Tadeuszo Różewicziaus „Kartoteka“, kurią Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatė režisierius Gintaras Varnas, papildo profesionalų Lietuvos teatrą XX a. klasikiniu kūriniu, ne tik praplečiančiu egzistencializmo, absurdo dramaturgijos lauką, bet ir atliepiančiu dabartį, kuri dar labiau persmelkta visokių „izmų“. Gyvename laikais, kai niekas nežino, kas yra geriausia, įdomiausia, reikalingiausia. Kiekvienam atrodo skirtingai, o tiksliau – apskritai neaišku, už kokios smilgelės kabintis, kad greičiau pasiektum saulę. Šiandien kultūra nestokoja įvairių būsenų, kalbama apie grimzdimą, dirginimą, patyrimą: išleidžiama knyga „Semiotiniai skaitymo modeliai. Grimzdimas“, XVIII tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės paroda Kauno paveikslų galerijoje pavadinta „Dirginti“ („Aš čia ne tam, kad mane toleruotumėte, aš čia tam, kad jus dirginčiau“), MO muziejuje atidaryta paroda „Iš vidaus“ („Pamatyk, ką jauti“) ir pan. Ignas Jonynas jautriame ir intelektualiame Jaunimo teatro spektaklyje „Sūnus“ kulminacinį tašką išreiškia sprogimu. Ilga jaunuolio kelionė link savižudybės pasibaigia teatriniu sprogimu, sukrečiančiu ne mažiau nei kokia pasaulio pabaiga. Lygiai toks pat sprogimas artėjant finalui nugriaudėja „Kartotekoje“ ir pasigirsta žodis „karas“. Naujoje „Kartotekoje“ karas yra tik alinanti būsena – nuolatinis dirginimas, grimzdimas į save, kol sąmonę užvaldo chaosas. Žmonija gyvena tarp dviejų karų, bet atsparumo šis žinojimas nesuteikia.
Różewicziaus „Kartoteka“ prisotinta tam tikros anemijos, kurią lemia nuolatinis nuovargis, galvojimas apie beprasmybę, bandymas pasiduoti, bet tuo pačiu metu kūrinyje akivaizdus tikėjimas žmogiškumu.
Varno režisuotas spektaklis pirmiausia yra apie menininkus. Ar šiandien jie nėra patekę į sisteminius gniaužtus, ardančius paties meno prigimtį? Sutikę pastatyti spektaklį per konkretų laiką, konkrečioje aplinkoje, jie pasirašo tam tikrą nuosprendį, ypač tais atvejais, kai filosofiją bandoma paversti viena ar kita doktrina, „įsprausta“ į pasirinktą meninę formą. Varnas jau kelintą kartą pasirenka „nepatogų“ kelią: jam rūpi ne ką nors įrodyti, pasakyti, o suardyti žinojimą ir žiūrovus priversti ne tiesiog gėrėtis sceniniu vyksmu, bet mąstyti. Kankintis „Kartotekoje“ taip pat nereikia, nes tuo pasirūpino pats pjesės autorius Różewiczius. Pagrindinį antiherojišką Herojų į nuolatinės prostracijos, ar paprasčiau sakant „sapno“, būseną pastūmėja nuolatinė neviltis ir depresija. Galima būtų sakyti, kad tai aktyvi genialumu pasižyminčių žmonių būsena. Ypač Dievo apdovanotų menininkų, kurie dėl savo prigimties pasaulį patiria labai jautriai.
Neatsitiktinai „Kartotekoje“ svarbų vaidmenį vaidina lėlės. Varno kūrybą lėlės lydi nuo pat pradžių. Pirmuosiuose spektakliuose jos buvo mažutės, jomis žaidė pagrindiniai herojai, iš mažų pagaliukų statydami žmogeliukus ir čia pat mūsų akyse juos sugriaudami. Lėlės buvo trapumo įsikūnijimas. Per jas režisierius išsakydavo tai, kas jam brangiausia. Lėlės įvairiais pavidalais keliavo per spektaklius, kol atėjo iki „Kartotekos“. Čia jos jaučiasi geriausiai, nes gyvena kartotekoje – atminties saugykloje. Jos labai skirtingos, nes visos iš skirtingų atminties stalčių: malonios, juokingos, gąsdinančios ir pačios švelniausios. Todėl lėlininkės Julijos Skuratovos vaidmuo šiame spektaklyje taip pat labai didelis, jos sukurti personažai – Senių choras ir Berniukas – veikia aktyviai, lėlės išraiškingos, jas kūrė geriausi lėlių meistrai Gintarė Vaivadaitė, Virginija Pajarskienė ir Šarūnas Tadijošaitis. Įdomu, kad lėlėms ir kalbėti nereikia, nes tikslus jų valdymas (aktoriai Andrius Alešiūnas, Gintautas Bejeris ir Motiejus Ivanauskas), taiklios jų charakteristikos dažnai pasako daugiau už žodžius. Ir šie vaizdiniai intarpai formuoja Varno teatrą, kuris jau šiandien mūsų kultūroje išsiskiria unikalia savastimi („...kai buvau mažas berniukas, žaisdavau: pasiversdavau žirgu ir palaidais karčiais lakstydavau kiemais ir gatvėmis. O dabar, dėde, aš negaliu atvirsti į žmogų, nors esu instituto direktorius.“).
