1864 m. balandį kompozitorius Richardas Wagneris parašė savo bičiuliui laišką, kuriame teigė: ,,Tu žinai, kad jaunasis Bavarijos karalius susirado mane... Jis nori, kad likčiau su juo visiems laikams, dirbčiau, ilsėčiausi, kurčiau“. Tas karalius – vos aštuoniolikos metų paveldėjęs sostą Liudvikas II, kuris ypač žavėjosi kompozitoriaus operomis. Meilė joms gimė po „Lohengrino“ premjeros 1850-aisiais ir peraugo į draugystę, pasibaigusią nuosavo operos teatro statybomis. 1871–1876 metais trukę statybos darbai buvo vainikuoti 1876-ųjų rugpjūčio 13-ąją, kai publika sulaukė operos „Reino auksas“. Karalius teatrui skyrė lėšas, kad jo mylimas kompozitorius ten galėtų statyti tik savo operas. Wagneriui mirus, Liudvikas II pareikalavo kompozitoriaus kūną pervežti ir perlaidoti Bairoite.
Šiais metais startavo jau beveik pusantro šimto metų trunkantis Wagnerio operų festivalis, pritraukiantis melomanus iš viso pasaulio. Tačiau mums, lietuviams, šįmet festivalis tampa dar ypatingesniu nei iki šiol. Liepos 25-ąją įvyko naujasis operos „Tristanas ir Izolda“ pastatymas, kuriam dekoracijas sukūrė lietuvių dailininkas Vytautas Narbutas, o operoje „Valkirija“ Zyglindos partiją dainuoja sopranas Vida Miknevičiūtė.
„Tristano ir Izlodos“ libretą Wagneris parašė pagal Gottfriedo Štrasburgiečio (Gottfried von. Strassburg) apie 1210-uosius metus sukurtą eiliuotą riterių romaną keltų legendos motyvais. Pirmojo spektaklio premjera įvyko Miunchene, 1865 metų birželio 10 dieną.
Dailininkas Vytautas Narbutas gimė 1962 metų vasario 19-ąją Klaipėdoje. Ten baigęs mokyklą išvyko studijuoti į Kauną (1977–1982), o iš jo persikėlė į Vilnių, kur 1982–1990 metais studijavo Dailės akademijoje ir turėjo garbės bendrauti su Lietuvos teatro legendomis – jo dėstytojais buvo Regina Songailaitė-Balčikonienė, Vitalijus Mazūras bei Dalia Tamulevičiūtė. 1998-aisiais Narbutas persikėlė gyventi į Islandiją, ten kuria iki šiol. Dailininko biografijoje – darbai su žymiais lietuvių režisieriais, tokiais kaip Rimas Tuminas, Gytis Padegimas, Cezaris Graužinis bei Oskaras Koršunovas. Narbutas yra kūręs scenografiją daugybei spektaklių, tarp kurių žymesni pastatyti Valstybiniuose Kauno lėlių, Šiaulių dramos, Vilniaus mažajame, Jaunimo, Lietuvos nacionaliniame dramos, Klaipėdos dramos teatruose. Taip pat sukurti spektakliai Islandijoje, Suomijoje, Danijoje, Graikijoje, Norvegijoje ir kitose šalyse.
Premjeros proga – pokalbis su dailininku Vytautu Narbutu apie darbą žymiajame Richardo Wagnerio teatre.
Kokia buvo Jūsų vaikystė – ar nuo pat mažų dienų laikydavote rankose pieštuką, ar kaip tik atvirkščiai – visiškai nesidomėjote daile?
Paišiau aš visada, kiek save pamenu. Į Klaipėdos dailės mokyklą įstojau būdamas vienuolikos ir turėjau „paaukoti“ krepšinį.
Užaugote Klaipėdoje, kuri sovietmečiu garsėjo dramos teatru ir Povilo Gaidžio kūryba. Ar teko lankytis tame teatre mokyklos ir studijų metais? Gal jau tuomet atkreipdavote dėmesį į kostiumus ir scenografiją?
Klaipėdoj mačiau tik vieną vaikišką spektaklį. Teatru „užsikrėčiau“ Kaune, studijuodamas Dailės technikume. Apžavėjo Jono Vaitkaus spektakliai. Jis – mano teatrinis krikštatėvis.
