Vitalijos Mockevičiūtės vaidinama Motina – televizijos laidų vedėja Rasa – apsivilkusi per trejus metus taip ir neišmesto, nusižudžiusiam vyrui priklausiusio, kostiumo švarką stoja priešais žiūrovus juokauti. Tai – naujausio Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklio „Stand-upʼas prasmei ir beprasmybei“ finalas. Juokauja ji pakeisdama spektaklyje jau girdėtą anekdotą, pritaikydama jį šios veikėjos papasakotai gedulo istorijai, skausmą apsupdama juoku ir susikurdama šiek tiek vietos gyvenimui. Spektaklio finalas ne tik galutinai įtikina (nors, kiek kitaip nei žadėta, šis kūrinys pasakojo ne apie artimojo savižudybę, o apie gedulą) ir įtvirtina Mockevičiūtės Motiną kaip pagrindinį personažą, bet ir palieka neatsakytą klausimą: ar mokame kurti paprastas, juodas, tragi-komedijas?
Jautrus ir žaismingas spektaklis, pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę režisuotas Eglės Švedkauskaitės, rodo vyro ir tėvo gedinčius mamą su sūnumi. Neišvengiamai sudėtingą gedulą jiems sunkina ir tai, kad gedima nusižudžiusiojo, ir tai, kad abu yra vieši asmenys. Ji – televizijos laidų vedėja, jis – sėkmingas komikas. Karolio Kasperavičiaus vaidinamo Sūnaus stand-upʼu spektaklis ir prasideda. Kaip kai kurie komikai daro, jis pakalbina publiką, papasakoja asmeninių nutikimų, komentuoja supantį pasaulį. Ir net prajuokina dalį auditorijos. O mane – intriguoja: kodėl aš nesijuokiu? Kelis kartus kilsteli lūpų kamputis, bet tik vienas, bejėgiškai ir beprasmiškai kviečiantis šypsenai kitoje veido pusėje įsitaisiusįjį. Nejuokinga, nes kitaip suprantu humorą, nes nejuokingas tekstas ar atlikimas? Nejuokinga, nes išsigandau temos?
Susikoncentruoti į šiuos klausimus nėra kada, nes stand-upʼas gana greitai baigiasi ir prasideda spektaklis. Pasakojamosios komedijos intarpų dar bus, bet jau pasibaigus ekspozicijai aišku: spektaklį žiūrime, ne komiko pasirodymą, ne stand-upʼą. Ir net nesu tikra, ar šis spektaklis apkritai gali būti vadinamas komedija: komiškų intarpų ir juokavimo jame yra, bet žiūrovai stebi visų pirma dramatišką gedinčių žmonių bandymą susigaudyti, kaip gyventi toliau. Juokas tokioje situacijoje būtinas tam, kad išgyventų. Tačiau jis ne dominuoja, o tik perskrodžia tamsą blyksniu, tarsi prožektorius ar žaibas naktį, trumpam išryškindamas tai, kas anksčiau teikė gyvenimui prasmę. Gal dėl to spektaklis ir paveikus: jame taikliai derinama drama, įtampa su atpalaiduojančiu juoku. Baigiamas jis irgi juokaujant. Bet dabar jau gedulą ne slepiant, o paverčiant svarbia – todėl apmąstymui ir juokui atveriama – gyvenimo dalimi.
Santykio su gedulu, spektaklio veikėjams trunkančiu trejus metus, istorija geriausiai atskleidžiama Motinos personažu. Jos gedulas savidestruktyvus, lėtas, apimantis viską, išskyrus tai, kas matoma viešai. O viešai matoma daug, tad pačios slepiamas ir aplinkos ignoruojamas gedulas komplikuojasi, smaugia, provokuoja imtis bet ko, kad tik pajaustum ką nors kito. Apie tokį gedulą pasakojama po truputį, vis kitu aspektu parodoma vairavimo išgėrus istorija arba negalėjimas atsisveikinti su mirusiojo daiktais. Taip pat – keistas, nenuoseklus pasakojimo laikas, kartais sustojantis, kartais grįžtantis, kartais pasikartojantis. Pabrėžiantis sudėtingą pasaulio persitvarkymą netekus artimojo. Toks komplikuotas gedulas personažui ir aktorei leidžia atskleisti emocinę įvairovę, nuklysti į kraštutinumus ir grįžti prie subtilių niuansų. O tokią emocinę įvairovę stebinčiam žiūrovui – pajausti empatiją ar gal net ir susitapatinti.