Šio režisieriaus kelionė į vieną ar kitą spektaklį nebūna atsitiktinė. Tam jis ruošiasi iš anksto. Gal ir neakivaizdžiai, bet, sakytume, miltiniškai. Jis kaupia režisieriaus lagaminėlį, iš kurio išsitraukia vieną ar kitą medžiagą. Varno kuruojama dramų stalčiaus saugykla (dramustalčius.lt) – tikras lobynas. Jau prieš kelerius metus užsakytas Różewicziaus kūrinys „Kartoteka“ (vertė Helmutas Šabasevičius) netikėtai buvo prikeltas sceniniam gyvenimui. Karas ir tik karas dekonstruoja ir naujai konstruoja mūsų sąmonę. „Kartoteka“ – būtent apie tai. Bet Varnas yra dar ir teatro mokslininkas, todėl, pradėjęs smelktis į medžiagą, susidūrė ir su antra, papildyta šios pjesės versija, kurią statė pats dramaturgas. Varnas tokių „kąsnelių“ nepraleidžia, jam svarbu kiekvienas žodis, kiekvienas sakinys. Vertėjai net ne visada spėja pagal režisierių tempą – pjesės papildymus išvertė puiki vertėja Irena Aleksaitė.
Varnas jau kelintu spektakliu bando nužeminti kultūroje susiformavusį „perfekcionistinio“ teatro siekį. Galvodamas apie žiūrovus, nuolat jiems primena, kad teatras nėra ir jokiu būdu negali būti patogus reiškinys. „Kartoteka“ apie tai kalba dar įžūliau. Čia primenama, kad teatras – ne emocinių būsenų išraiška. Teatre svarbiausia – mąstyti nepatogiomis temomis. „Kartotekoje“ gyvenama karo akivaizdoje. Tai itin gerai atpažįstama situacija, bet spektaklis tą nuojautų, numanymų, chaotiškų būsenų galeriją paverčia kūnišku procesu. Spektaklio kūrėjai dar iki premjeros sakė, kad pjesėje nėra realizmo, tradicinio siužeto, bet patys nesunkiai sukūrė teatrinį realizmą, kai Dainiaus Svobono Herojus tapo šiuolaikinę realybę tiksliausiai atspindinčiu žmogumi. Konkrečiais pavidalais neegzistuojantys dalykai spektaklyje materializavosi, tapo kūnu ir siela. Teatro tokia prigimtis ir yra – kalbėti apie tai, kas nujaučiama, plika akimi nematoma. O jeigu šiam procesui dar parenkamas tinkamas aktorius, kuris jau yra suvaidinęs galeriją panašių vaidmenų, tampa įdomiau sekti net ne pačią dramą, o ją interpretuojantį aktorių.
Varnas tokį aktorių turėjo, jau buvo gerai „prakankinęs“ ankstesniuose spektakliuose. Svobonas – šiuo metu ryškiausias Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius. Jis nevaidina herojų „iškelta galva“. Visi jo sukurti personažai – savotiški kankiniai, jei ne kankiniai, tai šviesiųjų jėgų transliuotojai, nors aktoriaus fiziniai duomenys tokie, kad galėtų vaidinti ir demonų apsėstuosius. Šiam aktoriui tinka aktyvi dramaturgija. Todėl Różewicziaus Herojus – kaip specialiai Svobonui parašytas personažas: jis viską turi susiorganizuoti pats, nulemti tam tikrą įvykių eigą, mąstyti, judėti arba nejudėti tik pagal savirežisūrą, o ne pagal režisieriaus paliepimus. Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos.
Teatre retai nutinka taip, kad pagrindinis herojus, o čia dar ir Herojus iš didžiosios raidės, per abu veiksmus iš scenos nepasitraukia. Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją. Sceną jis valdo net tada, kai guli lovoje, kuri yra pagrindinė veiksmo vieta. Šiandien sunku įsivaizduoti, kas daugiau, jei ne Svobonas, galėtų sukurti šį vaidmenį. Nemistifikuojant teatrinių procesų, akivaizdu, kad atsirastų ir kitų aktorių, bet šįkart Varnas spektaklį sukūrė Svobonui, apie Svoboną, dėl Svobono. Juodu per šį procesą net supanašėjo – ir išore, ir vidumi. Nežinia, ar Svobonas yra Varno alter ego, jau greičiau Varnas – Svobono alter ego. Svobono psichika tokia paslanki ir išlavinta, kad kai kuriose scenose jis „cituoja“ net patį Nacionalinį Kauno dramos teatrą – pradeda kalbėti, pavyzdžiui, Jūratės Onaitytės intonacijomis. To sąmoningai gal net nesiekia, tiesiog tuomet suvoki, kokia stipri įtaiga, koks unikalus aktoriaus persikūnijimas. Tarytum jo jau nėra, nes kūną ir sielą sudaro suvaidinti vaidmenys ir jį supantys žmonės.
Gebėjimas empatiškiausiu būdu perprasti ir suvokti aplinką išprovokuoja naujo herojaus tipą. Svobono Herojui nesunkiai sekasi įsiskverbti į mūsų smegenis, todėl kartotekos dėlionė tampa labai artima. Svobonui nereikia kankintis ar kankinti kitų, jis lengvai „kalbasi“ su savo pasąmone, vaizdiniais, sapnais, nuojautomis ir nė sekundės nelieka pasyvus, nors dažnai ir guli lovoje, net po antklode slėpdamas galvą. Atrodytų, kad tai dekadanso žmogus, bet jis yra tiesiog iškankintas psichologinio nuovargio. Ar apskritai aktorius gali būti kada nors pailsėjęs? Net nekurdamas naujo vaidmens, jis kiekvieną kartą iš naujo kartojasi tai, ką netrukus vakare turės vaidinti. Veikėjų fizinis elgesys lengvai galėtų paveikti sąmonę, tačiau įvyksta metamorfozė – aktorius, intensyviai galvojantis apie vaidmenį, žiūrovų akyse tampa personažu. Ta būsena bando prilipti prie „aukos“. Ir tik būnant aukščiausio lygio profesionalu įmanoma sugrįžti į save – žmogų.
Kad ir koks būtų į save grimztantis Herojus, Svobonas nepaverčia jo ligoniu, ir tai yra spektaklio kokybės ženklas. „Kartoteka“ lengvai galėjo tapti patologiniu procesu su neaiškiu, destrukcijos valdomu Herojumi, bet Svobonas jį išgelbėjo, leisdamas ir dramaturgui, ir režisieriui lengviau atsipūsti. Kol Svobonas savo galvoje vartalioja praeities įvykių ir prisiminimų kartoteką, režisierius kruopščiai seka Różewicziumi.
Vaizdai, lyg nuotraukų negatyvai, spektaklyje paverčiami ryškiais kadrų pozityvais, tad žiūrovai dažnai turi atsipeikėti, prisimindami, kad tai tik teatras teatre, suprasdami, kad visas vyksmas – tik pervargusio žmogaus vaizdiniai. Tuo metu režisierius, pasiraitojęs rankoves, linksminasi, kiekvieną naują veikėją arba sugroteskindamas, arba išryškindamas jo silpnąsias savybes.
Różewiczius kalba be skrupulų, vis pasigirsta jo mėgstamas žodis „idiotai“. Idiotai – XX a. antrosios pusės įprastas kreipinys. Tikroviškiausiai nuskamba, kai šioje gyvenimo kakofonijoje pasakoma „idiotai“ ir čia pat paklausiama – „vėl karas?“. Žaidimas tarsi turi nutrūkti, bet jis tęsiasi, net karas nieko nesustabdo. Realybė už sienos ir galvoje kryžminasi su svajonėmis, prisiminimais. Herojus – kaip atminties šulinys, saugykla, jis bando atsispirti, išsilaikyti prisimindamas ir šviesius dalykus („Norėčiau, kad mano gyvenime būtų obelis su šakelėmis, lapais, žiedais, obuoliais... Jau taip seniai sėdėjau šešėlyje. Obuolys padengtas skaidriu vaško sluoksniu, ant tokio obuolio labai aiškiai matyti pirštų atspaudai. Ant šakelių kabo obuoliai. Laukia mano rankos. Kaip ir merginos...“). Labai graži scena – pašnekesys su gyvenimo išmintimi apdovanotu Dėde, kurį įsimintinai vaidina Liubomiras Laucevičius.
Spektaklis kupinas poetizmų. Jie tarytum nejudina dramaturginio veiksmo, bet judina žiūrovo sąmonę. Spektaklis iš lėto prisijaukina tave ir tampa artimas. Kai Dėdė klausia: „Dar nenori grįžti namo iš pasaulio?“, Herojus atsako: „Ne.“ Dėdė: „Dar neprisivalgei, neprisigėrei?“ Herojus: „Dar, dėde, mano apetitas auga, jei išsižiočiau, valgyčiau ištisus miestus ir žmones, pastatus, paveikslus ir biustus, televizorius, motociklus, žvaigždes, odaliskas, kojines, laikrodžius, titulus, medalius, kriaušes, tabletes, laikraščius, bananus, šedevrus...“ Šie minčių šuoliai gerai suprantami, nes atkeliavę iš realybės. Klausydamasis šios ekvilibristikos supranti, kodėl Różewiczius nenusileidžia Samueliui Beckettui. Spektaklis fiksuoja būsenas, o ne pateikia konstantas.
