Vakar įvyko trečioji režisierės Eglės Švedkauskaitės premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT). Spektaklį „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ji sukūrė pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę, kurioje gedulo, netekties, nesikalbėjimo temos atskleidžiamos pasitelkus humorą ir stand-up komedijos žanrą.
Spektaklyje „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ veikia du vieši, visuomenėje gerai žinomi veikėjai: Mama – garsi laidų vedėja (aktorė Vitalija Mockevičiūtė) ir Sūnus – sėkmės lydimas stand-up atlikėjas (aktorius Karolis Kasperavičius). Abu jie neieško žodžio kišenėje, tačiau susidūrus su Tėvo savižudybe susikalbėti jiems tampa sudėtinga.
Ieva Raudeliūnaitė dar iki premjeros pakalbino spektaklio režisierę Eglę Švedkauskaitę, dalijamės interviu.
-----
Kaip susidūrė jūsų su Birute keliai ir nusprendėte kurti spektaklį?
Su Birute Kapustinskaite susipažinau 2019 m. Klaipėdos teatro festivalyje „Jauno teatro dienos“, kuriame kartu dirbome kurdamos eskizą. Dar tada supratau, kad abi turime panašų humoro jausmą, o tai man yra svarbu.
Į Birutę kreipiausi klausdama, ar ji turėtų ką nors pasiūlyti iš pradėtų rašyti ar neseniai sukurtų pjesių. Ji pasiūlė pradėtą rašyti „Stand up’ą prasmei ir beprasmybei“. Skaitant juodraštinį pjesės variantą, tekstas pasirodė labai gyvas, tad nusprendžiau spektakliui rinktis šią medžiagą.
Papasakokite, kaip vyko aktorių atranka. Spektaklyje vaidmenis kuria Vitalija Mockevičiūtė ir Karolis Kasperavičius. Kas lėmė, kad pasirinkti būtent šie aktoriai? Kodėl organizavote atvirą atranką vyro vaidmeniui?
Su Vitalija Mockevičiūte dirbau spektaklyje „Fossilia“. Ji man tarytum tapo scenine mamos figūra. Kai perskaičiusi pjesę sužinojau, kad joje yra ir motinos personažas, iš karto pagalvojau apie Vitaliją. Ji yra labai darbšti aktorė, netikėta savo pasiūlymais, atvirumu jauniems žmonėms ir pasauliui.
Atvirą atranką sūnaus vaidmeniui darėme dėl stand-up komedijos. Šis žanras yra specifinis. Nenorėjau vadovautis iš anksto turimomis žiniomis apie aktorius, kurie gali atlikti komiškus vaidmenis. Tai nebūtinai reiškia, kad žmogus bus stiprus stand-up žanre. Nusprendžiau nekviesti profesionalių komikų, nes spektaklyje yra draminių dalių, kurioms reikalinga aktorinė patirtis. Pasirinkau aktorių Karolį Kasperavičių, nes geriausiai atsiskleidė jo gebėjimas bendrauti su publika atliekant stand-up numerį, vaidybinis gylis. Taip pat esu mačiusi jo ankstesnius vaidmenis.
Ar pjesė diktuoja spektaklio žanrą?
Pjesė nurodo viską. Birutė yra šios pjesės autorė, o mano užduotis – jos kūriniui sukurti interpretaciją ir perkelti į sceną. Galbūt pastaruoju metu man buvo įprasta statyti spektaklius, kurių dramaturgija yra įkvėpta tam tikro autoriaus kūrinio. Pavyzdžiui, 2023 m. LNDT sukurtas mano spektaklis „Fossilia“ buvo įkvėptas Dalios Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“, surinkta daug skirtingos medžiagos ir iš to parašyta dramaturgija.
Ar būtų galima teigti, kad šiuo spektakliu tarytum tęsiate savo ankstesniuose spektakliuose analizuotą kartų ir jų santykių temą? Kodėl svarbu išlaikyti tęstinumą ir kalbėti apie šeimos tarpusavio santykius ir problematiką?
Šiuo metu jaučiu, kad esu tokiame etape, kai mėginu suprasti, kokia linkme einu kaip kūrėja, kokias temas noriu toliau rinktis. Tačiau nėra taip paprasta pamatyti save iš šono, o kūrybiniai ieškojimai yra ilgas procesas. Galbūt šeima ir yra viena pagrindinių mano temų, bet ne vienintelė. Pjesėje mane sudomino tai, kad yra paliečiama sudėtinga ir neretai vengiama savižudybės tema, bei su kuo susiduria tie žmonės, kuriems tenka išgyventi visa tai.