Jos sūnaus gedulas – plokštesnis. Jaunas vyras pyksta ant pasaulio, savo šeimos ir savęs. To pykčio yra ir jo komedijoje, ir santykiuose su mama, ir su visa džiaugtis gebančia aplinka. Kasperavičiaus kuriamas personažas – užsidaręs nuo pasaulio, atsisakęs patirti žmones ir išgyventi skausmą. Išimtis – mama, kuria jis dar bando rūpintis. Bet, kaip paaiškėja vienoje įspūdingiausių, juokingiausių ir jautriausių spektaklio scenų, jo rūpestis mama yra labiau performatyvus, vis kartojant tą pačią dainelę, skirtą, visų pirma, dėmesiui nuo savęs nukreipti.
Tokia užsidarymo ir atsiribojimo būsena su depresijos prieskoniu gedint – įdomi ir reikalinga apmąstymo. Tačiau spektaklyje ji per daug netyrinėjama: paliekama ir tokią būseną, ir šį veikėją egzistuoti greta, būti ne iki galo suprantančia, bet palaikyti mėginančia aplinka. Likti antraplaniu komišku personažu, kuris padeda transformuotis greta esančiam herojui. Net ir scenoje, kuri skirta geriau pažinti tikruosius šio veikėjo jausmus, toliau nei pyktis ir savigaila nelabai kapstomasi. O erdvės jo skausmo, gedulo ir pykčio transformacijai nesukuriama. Taip dar labiau išryškėja Mockevičiūtės personažas ir vaidmuo. Tad subtilioje, skoningoje scenografės Onos Juciūtės sukurtoje erdvėje, apsirengusi tiksliais, šiuolaikiškais Dovilės Gudačiauskaitės kostiumais, paskęsdama arba išryškėdama Ernesto Kaušylo muzikoje bei Monikos Šerstabojevaitės šviesose, svarbiausia spektaklyje – gedinti moteris, jos pačios ir jos gedulo transformacija. Skausminga, jausminga ir ironiška.
Būtent ironija čia kuria daugiausiai progų nusijuokti ar bent šyptelėti į ūsą, o visos kitos komiškumo priemonės nenaudojamos arba turi tik trumpučius epizodus. Į save ir savo situaciją nukreipta ironija gali ir apvalyti, ir paslėpti. Taip tarsi ir juokiantis, pasiduodant situacijos absurdui, bet kartu ir išlaikant rimtį, orumą ir gal net pateisinant pyktį, ironijos šarvu pridengus jautrumą. Ironija, atrodo, yra įsitvirtinusi lietuvių mene kaip svarbiausias būdas juokauti, nes ji, regis, vienintelė iš komiškumo priemonių išlaiko aukštą statusą ir nenusileidžia iki populiariosios kultūros žemumų. Bet kaip būtų įdomu pamatyti kitokį humorą ir kitaip juokaujantį teatrą! Protingą, jautrų, subtilų ir juokingą spektaklį, kuriame ironija pasirodo, bet nedominuoja, ir humoras nėra suprantamas kaip erdvė visokioms beskonybėms. Taigi – nesijuokiu, nes atsibodo ironija? Nes prasilenkia mano lūkesčiai humorui ir humoras, kurį siūlo kūrėjai?
Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Jau pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį, kokia forma bus juokaujama ir kad bus juokaujama daug. Scenoje šis lūkestis nepateisinamas. Nepateisintas lūkestis gali sukurti komišką efektą, bet vargu ar taip gali nutikti šiuo atveju, nes žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro. Tad scenoje – ne komedija, o spektaklis ir apie skausmą. Spektaklis apie tai, kokie mes vieni kitiems galime būti žiaurūs. Kartais, žinoma, tyčia, bet dažniausiai – linkėdami gero arba tiesiog egoistiškai norėdami patogumo. Spektaklis ir apie tai, kaip gedulas gali izoliuoti. Ir kaip gerai turėti nuo visiškos izoliacijos apsaugančią bendruomenę, net jei joje jūsų – vos du. Spektaklis apie žmones, apie jų artumą, apie artumo džiaugsmus ir pavojus. Todėl ir jis pats arti žiūrovų, neapkrautas detalėmis, atveriantis aktorius. Tuo aspektu jis yra artimesnis Švedkauskaitės 2020 m. sukurtam „Žmogui iš žuvies“ (Valstybinis jaunimo teatras), o dėmesiu lietuvių autorių tekstams, apmąstantiems sudėtingus žmonių santykius su šeima ir istorija – spektakliams „Fosillia“ (LNDT, 2023), „Patina“ (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2024), nei bet kokiam stand-upʼui.
Tad aš nesijuokiu, tik kelis kartus kilsteliu vieną lūpų kamputį. Ir džiaugiuosi, kad net jei ir nebūtinai juokinga, humoro pažadas privilios daugiau žmonių pabūti su sudėtinga, bet labai svarbia tema. Ir net jei nebūtinai juokinga, spektaklis baigsis juokavimu kaip šviesos blyksniu likusiems gyventi.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba