Lapkričio 28 d. ir 29 d., 18 val., Panevėžio teatre „Menas“ įvyks didžioji šio sezono premjera – Povilo Makausko režisuotas spektaklis „Klausymo ragelis“ pagal to paties pavadinimo Leonoros Carrington romaną.
Apie naujausią spektaklį teatre „Menas“ pasakoja režisierius Povilas Makauskas.
-----
Dėl kokių priežasčių pasirinkote statyti spektaklį pagal Leonoros Carrington romaną „Klausymo ragelis“?
Prieš atsakydamas į klausimą norėčiau padėkoti knygos vertėjai ir leidėjams – leidyklai „Rara“. Greta Guillaumeʼo Apollinaireʼo poezijos, pjesių ir Federico García Lorcos kūrinių, tai išties reikšmingas siurrealistinės literatūros leidimas. Ir turiu pripažinti, romanas privertė „suklusti“ nuo pat pirmojo puslapio, patyriau tyro stebėjimosi ir nuoširdaus juoko priepuolius. Autorės kūryba tiesiog spinduliuoja nevaržoma vaizduotės laisve, o tam negali likti abejingas. Vėliau aptikau be galo tikslų romano apibūdinimą – tarytum pasakų knyga, kurią užgrobė vaikštančių fejerverkų dėžutė.
Lietuvių kalba informacijos apie autorę beveik nėra, tad knygyno „Eureka“ darbuotojai padėjo surasti ir atsiuntė kitas Leonoros knygas, biografiją, albumus – esu jiems dėkingas. Didžiausią įspūdį paliko knyga vaikams „The Milk of Dreams“, taip pat Susan L. Aberth studija „Surrealism, Alchemy and Art“, žvelgianti į Leonoros tapybą alchemijos meno požiūriu, analizuojanti magijos ir alcheminio pasaulio vaizdiniją Leonoros tapybos darbuose.
Spektaklio pagal „Klausymo ragelį“ pastatymo priežastys yra kelios. Pirmiausia, tai tapytojos romanas, tapytojos vidinis pasaulis, savitos ir autentiškos kalbos kūrinys. Kita priežastis – romane glūdinti autorės savijauta. Pasakojimo gelmėje atsiveria užribio žmogaus, atstumtojo kelionė, išreiškianti tuos būtinus introspektyvius virsmus, kurie neišvengiami asmenybei ar herojui formuotis. Drįsčiau teigti, kad pagrindinė kūrinio tema yra tikėjimas. Tikėjimas gyvenimu, svajonėmis, savo aplinka, savimi pačiu. Tai subtili, tačiau išties aktuali ir reikalinga tema – socialiniu, geopolitiniu ar tiesiog bendražmogišku požiūriais.
Carrington kūryba garsėja siurrealizmu ir magiškojo realizmo elementais. Ar sudėtinga tai perteikti scenoje? Kaip tai įgyvendinate?
Nesudėtinga. Siurrealizmo idėjoje, kaip ir Leonoros kūrinio gelmėje, slypi aksioma ar tiesa – menas privalo varžytis, lenktyniauti, rungtyniauti su realybe. O tai nėra svetima teatro scenai, nesvetima ir aktorinei prigimčiai.
Leonora piešė nuo ankstyvos vaikystės ir teigė visada žinojusi, kad nori studijuoti tapybą. Ji tvirtino visada labai aiškiai jautusi, kad šis noras tūnojo jos viduje. Esminis lūžis įvyko tada, kai Leonora iš savo motinos gavo sero Herberto Edwardo Reado knygą apie siurrealizmą. Joje Leonora atsivertė jos likimą lėmusį knygos puslapį su Maxo Ernsto „Two Children Are Threatened by a Nightingale“ paveikslo reprodukcija. Ji akimirksniu suprato, kad tai jai pažįstama, nors racionaliai paaiškinti šio meno ji negalėjo. Leonora teigė: „Aš visa savo esme supratau ir tarsi žinojau, kas tai yra – tai savotiškas pasaulis, kuris gali judėti ir perkelti mus tarp pasaulių iš vieno į kitą. Tai pasaulis iš mūsų sapnų ir vaizduotės“. Ši jos biografijos detalė man be galo graži ir kraupi. Leonorai ir Ernstui susitikus Paryžiuje jie iškart pamilo vienas kitą.
Minėtas Leonoros gyvenimo įvykis, o tiksliau – jame glūdintis jausmas, kai žinai, kas tai yra, tačiau negali niekaip logiškai paaiškinti, persmelkia visą autorės romaną ir pagrindinės veikėjos Marianos Leterbi psichiką. Marianos išgyvenamas procesas – didelis intuicijos ir tikėjimo aktas. Būtent taip ir bandome perteikti romaną scenoje, pasitelkdami tuos pačius įrankius – intuiciją.