Nebe pirmą kartą renkatės dirbti su scenografe Ona Juciūte, kostiumų dailininke Dovile Gudačiauskaite ir režisieriaus asistente Kotryna Siaurusaityte. Taip pat prie komandos naujai prisijungė ir kompozitorius Ernestas Kaušylas bei šviesos dailininkė Monika Šerstabojevaitė. Kuo jums, kaip režisierei, svarbus šių kūrėjų indėlis spektaklyje?
Turbūt pasąmoningai mėgstu ieškoti specifinių iššūkių kiekviename naujame darbe – šiuo atveju prisiimu tam tikrą riziką dirbdama su naujais komandos nariais. Man tai padeda palaikyti sveiką požiūrį į savo metodus – nauji nariai atneša naują požiūrį, gali komentuoti mano siūlomas idėjas be mūsų bendros kūrybos konteksto. Gal vengiu pasitenkinimo savimi, kuris gali atsirasti, kai nuolat dirbi su tais pačiais kūrėjais ir gerai sekasi? Tada lengva užsimiršti ir nurimti.
Su Ona dirbdamos tapome geromis draugėmis, o tai, kad ji ateina iš vizualaus meno srities, yra ir menininkė, ir kuratorė, man nuolat atveria naujų perspektyvų. Su Ona, kaip ir su Dovile bei Kotryna, man saugu. Jaučiu jų pasitikėjimą manimi nepaisant pasitaikančių sudėtingų kūrybinių etapų. Dovilė man iš viso atrodo viena geriausių kostiumų dailininkių Lietuvoje. Tikiu, kad bent keli stabilūs komandos nariai yra svarbus saugiklis.
B. Kapustinskaitės pjesėje kalbama jautria savižudybės tema ir ypač apie tai, ką tenka išgyventi žmonėms netekus artimojo. Kodėl jums, kaip žmogui ir kaip režisierei, yra svarbu apie tai megzti dialogą su žiūrovu?
Ir kaip žmogus, ir kaip kūrėja noriu, kad menas turėtų gilesnę prasmę ir turinį. Turinys gimsta iš sudėtingų ir svarbių temų. Galime stengtis iš savo gyvenimo pašalinti mirtį ir liūdesį, bet šie dalykai egzistuoja labai arti mūsų. Net ir repeticijų metu su šešių žmonių kūrybine komanda diskutuojant savižudybės tema išgirdau, kad keli iš jų yra susidūrę su savižudybėmis gana artimoje aplinkoje. Visa tai sukrečia.
Man, kaip režisierei, svarbu ir įdomu ieškoti būdų, kaip kalbėti apie tai, padėti žmonėms rasti jiems rūpimus atsakymus, paguodą ar viltį meno kūrinyje. Taip pat teatras nuo seno turi galimybę nagrinėti žmogaus egzistenciją, tad ja ir noriu pasinaudoti.
Kaip manote, ar jaunesnės kartos žmonės yra linkę atviriau kalbėti jautriomis psichikos sveikatos temomis?
Manau, kad mano karta tikrai atvirai kalba apie psichikos sveikatą ir daugelio mūsų kūriniuose tai, galima sakyti, pagrindinė tema. Trauminiai išgyvenimai, jų paliktos žaizdos, netektys reflektuojami tiek kine, tiek teatre. Labai tuo džiaugiuosi, manau, tai gydo, bet visada stebiu, ar pavyko kūrėjams išvengti banalybių ir paviršutiniškumo.
Neturiu galimybės akylai stebėti jaunesnę kartą ir labiau suprasti jų pasaulėvoką, bet tenka girdėti, kad vadinamoji Z karta turi polinkį sau diagnozuoti psichologinius sutrikimus, depresiją arba kad tai yra terapinė karta, kuri nori apvalyti savo gyvenimą, atsikratyti skaudžių patirčių, bet man atrodo, kad visi žmonės, nepriklausomai nuo amžiaus, lygiai taip pat išgyvena dideles netektis ir gilius jausmus, tik skirtingos gyvenimo aplinkybės ir aplinka lemia tai, kaip šie žmonės elgiasi tokiais gyvenimo momentais.
LNDT informacija
