Mirtis neturi nei gradacijos, nei tikimybių.
Jinai sukausto galutiniu stinguliu viską – ir kaltę, ir kūną.
(A. Camus „Apmąstymai apie giljotiną“[1])
Saulė ir dienos karštis spaudžia Merso – aktorių Aurelijų Pocių kolegos apsupa teatrinėmis lempomis, nupurškia vandeniu-prakaitu veidą, krūtinę, pažastis – ir jis ištiesęs ranką su pistoletu, nukreiptu į šalia gulintį kūną, keturiais trumpais smūgiais pasibeldžia į nelaimės duris. Visa tai vyksta slovėnų režisieriaus Jernejaus Lorenciʼio režisuoto spektaklio „Svetimas“ pirmo veiksmo pabaigoje. Minimalios teatrinės priemonės, naudotos viso veiksmo metu, iš Merso atimtas balsas romano tekstą skaitant vis kitam aktoriui, atliekančiam pasakojime pasirodančių veikėjų roles, šypsena ir atkaklus tylėjimas tarsi liudininkui stebint savo gyvenimą – visa tai scenoje sukuria liūdną bejėgystės, gedulo, pasidavimo gyvenimo absurdui kulminaciją ir išlydi į pertrauką.
Jos metu buvo pakankamai daug laiko apmąstyti, kas ką tik nutiko prieš akis. Eidami į teatrą Lietuvoje niekada nesitikime, kad mums skaitys knygą. Net jei žinome, kad režisierius ar trupė dirba visų pirma su žiūrovų vaizduote ir vizualaus pasakojimo nesulauksime, vis vien tikimės poezijos, asmeninių ar kruopščiai atrinktų svetimų istorijų, įsijautimo, jautrumo, žaidimo, dinamikos. O štai dabar stebime premjerą, kur aktoriai beveik visą laiką sėdi puslankiu ir dalijasi viena, savotišku spektaklio personažu virstančia, knyga – 1991-ųjų Albertʼo Camus „Svetimo“ ir „Kryčio“ leidimu.
Žinoma, teatre skaitoma daug, bet žiūrovams stebint – itin retai. Daugiausia tai – repeticijų veikla. Taip pat kartais galime būti pakviesti į viešus pjesių skaitymus, kur vis dėlto dažniausiai matome jau mintinai išmoktus tekstus ir net sukurtus vaidmenis ar jų užuomazgas. Knygos, jei ir pasirodo scenoje, spektaklio veikėjais tampa beveik išimtinai tik teatre vaikams, o režisūrinė Lietuvos teatro tradicija yra išmokiusi mus tikėtis scenoje ne teksto, bet unikalios jo interpretacijos. Tad scenoje tiesiog skaitomas romanas ir tam pastiprinti naudojamos minimalios teatrinės priemonės – nejaudina, nedžiugina, neįkvepia.
Toks spektaklis kartu su jį sukūrusiu režisieriumi rodosi tarsi svetimkūniai Lietuvos teatro lauke. Svetimi (ir nebūsim drauge).
Ir vis dėlto, nejučia priešindamasi tam, kas pačiam režisieriui buvo svarbu kuriant šį spektaklį, pirmą veiksmą stebėjau, o ne klausiaũ. Sėdėdama pakankamai arti scenos, žiūrėjau į aktorių veidus: į tuos, kurie nekalba; į tą, už kurį kalbama; į žiūrovams metamus žvilgsnius; į instrumentus, juodžemį ir smėlį. Užmiršau klausyti ir įsijaučiau į jausmą, gimstantį tarp aktorių žvilgsnių, gestų ir už žodžių. Jausmą, kuris, pasitelkiant šiek tiek muzikos instrumentų ir grojimo, šviesos, gana kuklius kostiumus, kelias kėdes, vieną pakylą, šiek tiek žemių, vandens ir kelis papildomus daiktus, auginamas viso veiksmo metu ir užpildo nuogą sceną iki pat lubų. O kad pratrūktų keturiais trumpais smūgiais į nelaimės duris – jo augimas stiprinamas aplink Merso įšviečiamomis lempomis, tarsi inkubatoriuje.
Koks tai jausmas? Camus, greičiausiai, čia kalbėtų apie absurdą. O aš sakyčiau paprasčiau – gedulas. Ne tas, kuris dėvi juodais rūbais ir rauda laidotuvėse, bet tas, kuris pasisavina gyvenimo džiaugsmą ir prasmę, apsunkina kiekvieną kasdienį veiksmą, užčiaupia burną ir provokuoja padaryti bet ką, kad pagaliau pajustum ką nors kito nei šaltas, smaugiantis jo glėbys. Todėl šypsenos lydimu Merso tylėjimu ir saulės kaitra, o ne realiu pavojumi aiškinami šūviai į žmogų atrodo kaip smūgiai – ne tik į nelaimės, bet ir galimybės pajausti ką nors kito – duris. Kaip prašymas ar provokacija gedului, kad atlaisvintų savo gniaužtus. Kad buvimas žmogumi keistame, svetimame pasaulyje, kankinantis Merso gerokai seniau nei buvo sužinota apie mamos mirtį, palengvėtų.
