LDK valdovų vardų minima (tik) Lenkija. Istorikai teigia, kad valstybė, atsiradusi 1569 m. po Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės unijos ilgainiui kasdieniame gyvenime ir net oficialiuose tekstuose užsienyje ir viduje imta vadinta Lenkija dėl Lenkijos karalystės rango viršenybės prieš Lietuvos valstybės – didžiosios kunigaikštystės – rangą. Italijoje, su kuria lietuvių didikus siejo stiprūs ryšiai, sąvokų Lietuva (Lituania) ir lietuviai (i lituani) vartosenoje nebuvo arba jos buvo buitinio lygmens pokalbiuose. Dėl šios priežasties didiko (nesvarbu, ar lenko, ar lietuvio) užsakomo kūrinio pavadinime atsiradęs žodis Polonia nebuvo diplomatinis netaktas ar aukštakilmio lietuvio pažeminimas.
Atrodo, kad operos „Žygimantas, Lenkijos karalius, arba Kilnusis nugalėtojas“ siužete vaizduojamas Žygimantas Augustas kaip Lenkijos karalius, įsivėlęs į konfliktą su įtakinga lietuvių didikų Radvilų šeima. Galima numanyti, kad operoje siekiama taika – tai 1569 m. Liublino unija, tačiau perkeliant Liublino seimą į Žygimanto Augusto tėvo Žygimanto Senojo valdymo laikotarpį. Matyti ir šios dramos ryšys su istoriškai visai kitu laikotarpiu – Jogailos ir Vytauto Didžiojo konfliktu. Tokią istorinę raizgalynę, matyt, lėmė menkas libretisto susipažinimas su Lenkijos ir Lietuvos istorija.
Panašiai nutiko ir su vieno žymiausių kompozitorių italų operos istorijoje Gioachino Rossini visiškai nežinoma opera „Žygimantas“ (Sigismondo, 1814). Veltui ieškotume istorinės tiesos šiame painiame pasakojime. Galbūt Sidžismondas – Žygimanto Augusto prototipas? Tikėtina, kad operos siužetas rastas aprašytas ar papasakotas kokio nors lenkų didiko, nes aliuzija į Radvilų kaip politinių oponentų Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus kovose juntama, nors operoje neminima nei Lietuva, nei lietuviai. Sidžismondas yra tiek palūžęs dėl žmonos tariamos išdavystės, kad visiškai nebesirūpina valstybe, tik rengiasi pasiaukoti mūšyje, nes nebemato prasmės gyventi. Tai tik dar labiau sustiprina aliuziją į Žygimantą Augustą, dėl kurio aistros Barborai Radvilaitei Lenkijos dvaras piktinosi ir laikė karalių silpnavaliu.
„Lietuviai“: operos idėja ir siužetiniai vingiai
Vis dėlto yra italų opera, vaizduojanti Lietuvą ir lietuvius nebe pro Lenkijos karūnos atspindį. Tai Amilcareʼės Ponchielli (1834–1886) opera „Lietuviai“ (I lituani, 1874). Libretą parašė poetas Antonio Ghislanzoni, tuomet jau išgarsėjęs kaip Giuseppeʼės Verdi operų „Likimo galia“ (1862) ir „Aida“ (1871) libretų autorius.
„Lietuvių“ kaip operos siužeto idėja pirmiausia kilo libretistui Salvatoreʼei Farinai, kai jis bibliotekoje aptiko Adomo Mickevičiaus poemą „Konradas Valenrodas“. Leidėjui Giulio Ricordi jis pristatė radinį kaip galimą naujos Verdi operos siužetą, tačiau Verdi nebeketino kurti operų. Tuomet Ricordi užsakė libretą parašyti Ghislanzoni, o muziką – Ponchielli, iš kurio leidėjas tikėjosi išauginti naujos kartos žvaigždę, pakartoti Verdi legendą. Rūstus šiaurietiškas viduramžių siužetas atrodė tinkamas. Tolimų kraštų egzotika buvo madinga literatūros ir operos kryptis. Čia minėtina „Aida“, Giacomo Meyerbeerio „Afrikietė“, Georgesʼo Bizet „Perlų žvejai“, Julesʼio Massenet „Lakmė“ ir kt. Ricordi reikalavo muzikos stiliaus „modernumo“. Išties, partitūra paveikta Richardo Wagnerio leitmotyvų sistemos, tačiau kur kas nuosaikiau: pasikartojančios temos čia panaudotos orkestre kaip dramaturginė priemonė, ne kaip komponavimo principas. Tačiau vis tiek opera po premjeros buvo suvokiama kaip moderni, vagneriška. Žanro požiūriu „Lietuviai“ artimesni grand opéra dėl didžiulių masinių scenų, išplėtotų chorų, baleto, batalinės scenos ir pakilaus patriotinio tono. Tai prieštarauja pačių autorių užrašytam žanrui ant partitūros – dramma lirico. Akivaizdu, kad siekta prancūziškosios lyrinės dramos (drame lyrique) efekto, tačiau minėti aspektai ją apibrėžia kaip itališkąją prancūziškosios grand opéra atmainą.