Turėčiau pridurti, kad be neįtikėtinai detalių ir kruopščių scenografės, kostiumų ir lėlių dailininkės Aleksandros bei kompozitoriaus Domanto, šviesų dailininko Vaclovo intuicijų šis pastatymas tarsi stokotų esmės. Kaip ir be kasdienio ir nuoširdaus aktorių darbo ir atvirumo. Esu dėkingas jiems visiems už tokią nutrūktgalvišką, neabejingą ir kūrybinės sinergijos pilną kelionę.
Ar susidūrėte su specifiniais iššūkiais statydamas šį spektaklį?
Mintyse sukasi su šiuo spektakliu nesusijusi praeityje išgirsta frazė. Atleiskit, pacituosiu netiksliai, tačiau „Aš pažinojau teatro kiemsargį, kuris šluodavo teatro stogą, tam, kad įtiktų dangui“. Tai frazė iš vieno visą gyvenimą Lietuvoje kuriančio režisieriaus spektaklio. Tai be galo graži frazė, talpinanti mūsų gyvenimus, idealistinį tikėjimą, kasdienį darbą teatre. Susimąsčius iškyla klausimas – kokio meno mums reikia šiuo metu? Nemanau, kad perdėm merkantilus ar į materialistines gėrybes orientuotas mąstymas gali tapti rimta mūsų kultūros vizija, juolab šiuo metu. Kartais pasidaro baisu, kad po savęs galime palikti oportunistų ir savanaudžių kartą, o tokios šalies ateitis, švelniai tariant, yra abejotina. Didžiausias iššūkis mūsų komandai – kurti publikos skoniams nepataikaujantį spektaklį, suprantant skaudžius mūsų kultūros ar rinkos dėsnius, kai teatro repertuare dažniausiai išlieka kasiniai spektakliai.
Romane nagrinėjamos senatvės, maištavimo, tapatybės temos. Kurios temos, Jūsų nuomone, šiandien aktualiausios žiūrovams, ir kaip jas pabrėžėte?
Visos temos svarbios. Pridurčiau: tapatybės krizės ir tapatybių katilo, ekologijos, gresiančių ir jau vykstančių gamtinių kataklizmų, moteriškumo, matriarchato, feminizmo ir t. t. Tačiau mes vengiame didaktikos, naudojame metaforas, simbolius. Visi esame atsakingi už planetą, kurioje gyvename. Manau, kad ekologinės krizės neišspręs protestas ar mitingas, tai žmonijos sąmoningumo, atsakingumo klausimas. Ryšys su gamta – tai pirmiausia emocinė, dvasinė plotmė. Taip pat pasakojime gausu ir filosofinių temų, romanas išties talpus. Sunku pasakyti, kas aktualiausia žiūrovui; scenoje regėsite tai, kas aktualiausia mums, tai, kas jaudina mus. Nesistengiame nieko pabrėžti, pirmiausia ieškome neabejingumo temai ir tarpusavyje.
Ar dirbant su aktoriais tam, kad įkūnytumėte unikalius Carrington romano personažus, naudojote tam tikras technikas, pratimus? Gal galėtumėte papasakoti apie kūrybinį procesą?
Didžioji repeticijų dalis prasideda ir baigiasi juoku, nepriklausomai nuo to ar mums sekasi, ar ne. Leidžiame sau klysti, ieškome atsitiktinumų, netikėtumų. Kartais išties nemažai improvizuojame, provokuojame savotiškus veikėjų sąmonės srautus. Tačiau laukiu iš aktorių atvirumo – to, ką galbūt būtų galima pavadinti vaidmens alchemija: susitelkimo, jautrumo, nuoširdumo. Man tai svarbiausia. Ir tokias savybes nuoširdžiai stengiuosi pats atsinešti į repeticijas. Režisūros mokslo, amato centre tikrai tūno manipuliacijos formulės, tačiau pastaruoju metu stengiuosi, paprastai tariant, pradėti nuo savęs. Priartėti prie režisūros, grįstos pastabumu ir dialogu, tiksliais uždaviniais, artimu bendravimu.
Kalbant apie scenos ir kostiumų dizainą, ko gali tikėtis žiūrovai? Ar yra simbolinių elementų, kurie atlieka svarbų vaidmenį?
Simbolis, simbolinis mąstymas – tai esminė Leonoros tema, įrankis. Pažvelkime į vieną iš jos paveikslų. Egzistuoja tikrai ne viena jos drobės „The Garden of Paracelsus“ („Paracelso sodas“) interpretacija. Dailėtyrininkai pabrėžia paveiksle slypinčius jausmus – baimę, džiugesį, nerimą ir nežinomybę dėl artėjančio ir laukiančio gyvenimo. Taip pat universalios harmonijos temą. Vienoje analizėje paveikslas įvardijamas it „vulkaninė simfonija“, pastebimos trys moteriškumo stadijos – mergaitė, motina ir senutė.
Menotyrininkai tikina, kad atvykusi į Meksiką, Leonora priėmė ir stebėjo įvairias vietinių gyventojų magiškas (magijos) tradicijas (praktikas), sinkretines jų ir katalikybės formas. Taip įvairios actekų, majų, modernios vakarietiškos ezoterikos temos ir įvaizdžiai Leonoros kūryboje įgijo aukščiausios harmonijos laipsnį. Leonoros žvilgsnio į pasaulį negalima atsieti nuo simbolinio mąstymo, jos susižavėjimas ezoterinėmis temomis, tikėtina, prasidėjo gilioje vaikystėje, kai močiutė jai pasakodavo airių mitus ir pasakas.
Manau, kad galime drąsiai brėžti griežtą Leonoros vizualiosios visatos ribą, joje telpa senųjų civilizacijų, viduramžių, renesanso istorija. Graikų mitologija, alchemija ir alcheminis menas, atidus žvilgsnis į gamtą, įvairūs moksliniai žvilgsniai į mus supančią tikrovę, magiškos ir pagoniškos praktikos ir ritualai, kabala ir t. t. Paradoksalu, tačiau šioje iš pažiūros itin hermetiškoje erdvėje reflektuojamas šiandienos pasaulis. Leonora kritiškai apmąsto aplinkos ir gamtos katastrofas, krizes, technologinę revoliuciją, žmogų ir jo būklę. Tačiau svarbiausia paminėti, kad į viską ji žvelgia autentiška vaizduote ir atveria mums ištisas vaizduotės galaktikas.
Pastatyme minėtosios temos, įvaizdžiai bus tikrai regimi, kaip ir jos paveiksluose figūruojantys neatpažįstami veikėjai ir jų ritualai, labirintai, akmenys, žvaigždės, bičių deivė ir t. t.
Ar šis spektaklis kuo nors esmingai skiriasi nuo ankstesnių Jūsų darbų? Kaip šis projektas paveikė Jus kaip režisierių?
Leonoros bičiulis Edwardas Jamesas – keistuolis poetas, garsiausias visų laikų siurrealistinio meno kolekcionierius ir neprilygstamas meno ir menininkų globėjas, mecenatas, tam tikra prasme ir atstumtasis, teigė: „Jei aš esu siurrealistas, tai ne dėl to, kad esu siejamas su judėjimu, o dėl to, kad gimiau siurrealistu. Daugybė žmonių pasaulyje yra siurrealistai, netgi nieko negirdėję apie siurrealistų judėjimą. Tai žmonės, kurie yra priklausomi nuo savosios pasąmonės. Pasaulis ne visuomet yra logiškas. O šie žmonės paaiškina šio nelogiškumo logiką. Jie suteikia daugiau ryškumo gyvenimui, taip pat kaip ir sapnai kartais gali būti ryškesni nei realybė“. Jamesas leidosi į gyvenimo kelionę Meksikos džiunglėse, laukiniuose kaimeliuose ieškoti slėnio, kur orchidėjos auga apsuptos laukinių krioklių. Ten jis visą savo likusį gyvenimą kūrė niekam neprilygstantį laukinį sodą „Las Pozas“.
Edvardo mintis išties graži, jis kalba ne apie epochą ar judėjimą, o veikiau apie tam tikrą prigimtį, jautrumą. Siurrealizmą, kaip mąstymo būdą, žvilgsnį į pasaulį. Dėl to priskirčiau „Klausymo ragelį“ tai savų darbų grupei, kurioje kalbama apie keistuolius, vienišius pagrindinius veikėjus, apie iniciacijos stygių, apie mito ir tikrovės sąlyčius, herojaus formavimąsi. Manau, kad Césaro Airos Rugendas ar Fernando Pessoa Bernardas tikrai susikalbėtų su Leonoros Mariana. Ir ne tik dėl autofikcijos elementų ar absurdo pojūčio, veikiausiai dėl idealistinės pasaulėvokos.
Man keisčiausias ir mistiškiausias ženklas, sutapimas yra keli beveik identiški šių veikėjų monologai, kuriuose tikrąja mirtimi jie įvardija artimiausių žmonių ir artimiausios aplinkos netektį. Pessoa Bernardas – paštininką, Lisabonos gatvelę, kuria kursuoja jo mylimi kaimynai; Airos Rugendas – savus piešimo angliukus, bičiulį Robertą, nesibaigiančias ir stebinančias džiunglių panoramas, Mendozos gyventojus; Leonoros Mariana – kieme gyvenančias kates, rytmečio saulę, žvaigždes ir šeimą, kuri jos negirdi. Tai leidžia man aprimti ir suprasti savo likimą ir paskirtį. Mano tapatybė yra mano aplinka, ryšys su ja. Esu tiek, kiek esu sąžiningas ir geras jai.
Ką norėtumėte, kad žiūrovai išsineštų iš šio pastatymo?
Svajonę.
