Klaipėdos dramos teatre naujas sezonas buvo atidarytas rugsėjo 27 ir 28 dienomis premjera „Sugrįžimas“ pagal Čilės rašytojo Roberto Bolaño to paties pavadinimo apsakymą. Pirmą kartą šiame teatre spektaklį pastatė jaunosios kartos režisierius Naubertas Jasinskas, jau pastebėtas teatro kritikų ir įvertintas keliais apdovanojimais.
Viename interviu jaunas režisierius prasitarė, kad lietuvių teatro tradicija mirė. Su šiuo teiginiu galima būtų iš dalies sutikti, matant pastarųjų metų teatre vykstančius procesus. Iš tiesų, gero teatro tradicija miršta teatre ne tik perkeltine prasme.
Išėjo pasaulyje garsūs režisieriai Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas. Iš teatro arenos ringo pasitraukia ar jėga išstumiami ir kiti žymūs Lietuvos režisieriai. Procesas visiškai natūralus. Kartų kaita vyksta, o teatro kraujo apykaita turi nuolat atsinaujinti. Klausimas kitas – ar nauja tradicija teatre jau pradėta kurti? O gal simbolinis mirties alsavimas vis dar jaučiamas Lietuvos teatrų scenose?
Naujausiame Klaipėdos dramos teatro spektaklyje viltingu pavadinimu „Sugrįžimas“ pagrindinė tematinė vertikalė sukasi apie mirties slėpinį. Įspūdingas scenografinis sprendimas – akinamai balta, ryškiai baltos šviesos apšviesta scena tarsi disonuoja su gana niūriu spektaklio turiniu. Tačiau ryškus kontrastas pasiteisina. Tai ir morgo, kuriame vyksta pagrindinis veiksmas, medicininių lempų apšvietimas, ir anapusinio pasaulio, apie kurį kalbama daugelyje religijų, šviesa, ir aštrus šviesos spindulys, išryškinantis mūsų kaltes, klaidas, geismus, nuodėmes.
Daugiau šviesos šiame estetiškai vizualiai nepriekaištingai išgrynintame spektaklyje sunku įžvelgti. Sunku suvokti ir šio spektaklio žanrą, kuris varijuoja nuo detektyvo su juodosios komedijos priemaiša iki grotesko. Beje, į šį klausimą per susitikimą negalėjo atsakyti ir pats režisierius N. Jasinskas. Mirtis, o tiksliau, netikėtai nuo širdies smūgio vakarėlyje mirusio vaikino kūnas, tampa kone svarbiausia spektaklio varomąja jėga. Žmogaus palaikai brutaliai scenoje išniekinami net keletą kartų. Kai kam juokinga, kai kam nežmoniška ir kraupu. Tiesiog puota maro metu. Panašu, kad ilgametė tam tikrų vertybių sistema paremta tradicija teatre miršta kartu su palengva išeinančiais lietuviško teatro mohikanais.
Tačiau pažiūrėkime į šį reiškinį kitu rakursu. Akinamai baltos scenografijos fone išsiskiria ryškiai raudona Maiklo žmonos suknelė ir puošnus perukas, taip pat stilingi dviejų merginų morgo darbuotojų kostiumai, kurie gerai atspindi šiuolaikinio gyvenimo ritmą ir vyraujančias tendencijas. Įsiklausykite įdėmiau, net morgo darbuotojos (akt. Ieva Navickaitė ir Digna Kulionytė) atrodo kaip nuo scenos ką tik nužengusios divos, seksualios instagramo žvaigždės nepriekaištingomis manekenių figūromis, padarytomis šypsenomis ir veidais. Jokio broko. Tiesiog vaikščiojančios tobulybės.
