Lygiai prieš trejetą metų lenkų teatro kritikas ir lietuvių teatro fanas Łukaszas Drewniakas straipsnyje „Vade, nevesk mūsų į Vilnių!“ apgailestavo, kad lenkų režisieriai kolonizuoja lietuvių teatrą, taip ne tik atimdami iš jo originalumą, bet ir scenos erdves, kurios galėjo būti skirtos jauniesiems mūsų režisieriams.
Šį sezoną du sostinės teatrai taip pat atveria scenas lenkų spektakliais – Krystianas Lupa Jaunimo teatre pristatys „Užburtą kalną“ pagal Thomą Manną, o „Quanta“ – jau trečias lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio kūrinys Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, ir jam, lyg paneigdami kritiką, laisvanoriškai vietą užleidžia jaunieji teatro meno vadovai.
Visai be juoko galima būtų teigti, kad Nacionalinis teatras yra daugiausia užsieniečių darbų pristatantis teatras Lietuvoje, ir tai nėra kritika, – ar tai ir neturėtų būti viena veiklos krypčių šios dosniausiai finansuojamos dramos scenos aikštelės?
Twarkowskis, daugelį vietinių teatralų sužavėjęs „Lokiu“, pateikusiu mūsų scenoje nebūtą vaizdų ir technologijų mašineriją, vėliau pakvietęs į ilgą abejotinu aktorių ir žiūrovų bendravimu grįstą reivo vakarėlį „Respublikoje“, turėtų savo sumanymais keliauti kylančia linkme.
Taip, regis, ir vyksta, kai spektakliui pasitelkiami solidūs Europos scenų koprodiuseriai (tarp jų – „Onassis Stegi“ ir „DeSingel“), o spektaklio bendra sąmata, kaip išdavė teatro vadovybė, artėja prie 400 000 Eur. Lietuvos pusė tesudaro ketvirtadalį, ir jei ši suma taip pat ką nors piktina – sveiki atvykę į meno rinką, kurioje menas taip pat kainuoja.
Tačiau koprodiuserių prisidėjimai nebūtinai žymi meno įtaigą – greičiau menininko gebėjimą užburti teatrų ar festivalių vadovus, ypač „Respublikos“ pavyzdžiu ir šio teatro gastrolėmis pasiūlant neįprastą teatrą, net labiau – teatralizuotą patirtį.
Režisierius – multimedijinio reginio išpažinėjas ir kūrėjas, žino, kad patirtis šiandien yra paklausiausia prekė. Ji jam svarbesnė už turinį ir prasmes, kurios į šį paketą neįeina. Kokia prasmė turistui milijardieriui išeiti į atvirą kosmosą? Twarkowskis prasmės nepaiso, todėl ir siūlo mums patirti bent kiek nesvarumo
„Pabusk iš tikrovės“ – šios sezono Nacionalinio teatro šūkis. Bet ar „busti į netikrovę“ yra šios dienos būtinybė, teatro kūrėjų siūlomas eskapizmas? Regis, jis suveikė: dar neprasidėjęs spektaklis ėmė gąsdinti – dėl techninių kliūčių kviesta laukti bent pusvalandį, ne nutildyti, o visai išsijungti telefonus ar įjungti skrydžio režimą. Prie patirties sėkmingai prisidėjo ir žiūrovų evakuacija iš teatro – dažnas pagalvojo, kad ir tai surežisuota (nors normaliu, nebežaidybiniu požiūriu, tokia reakcija šiandienos tikrovėje jau pavojinga).
Scenos garsai – labai stiprūs, vaizdai – stroboskopai, aštrūs blyksniai. Daug dirgiklių, kurie čia yra pagrindinė režisieriaus išpažįstamos klubinės estetikos dalis. Bet kai jie tampa svarbiausi, komunikacijai lieka nedaug vietos, jei ji apskritai įmanoma. Arba – komunikuoji kitaip. Todėl ir žodžiai ar siužetas čia pasitraukia už dūmų uždangų.
O siužetas fiktyvus: 1938 metais garsiausi pasaulio fizikai susitinka Šveicarijos viešbutyje aiškintis ne savo atrastų principų, o neprincipingo gyvenimo su buvusiomis žmonomis ir būsimais partneriais. Apie fiziką kalba, tarsi kolegos būtų pirmaklasiai: supažindina su Heisenbergo neapibrėžtumo principu, su kvantais, Schrödingerio paradoksu – kol viena veikėja ištaria „Man jau gana!“ Gana, nes tai į niekur neveda.
