Jupiterio ir Saturno konjunkcija atveria juodąją trobelę, kur privalai susitikti su savo šešėliu, tamsiąja puse, o Saulės, Žemės ir Urano išsidėstymas vienoje linijoje atveria šios planetos vaizdą žemiečiams ir suskaldo viešbučio „Les Moires“ lankytojų realybę į paralelines tikroves, kurių bent vienoje dar yra tikimybė išvengti karo ir neprisidėti prie atominės bombos sprogimo. Žiūrėdama Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rugsėjo 13 dieną įvykusią premjerą „Quanta“, negalėjau dramaturgės Joannos Bednarczyk ir režisieriaus Łukaszo Twarkowskio sukurtos vizualios kelionės kvantinės fizikos įkvėptame pasaulyje nesusieti su kultiniu, legendiniu, daugybę kartų žiūrėtu serialu.
„Tvin Pyksą“ priminė ne skirtingus veikėjus apgyvendinęs viešbutis ar pasirinkta konkrečiame laikmetyje panardinanti estetika, o įprastą realybės suvokimą transformuojantis pasakojimas. Jame mistika, mitologija, o „Quantos“ atveju – mitologiją primenančios sunkiai perprantamo mokslo sąvokos, pinasi su asmeniniais žmonių santykiais. Mitas ir mokslas lemia, kas nutinka žmonėms ir tarp žmonių, o žmonės lemia, kas nutinka mitui ir mokslui. Abiejuose yra tų, kurie gyvena valdomi nepažįstamų taisyklių, ir tų, kurie taisykles pažinti bando, bei tų – nuo kurių jos priklauso. Ir, galiausiai, abu kūriniai mitologija ar mokslu naudojasi tam, kad savo žiūrovams pasakotų apie žmones.
Abiem kūriniams taip pat labai svarbūs 1945 metai. „Tvin Pyksui“ tai – pradžia: „Trejybė“ atveria kelią į Žemę blogio jėgai Bobui. Jį reikės atpažinti, surasti, išgyventi ir sunaikinti. „Quantai“ šis įvykis – pabaiga. Atominės bombos sukūrimas ir spektaklyje su atominiu sprogimu gretinamas Loïe Fuller šokis visas paralelines tikroves, visus mažus ir didelius jų skirtumus suveda į vieną tašką, kuriame susinaikina ir iš naujo gimsta visata.
Abiejuose kūriniuose pasakojimas kuriamas per daug neaiškinant. Pirmi du Davido Lyncho ir Marko Frosto serialo sezonai aiškumo ir sąsajų su mūsų gyvenama realybe dar siūlė, bet jau trečiasis paliko žiūrovus keistame naujame pasaulyje klaidžioti savarankiškai ir niekam nebebuvo svarbu net užsiminti: kodėl staiga pasikeičia užkandinės klientai, bet niekas to nepastebi; iš kur atsiranda nauji veikėjai ir kur dingsta senieji; kodėl keičiasi vienų pavidalai, o kitų lieka, kokie buvę; ir apskritai – kas čia vyksta. Panašiai ir „Quantoje“ – pirmame veiksme pasirodantys šiuolaikiniai vlogeriai Alisa (Aistė Zabotkaitė) ir Bobas (Marius Čižauskas) paaiškina sąvokas ir kvantinės fizikos principus, kuriuos svarbu turėti omenyje žiūrint spektaklį, bet kodėl ir kieno santykius stebime scenoje – taip ir nesužinome (nors kelis mokslininkus čia įmanoma atpažinti), o galiausiai tai lieka ir visai nesvarbu.
Nes „Quantoje“ svarbu ne asmenybės, o ryšiai ir galimybės. Kelis kartus vis kitaip pasakojant to paties vakaro įvykius, vis pasikeičiant kelioms detalėms, atstumui tarp veikėjų didėjant ar traukiantis, galutinio varianto, kaip iš tiesų viskas įvyko ar turėjo įvykti pjesės pasaulyje, taip ir nesužinome, nes prieš mus – daugybė versijų, kurios veikėjus ištinka vis iš naujo, pasiūlydamos vis kitokią ateities variaciją. Kol nežengtas žingsnis, nepriimtas sprendimas, tol dar gali nutikti bet kas. Tad scenoje žiūrime į 1938 m. vasaros vakarą, kai būrelis fizikų ir jų antrų pusių stebi Uraną ir laukia, kol bus žengtas kitas žingsnis, nulemsiantis jų ir žmonijos likimą. O kol jie laukia, kol jų ateity dar įmanoma bet kas, prieš mūsų akis vyksta pirmas, antras ar trečias tos ateities bandymas. Vyksta lėtai, skirtumai tarp jų kartais vos pastebimi, o veiksmas klampus ir judantis į priekį kiek nenoriai – tarsi vengiant tos akimirkos, kai reikės iš tikrųjų pasirinkti.