Tokia pati fiziškai tobula ir pagrindinio veikėjo žmona Claire (akt. Justina Vanžodytė) – susikurtos televizijos laidos superžvaigždė. Kiekvieną džiaugsmingą ar liūdną savo gyvenimo įvykį fiksuojanti, fotografuojanti, filmuojanti ir viešinanti socialiniuose tinkluose ar susikurtos TV laidos platformoje. Iš vienos pusės išorinis blizgesys – akinamai baltai „išprausta“, iki mažiausios dėmelės išvalyta tapatybė. Iš kitos pusės – vienadienis muilo burbulas, visiška vidinio dvasinio pasaulio tuštuma. Išorinio blizgesio ir vidinės tuštumos akistata nuskambėjo spektaklyje labai šiuolaikiškai, originaliai, konceptualiai. Čia tikrai galima dėti didelį pliusą visai vizualaus spektaklio reginio kūrėjų komandai: scenografui Tadui Černiauskui, kostiumų dailininkei Liucijai Kvašytei, vaizdo menininkui Martynui Norvaišai, šviesų dailininkui Dainiui Urboniui.
Tačiau pati vaikino mirtis spektaklyje vaizduojama pernelyg paprastai ir realistiškai. Sukniubo ant savo kūno, pagulėjo ir atsikėlė. Grįžtant prie teatro tradicijos, reikėtų pasakyti, kad staigus perėjimas iš gyvenimo tikrovės į visišką nežinomybę, ištinkančią žmogų po jo mirties, labai teatralus, galintis išlaisvinti kūrėjo vaizduotę, suteikti fantazijai neribotas galimybes, ieškant įdomesnių režisūrinių sprendimų ar aktorinių prisitaikymų. Niekas iš esmės nepasikeičia Maiklo gyvenime atsidūrus anapus. Koks buvo, toks ir liko. Tik nebegali paimti kada panorėjęs ir užsirūkyti cigaretės ar sustabdyti dviejų įsismaginusių gražuolių morgo darbuotojų ciniško išsityčiojimo iš jo palaikų ritualo.
Gerai, kad kūnas nebuvo realistiškai atkurtas, o pasirinktas tarpinis variantas – permatomame celofaniniame žmogaus kontūrus atvaizduojančiame maiše matosi plūduriuojančios neaiškios kilmės rusvos nuosėdos, panašios į kraujo dėmes. Morgo darbuotojos ne tik mediciniškai profesionaliai mėsinėja velionio kūną, bet ir atvirai tyčiojasi: fotografuojasi, nepagarbiai kilnoja, žargsto, darko, bando jėga pražiodyti ir visaip kitaip niekina palaikus.
Panašu, kad tai ne mūsų, o iš svetur pasiskolinta ir pamažu šaknis Lietuvoje įleidžianti tradicija pasijuokti iš mirties sakralumo, siekiant ją atbaidyti, o gal ir prisijaukinti. Kulminacija pasiekiama, kai neaiškiomis aplinkybėmis iš morgo pagrobtas kūnas, už kurį prašoma milijoninės išpirkos, scenoje atvirai išniekinamas dar ir paslaptingojo Žano Klodo Vileniovo.
Štai tokioje akinamai baltoje, kone sterilioje, operacinę primenančioje erdvėje, tačiau niūrią mirties temą nagrinėjančioje atmosferoje teko vaidinti šešiems Klaipėdos dramos teatro aktoriams. Moterų aktorių vaidyboje, gestuose, plastinėje raiškoje dominavo kažkoks netikrumas, dirbtinumas, gal net savotiškas koktus saldumas. Jokios tradicinės nuo Stanislavskio laikų ateinančios aktorių psichofizinės organikos.
Tačiau šiuolaikiniame netikrų, vienadienių instagramo žvaigždžių, socialinių tinklų, televizijos laidų apie nieką kontekste tokia vaidybos leksika visiškai pasiteisino. Net per smagų vakarėlį personažų atliekamas šokis pasirodė kažkoks vangus, netikras, pernelyg teatrališkas. Šioje moterų draugijoje išsiskyrė Maiklo mylimoji Sesilė Lambal, kurią suvaidino aktorė Samanta Pinaitytė. Pasipuošusi žydros spalvos suknute plačiomis, laisvai krentančiomis klostėmis, ji priminė kažkokį egzotinį paukštį ar angelą sargą. Atrodo, kad ji vienintelė iš tiesų pagarbiai gedi ir nuoširdžiai rūpinasi netikėtai mirusiu artimu draugu.