Gresiantis karas lieka tik fone, ir klausimas, kaip mes elgsimės, kai mus pakvies tobulinti bombas? – pats aštriausias per visą spektaklį – giliau nenagrinėjamas. Pasitraukiama iš realybės į melodraminius santykius, į narkotikus, plepalus, ir viskas dvelkia nesurežisuota nuobodybe.
Scenoje – išties graži viešbučio art deco siena (scenografas Fabienas Lédé), už kurios gyvų aktorių nesimato, todėl viską, nuo šukuosenų iki „Tiffany“ lempų, stebime tik dideliame ekrane. Kelių kamerų montažai, jų kelionės, įžambūs rakursai bando gyvinti vakarėlį, į kurį įklimpome visi, bet klipas negimsta.
Priešingai šokiui tarp kamerų ir scenos veikėjų, sinchroniškai scenos ir ekrano choreografijai bene sėkmingiausiame Twarkowskio spektaklyje „Rotkho“ Rygos Dailės teatre, čia apsistojama ties ekranu, ir visą pirmą dalį žiūrime prastą filmą teatre. Nes principas, kodėl pasirinkta tokia estetika, koks santykis tarp vaizdų scenoje ir ekrane, niekuo nepagrindžiamas, materija nekonceptualizuojama. Bet tuo ir nesirūpinama, lieka stroboskopai ir galingas garsas (ar jis tikrai mediciniškai saugus ir tinkantis širdies masažui?).
Todėl spektaklis – kaip Schrödingerio katinas: drama tarsi bandoma pateikti, bet tokia supinkliota, kad jos kaip ir nėra. Ir tai viena iš pagrindinių kliūčių istorijos įtaigumui. Dramaturgė Joanna Bednarczyk veikiau ne originaliai kuria, bet imituoja pjesės kūrimą tam tikrais metodais – bandydama sukurti mįslingumo įspūdį du ar tris vienu metu vykstančius dialogus išskaido į atskirų frazių maišalynę.
Į tiesų klausimą veikėjas niekad negaus tiesaus atsakymo, ir tai jau tampa blogos dramos kliše. Blefuojama mintis, kuri nepagaunama, tad bandoma sukurti pagal savas dėliones. Viskas regisi lyg ir svarbu, bet antroje dalyje išvirsta į banaliausią melodramą.
Kita to blankaus filmo teatre priežastis – vaidyba. Pačioje spektaklio pradžioje Floriano Illieso knygų („1913“, „1914“) pavyzdžiu pristatoma, kas vyko 1938 metais. Paskutinė frazė – mirė Konstantinas Stanislavskis. Štai ji galėjo tapti esmine nusprendžiant, kur link keliaus aktoriai. Bet panašu, kad tokio klausimo kūrėjams net nekilo, ir čia dar vienas „šriodingeris“: ar aktoriai vaidina, ar tik nuduoda, kad vaidina? Koks jų santykis su personažais, su laiku?
Nei stilizacijos, nei drastiško jos paneigimo, aktoriai, tiesiog pamiršti tame viešbutyje, bando mėgėjiškai kepurnėtis, nes režisierių domina tik fizikos ir technologijų kosmosas be jokių užuojautos kvantų. Todėl ekrane regime kadrus iš eilinio prasto lietuviško TV serialo. Aktoriams lieka mįslingai kalbėti ir nešioti gražius kostiumus, o sujungti epochas patikėta tik puikiai prikeltam Loïe Fuller „Serpantino šokiui“.
Jį Fuller pastatė 1891 m. Madison Square teatre ir Paryžiaus „Folies Bergère“ kabarete, sujungdama kinų šilko klosčių plazdėjimą su iki tol nebūtu apšvietimu ir muzika. Vaizdo ir garso sintezė būrė publiką, grynas estetinis malonumas reikalavo tik pasitelkti fantaziją, o scena įgavo abstraktų matmenį.
„Quantos“ finalas – tarsi nuoroda į šviesos ir garso jungties kilmę. Bet, tarsi to nebūtų pakakę, mums pusketvirtos valandos kalbama apie neaiškią prasmę, o kiekviena scena sureikšminama. Puiki Lubomiro Grzelako muzika augina įtampą, bet visa tai niekaip neišduoda spektaklio esmės: kodėl man tai svarbu žinoti. Tačiau plojimai ir ovacijos išduoda, kad publika, lyg XIX a. Paryžiuje, pakerėta, nes matė didį grožį kelionėje po iliuziją.
Gal kaip tik tai ir reiškia pabusti iš tikrovės.