Į Herojaus kambarį nuolat veržiasi įvairūs gyvenimo praeiviai. Režisierius leidžia jiems sužibėti, tačiau tai pavyksta ne kiekvienam. Ne mažiau ryškiai, nei Herojus, scenoje karaliauja Saulius Čiučelis. Vaidindamas Tėvą ir Mokytoją, jis visam spektakliui prideda labai daug spalvų. Šio aktoriaus talentas universalus: išsiskiriantis balso tembras, plastika, vaidybos laisvė, improvizaciniai gebėjimai, subtili partnerystė visam kūriniui suteikia gyvo teatro pojūtį. Nors Tėvo ir Mokytojo vaidmenys ne patys didžiausi, Čiučelio užmiršti neįmanoma. Be to, jis labai ruževičiškas, o „Kartoteka“ turi savo paslapties, kurią kiekvienam aktoriui reikia įminti atskirai.
Gyčio Laskovo Bobikas – taip pat šmaikštumu išsiskiriantis personažas. Jo gana daug, bet jis visą laiką išnyra subtiliai, ne komikuodamas, o tiesiog gerai suvaidindamas šunį. Anot dramaturgo, „Bobiko eisena gera, jis gerai jaučia vėją...“ Spektaklyje vėjas pučia iš visų pusių, tad Bobikui yra ką veikti.
Matytas premjerinis spektaklis šlubavo dėl skirtingų balso registrų. Kai kurie aktoriai, nejausdami partnerių teksto, tiesiog kalbėjo sau patogiu tembru, susidarydavo tam tikros akustinės duobės, trukdančios spektaklio vientisumui.
Pirmoje remarkoje dramaturgas rašė: „Yra tik viena veiksmo vieta. Vienas scenovaizdis. Užteks, jei kelias valandas, kol truks veiksmas, kėdė bus perkelta iš vienos vietos į kitą.“ Scenografas Marijus Jacovskis paklausė dramaturgo ir sukūrė minimalų scenovaizdį iš metalinės lovos, stalo ir kėdžių. Na, ir kasdienybėje operetės vicedirektoriaus matomų buhalterinių knygų, segtuvų, aplankų, stirtomis sudėliotų avanscenoje. Elegantiškas tamsiai pilkos spalvos scenovaizdis sukūrė spektaklio atmosferą vos atsiskleidus uždangai. Toks senas, atpažįstamas, ramus ir kartu magija kvepiantis pasaulis. Viskas, ko reikia tikram teatrui rastis, viskas, ko reikia, kad nepritrūktų jokių vaizdo įrašų ir kitų technologinių išmonių. Spektaklyje veiksmas juda greičiau nei kine, tad ir vaizdiniams sustiprinti naudojamos tik „senuko“ teatro priemonės. Ir visko pakanka. Tarkim, žiūrovų akyse kyla lova, tik šįkart tai sustiprina ne vien Herojaus, bet ir mūsų, žiūrovų, sapnus. Vaizdiniams kisti ir veiksmui atspindėti padeda virš lovos kabantis didelis veidrodis. O visa ko jungtimi tampa Viliaus Vilučio minimalistinė, bet labai tiksli ir dinamiška šviesų polifonija.
Gali dalyvauti spektaklyje, gali tik stebėti jį, bet būseną „tarp dviejų pasaulių“ vienaip ar kitaip patirsi. Suasmenintą, individualų, o ne masinės patirties jausmą spinduliuoja Martyno Bialobžeskio muzika. Ji įvairi – tokios reikalauja visa kūrinio struktūra. Labai dažnai muzika padeda herojams kalbėtis ar geriau išgirsti, suprasti netikėtai į sceną įsiveržusias būtybes. Visi jie herojai, tad visiems parinkti skirtingi instrumentai: vieno pasaulį charakterizuoja klavišiniai, kito – styginiai garsai, nuo fortepijono iki kontraboso.
Operetės vicedirektoriaus gyvenimas tęsiasi. Ar jo kartoteka plėsis, sisteminant karo vaizdus, ar vis dėlto jis atras šviesių atokvėpio minučių ir ramiai prisimins visus artimus žmones ir bent mintimis keps dėdei bulves, „kurių odelė šiurkšti, pilka, o viduje bulvės baltos, trupios ir karštos“?