***
Saulė antrame spektaklio veiksme – tai įkaltis. Kaip ir 1991 m. lietuviškas Camus leidimas. Kaip ir uola, smėlis, nuorūkos, šautuvas, peilis, kraujas.
Įkalčius čia matome, nes prieš mūsų akis vyksta teismas. Ne tikras, nesusijęs su realia teisine sistema, nevisai panašus į Camus „Svetimo“ teismą. Šis teismas manipuliuoja nuomone, liudininkais, faktais ir, atimdamas iš Merso galimybę būti ginamam, nė neapsimeta esąs teisingas. Jis nepatogus, rėkiantis, provokuojantis, veikėjų ir žiūrovų logiką klaidinantis ne tik retorika, bet ir tiesioginiu vertimu į anglų kalbą. Jis kur kas labiau primena Franzo Kafkos „Procesą“ nei šiuolaikinius detektyvus ar trilerius.
Tarsi atsispiriant nuo romane minimo žurnalistų išpūsto dėmesio Merso bylai, scenoje matome išdidintą, kiek iškreiptą mūsų laikų portretą. Laikų kai manipuliuodami emocijomis ir frazėmis galime susivienyti ir pasmerkti bet ką už bet kokį veiksmą. Kai vieni apie kitus žinome kartu ir per daug, ir nieko tikro. Kai išprovokuoti minią galima viena viešai pasakyta ar parašyta fraze.
Provokuojami yra ir spektaklio žiūrovai, kuriems sukūrus fiziškai nepatogią situaciją, kai retai suskambanti muzika yra gerokai per garsi, siūlomas ir emocinis nepatogumas, paklausti savęs: kiek esame pasiruošę žmogiškumo matyti kitame, net ir nusikaltėlyje? Kiek tvirti esame prieš nusikaltimą, nesvarbu, kas jį daro – žmogus ar valstybė? Kiek atviri esame kenčiančiųjų ir nuskriaustųjų norui keršyti? Ar tikime, kad įmanoma teisinga bausmė?
Bet ir čia, po Birutės Mar ir Dainiaus Gavenonio kuriamų veikėjų kaltinimais, po sudėtingais klausimais, provokatyviu, triukšmui artimu garso takeliu, po anglų kalba, po neva moksliniais nusikaltėlių apibūdinimais, po kerštą švenčiančiais blizgučiais, po SAULE – esti žmogus, be balso ir galimybės gyventi. Sceninio triukšmo fone jo ramybė, bet, regis, ne abejingumas, jaudina kur kas labiau nei bet kuris sakomas tekstas.
Net ir spektakliui jau baigiantis skaitomas paskutinis Camus knygos skyrius jaudina ne tiek pačiu tekstu, kiek tuo, kad jį skaito mirusią Merso motiną vaidinanti Diana Anevičiūtė. Ir skaito ne žiūrovams, o prie motinos jau greitai prisijungsiančiam sūnui. Skaito apie tai, kad tik susitaikius su savo mirties neišvengiamybe galima gyventi. Iš tikrųjų gyventi, iš tikrųjų džiaugtis, iš tikrųjų išsilaisvinti iš kūno ir kaltės stingulio bei šalto ir kibaus gedulo glėbio.
***
Priešindamasi tekstui ir jo pertekliui, spektaklį „Svetimas“ prisijaukinau per aktorius. Per jų buvimą kartu, per žvilgsnius ir tylą. Visa didelė jų komanda – Diana Anevičiūtė, Povilas Budrys, Dainius Gavenonis, Algirdas Gradauskas, Vaidilė Juozaitytė, Laurynas Jurgelis, Jurga Kalvaitytė, Birutė Mar, Šarūnas Rapolas Meliešius, Aurelijus Pocius. Augustė Pociūtė, Irena Sikorskytė, Augustas Gornatkevičius – savo neskubriu buvimu scenoje bei subtiliu balansavimu ant personažo virsmo ribos sukūrė erdvę tyrinėti nuo pasaulio ir žmonių atskiriantį gedulą, vidurdienio kaitroje gimstančią ir mirštančią neviltį, saulės – prožektorių ir užrašo SAULĖ – nutviekstą desperatišką beldimą į nelaimės duris. Juk galbūt už jų dar yra gyvenimo.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Camus, Albert. Esė rinktinė, II dalis. Vilnius: Baltos lankos, 2010.