Pagrindinį Maiklo vaidmenį spektaklyje sukūręs jaunas aktorius Džiugas Grinys įtaigiai atskleidžia ant skyrybų slenksčio atsidūrusio šeiminiu gyvenimu nusivylusio, žmonos palikto ir anksti mirusio žmogaus istoriją. Gal kiek pritrūko, kaip ir minėjau anksčiau, personažui išorinės ar vidinės transformacijos, lūžio taško mirties akimirką. Pokytis tarp gyvo žmogaus ir buvimo šmėkla neįvyko. Kita vertus, niekas ir nežino, kas visų mūsų laukia, kai praversime anapusinio pasaulio vartus.
Daugiausia klausimų ir baltų dėmių paliko paslaptingasis Žano personažas, kurio sceninį paveikslą sukūrė aktorius Rimantas Pelakauskas. Kas jis? Žmogus, idėja ar taip pat žemėje užstrigusi vyresnės kartos miruolio šmėkla? Žanas nuo spektaklio pradžios intriguoja žiūrovus neaiškia tapatybe, nes tikrąją yra paslėpęs po ilgų žilų plaukų peruku ir laisvo kirpimo moteriškais drabužiais. Jis visada yra greta, neįkyriai stebi, kas vyksta, kartais vaikšto, kai kada prisėda ar atsigula.
Žano tikroji esatis ir tapatybė išryškėja tik spektaklio pabaigoje, kai nusimetęs moteriškus aksesuarus ir išsirengęs iki pusės jis užgula velionio palaikus imituojantį muliažą ir atvirai žiūrovų akivaizdoje atlieka nepadorius judesius. Atrodo, kad šiame taške jau peržengiama kažkokia etikos, padorumo riba. Iškrypusiu būdu dar kartą ne tik išniekinamas sustingęs kūnas, bet ir suteršiamas mirusiojo atminimas.
Pastebėjau, kad daugelį žiūrovų ištiko lengvas šokas, norėjosi nusukti akis ir nežiūrėti į tai, kas realiai vyksta scenoje. Jei kūrybinės komandos tikslas buvo šokiruoti publiką, sulaužyti tabu, paniekinant tai, kas nuo seno buvo neliečiama ir šventa, mirusiojo ramybę ir atminimą, jis buvo pasiektas.
Paskutinis dialogas, kuriame Žanas nuoširdžiai atsiprašo Maiklo už patirtą skriaudą, kiek sušvelnina situaciją ir iš dalies paaiškina to neįprasto, brutalaus poelgio priežastis. Tačiau vis tiek lieka klausimų. Kodėl? Už ką? Ką tuo norima pasakyti žiūrovui?
Nustebę ir šiek tiek sutrikę atrodė finale scenoje susirinkę visi šiame spektaklyje vaidinę aktoriai. Ilgai stovi sustingusiomis pozomis, įdėmiai žiūri į žiūrovų salę, tarsi kažko laukdami. Laukia ilgai, kol žiūrovai, atsitokėję nuo prieš kelias minutes patirto sukrėtimo, pagaliau suvokia, jog spektaklis pasibaigė ir laikas aktoriams paploti. Deja, ploja ne visi ir ne taip garsiai, kaip galbūt tikisi šio spektaklio kūrėjai. Žiūrovai pamažu sugrįžta iš spektaklio „Sugrįžimas“ meninės fikcijos į realybę. Tačiau mirties ritmas ilgai tvinkčioja smilkiniuose. Vis dar sukasi galvoje mintis, kuri mirtis šiame spektaklyje buvo svarbiausia – netikėtai šokio sūkuryje mirusio jaunuolio, įsišaknijusių socialinių tabu ar bendražmogiškųjų vertybių apskritai.