Didžiausios šios operos problemos susijusios su libretu. Nieko nauja, kad libretuose istorinė tiesa aukojama vardan charakterių ryškumo ar dramaturginės įtampos. „Lietuviuose“ librete taip pat supainiotas siužetas, nutolta nuo Mickevičiaus originalo. Operos variklis – Konrado pasiaukojimo dėl laisvės idėja, tačiau Mickevičiaus tragizmo nebejusti. Gana statiškas Aldonos personažas, todėl nukenčia Konrado ir Aldonos santykių dinamika. Pasak muzikologo Jono Bruverio, operos autoriai, „manydami, kad herojinę operą būtina užbaigti grandioziniu finalu, į sceną sušaukia visus iki vieno veikėjus, kurie sutartinai <...> pašlovina mirštantį herojų“.
Tačiau libreto autorius padarė rimtesnį riktą: radęs Mickevičiaus poemoje Vytauto (Vitoldas) vardą, pavertė jį išdaviku, lietuvių nekenčiančiu Ordino teisėju, per kurį lietuviai pralaimi prologe vaizduojamą mūšį su kryžiuočiais. Tai nepakenkė operos kelionei per Kremonos, Triesto, Brešos, Romos, Turino, Buenos Airių, Montevidėjaus ir Čikagos teatrus dar XIX amžiuje. Nepakenkė ir 1884 m. pastatymui Sankt Peterburge, kur iškilo kita problema: nuspręsta nesureikšminti carinės Rusijos pakraščio tautos ir nepabrėžti jos buvusios galybės ir valstybingumo. Todėl opera buvo pastatyta kitu pavadinimu – „Aldona“.
„Lietuvių“ likimas Lietuvoje
Problemos kilo jau nepriklausomos Lietuvos Valstybės teatre, kai susidomėta šia opera. 1929 m. Kaune buvo pastatyta žymiausia Ponchielli opera „Džokonda“ (Gioconda, 1876), tačiau dėl „Lietuvių“ delsta. Muzikologas Jonas Vytautas Bruveris spėjo, kad tai ir buvo susiję su libreto istoriniais riktais, bet galėjo prisidėti ir sunkumai įsigyti teises. 1939 m. fašistinės Italijos spaudos ir propagandos ministerija padovanojo teisę Valstybės teatrui statyti „Lietuvius“, tačiau dėl užklupusios sovietinės okupacijos operos nebespėta pastatyti. Kaip teatralai būtų sprendę libreto dilemas, galima tik spėlioti. Po 1930 m. minėtų Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių šalį buvo apėmęs Vytauto kultas, tad rodyti jį Valstybės teatro scenoje kaip išdaviką vargu ar būtų buvę įmanoma.
Diskusijos persikėlė į Čikagos lietuvių operą išeivijoje. 1981 m. trupė savo veiklos 25-mečio proga nusprendė pastatyti „Lietuvius“. Buvo kreiptasi į „Ricordi“ leidyklą ir gautas leidimas. Libretą į lietuvių kalbą vertė ir redagavo Stasys Santvaras. Šioje libreto redakcijoje Vitoldas buvo pavadintas Germanu, sulietuvinti kelių veikėjų vardai. Čikagos lietuvių opera antrą kartą pastatė „Lietuvius“ 1983 m. II pasaulio lietuvių dienų proga, o 1991 m. jėgas suvienijo čikagiškiai su atgimusios Lietuvos operos ir baleto teatru. Opera buvo atlikta Čikagoje ir Vilniuje.
Atkūrus nepriklausomybę „Lietuviai“ Lietuvoje skambėjo ne sykį ir sceniniu, ir koncertiniu pavidalais. Ar vis dar turėtume nerimauti dėl istorinių klaidų siužetuose? Negalime į meno kūrinį žvelgti kaip į istorinį dokumentą – jis mums teikia kitonišką, universalesnę optiką, kuri išryškina ano laiko vertybes, jausmus, banalybes ir subtilybes. Kitaip tariant, „Lietuviai“ daugiau mums pasako apie XIX a. pabaigos italų skonį ir vertybes, nei apie viduramžių lietuvių kovas. Praėjus šimtmečiams, mūsų laiko teisybės greičiausiai irgi neįtiks būsimiems istoriniams vertinimams ir meniniams skoniams. Nesukontroliuosime ateities redaktorių ir cenzorių, bet labai norėtume tikėtis jų įžvalgumo mūsų laikui.
Statykime „Lietuvius“, gėrėkimės Ponchielli muzikos romantiniu patosu, atlaidžiai žvelkime į istorinius siužeto nesusipratimus, diskutuokime apie juos, sudominkime publiką. Pagaliau, rimčiau imkime domėtis lituanistiniais siužetais italų, vokiečių, lenkų operose. Statykime Vinci ir Rossini „Žygimantus“. Kad ir kaip norėtųsi lietuviams matyti oresnį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo ir jos didikų autoriteto vaizdavimą, iš Apeninų pusiasalio žvelgiant jungtinė valstybė buvo suvokiama kaip išplėstinė Lenkijos karūnos valda. Tai neturėtų liūdinti. Priešingai, tai turėtų kelti pasididžiavimą, kad Lietuva, nežlugusi per šimtmečius, pergynusi okupacijas ir trėmimus, šiandien vėl yra Europos rytinės sienos forpostas.
LNOBT informacija