Lėtumo ir klampumo įspūdis stiprus pirmame ir antrame spektaklio veiksmuose, uždarius aktorius sumaniai sukonstruotoje, stilingoje Fabieno Lédé scenografijos konstrukcijoje. Ši konstrukcija – tai viešbučio „Les Moires“ restoranas, holai ir kambariai. Su vitražais, sietynais, veidrodžiais ir lengvomis, beveik nepermatomomis užuolaidomis. Viešbutyje vakarojantys personažai, juos vaidinantys aktoriai, pirmame veiksme užtraukus veiksmo vietą ribojančias užuolaidas, didžiąją laiko dalį lieka matomi tik virš jų pakibusiame ekrane. Ir tik kartais šmėsteli kaip šešėliai už tiulio. O gal ten visai ne aktoriai, gal kas iš operatorių ar didelės, spektakliui būtinos techninio personalo komandos? Antrame veiksme, perstumdžius scenografijos elementus, atitraukus užuolaidas, aktorius jau matome, kad ir atitolintus. Tad galima stebėti ir stambų planą ekrane, ir tolimą, bet tikrai priešais mus kuriamą, veiksmą. Taip pat ir priešais jausmų istorijas pasakojančius aktorius vis išnyrančius juodus siluetus prie kamerų: XXI a. gyventoją Alisą ir 1938 bei 2024 m. čia dirbančius viešbučio savininkus (Sofi, Morisą, Žaną Klodą – Nelę Savičenko, Algirdą Dainavičių, Arūną Vozbutą), kurie vis prieina pasižiūrėti, ką fiksuoja avanscenoje stovinčios kameros.
Klampiuose ir dažnai nelabai įdomiuose pašnekesiuose užsibūti – bent jau mintimis – neleidžia ne tik šviesos ir tamsos, šiltų ir šaltų atspalvių (šviesos dailininkas Eugenijus Sabaliauskas), tylios foninės muzikos ir grėsmingo jaudinančio garso (kompozitorius Lubomiras Grzelakas) kontrastai, bet ir aktorius iš stilingosios scenografijos konstrukcijos ištraukiančios scenos. Man pačiai įspūdingiausia pasirodė pirmo veiksmo pabaigoje, kai spektaklio veikėjai išėjo į lauką stebėti Urano. Scenografiją patraukus į šonus, šiltą viešbučio restorano šviesą pakeitė tamsa, virš scenos kybojęs ekranas apsiblausė, giliau scenoje stovėję mažesni – priartėjo prie avanscenos. Juose imta projektuoti termokamera stambiu planu filmuojami nespalvoti aktorių veidai, o priešais ekranus vis išnirdavo kūnų siluetai. Prieblandoje paraleliai plėtojami personažų pašnekesiai – trūkinėjantys, persipinantys, jungiantys dabartį, praeitį ir tai, kas vyko, vyksta ir vyks – suskambo tarsi aidas kalnuose. Kai negali perprasti, kas tiksliai sakoma, bet atsikartojantis garsas užburia ir magišku ritmingumu, ir pavojinga galia. Kuri galų gale išsprogsta.
Twarkowskio ir Lyncho neskubà pasakoti skirtinga. Lynchas, ypač 2018 m., sukūrė pasaulį su sava mitologija. O Twarkowskis, regis, pasidavė Bednarczyk teksto plepumui, todėl spektaklio trukmė „Quantoje“ atrodo ne kaip pasirinkimas, svarbus norint sukurti tinkamą atmosferą ir joje panardinti žiūrovus, o kaip dramaturgijos padiktuota neišvengiamybė. Tarsi kalbėjimas, kuriame daug ekspozicijos ir drauge nupasakojama tai, ko nepamatome scenoje, būtų svarbiausias spektaklio kūrimo įrankis. Nors aprašytoji pirmojo veiksmo pabaigos scena bando tam pasipriešinti, bet antras spektaklio veiksmas žodį ir vėl stato į pirmąjį planą ir leidžia jam nutildyti žvilgsnių, gestų, prisilietimų, apsikeitimų, lėto kūnų buvimo vienoje erdvėje poeziją.
Nepadeda čia ir kameros žvilgsnis – kaip visada Twarkowskio spektakliuose Lietuvoje įdomią ir kūriniui atsidavusią aktorių komandą priartinantis prie žiūrovų tik ekrane (spektaklyje taip pat vaidina Martynas Nedzinskas, Rasa Samuolytė, Airida Gintautaitė, Gediminas Rimeika, Rytis Saladžius, Vainius Sodeika, Rimantė Valiukaitė). Visa matome per žvilgsnį kontroliuojantį tarpininką, kuris nebūtinai draugiškas ir atlikėjams, ir spektakliui. Ypač šį kartą, kai taip ilgai ir taip primygtinai tarpininkas rodė tai, ko teatre renkamės nematyti ir nesureikšminti, kad patikėtume jame kuriamu pasauliu. Pavyzdžiui, prie aktorių veidų priklijuotus mikrofonus.
Ir vis dėlto, kameros prozą bei teksto melodramą spektaklio finale paskandina serpantino šokio poezija. Tarytum lengvų audinio klosčių plazdėjimas ore ir būtų tas žingsnis ar apsisprendimas, kuris išsprogdina iki tol kurtą begalinių pasirinkimų visatą.
„Tvin Pykse“ Lynchas sukūrė pasakojimą, kuriame nenorinti keistis bendruomenė pražudo merginą. Tačiau čia blogio triumfas laikinas, arba tikras tik vienoje iš galimų realybių: kitur šią simboliu virtusią merginą įmanoma apsaugoti ir palikti vilties susinaikinimą sąmoningai ar atsitiktinai vis pasirenkančiai žmonijai. Panašiai ir „Quantoje“ – spektaklis rodo, kaip vienas sprendimas gali pakeisti pasaulio tvarką. Ir dar, kad gyvename laikais, kai tokių sprendimų reikia. Nes nenorint keistis mums ir mūsų pasauliui gali tekti ir vėl pranykti Fuller suknelės klostėse.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