Papasakokite apie savo studijas Vilniaus dailės akademijoje. Jums dėstė tikri teatro mohikanai, tokie kaip Regina Songailaitė-Balčikonienė, Vitalijus Mazūras, Dalia Tamulevičiūtė. Kokios įtakos Jūsų kūrybinei veiklai turėjo šie žmonės? Ko iš jų išmokote?
Kiekvienas jų davė kažką mano profesiniam suvokimui ir augimui, bet norėčiau išskirti Dalią Tamulevičiūtę, kuri dėstė režisūros pagrindus, ypač dėl jos betarpiško, atviro ir demokratiško bendravimo, kuris buvo lyg gurkšnis laisvo oro sovietiniame kalėjime su jo komunistine ideologija. Mes netgi Kalėdas šventėm mūsų studijoje.
Kaip klostėsi Jūsų profesinis kelias pabaigus studijas, kokie buvo pirmieji darbai teatre?
Teatre pradėjau dirbti dar būdamas studentu, įskaitant ir Rimą Tuminą, kuris kartu su Arvydu Dapšiu Akademinio dramos teatro Mažojoje scenoje statė Pierreʼo de Marivaux „Dvigubą nepastovumą“.
Esate bendradarbiavęs su žinomais Lietuvos kūrėjais, tačiau daugiausiai dirbote su Rimu Tuminu. Iš kur ta „chemija“, ar lengvai suprasdavote vienas kitą?
Su Rimu Tuminu mes vienas kitą nuo pat pradžių supratome iš pusės žodžio. Procesas buvo įkvepiantis, kūrybinis nuo pradžios ligi pat premjeros. Nuostabu, kaip jis išnaudojo scenografiją, suteikdamas jai naujų prasmių bei atspalvių.
Nuo 1998-ųjų gyvenate Islandijoje. Kokios tai kultūros šalis, koks jų požiūris į teatrą?
Kultūriškai Islandija vis dar besivystanti šalis. Taip susidėjo istoriškai, nes islandai kovojo, kad išgyventų tose rūsčiose klimatinėse sąlygose. Iš knygų pergamentinių lapų siuvosi rūbus ir batus. Atėjus protestantizmui, buvo sunaikintas beveik visas bažnytinis menas. Teatras čia populiarus ir islandai jį vertina, o islandų aktoriai stilistiškai paslankūs.
Šiais metais debiutavote žymiajame Bairoito operos festivalyje, kuris išimtinai stato tik Richardo Wagnerio operas. Kaip sulaukėte kvietimo atvykti į tokią operos Meką?
Pakviestas buvo režisierius Thorleifuras Örnas Arnarssonas, kuris prikabino mane, kaip ir visą kūrybinę grupę.
Sukūrėte scenografiją operai „Tristanas ir Izolda“. Koks tai buvo spektaklis, į ką labiausiai kreipėte dėmesį kurdamas – į muziką, libretą, o gal viską diktavo režisierius Thorleifuras Örnas Arnarssonas?
Patsai Wagneris savo kūrinius vadino muzikinėmis dramomis, tad ir muzika, ir libretas man buvo lygiaverčiai svarbūs. Vidinius dvasinius, emocinius prieštaravimus, priešpastatymus, sielų kelionę į nebūtį pabandžiau simboliškai perteikti scenografiniais vaizdais. Su režisieriumi aptarėme prasminius ir struktūrinius dalykus, o scenografinę koncepciją bei vizualizaciją padariau aš.
Koks buvo Jūsų santykis su dirigentu Semyonu Bychkovu? Sakoma, kad scenografai su dirigentais ne visuomet sutaria, nors tai du atskiri pasauliai...
Semyonas Bychkovas buvo visiškai atsidavęs darbui ir netgi per pertraukas diskutavo su antruoju dirigentu ir savo dviem asistentais. Bet keletą pokalbių turėjome. Jis dvasingas, šiltas, kuklus, išsilavinęs, labai jautrus ir subtilus žmogus. Taip, scenografai su dirigentais ne visada susieina, bet Semionas keletą kartų sakė, jog jam labai patinka scenografija ir kad ji jį įkvepia. Man tai svarbus įvertinimas.
Kaip publika priėmė naująjį „Tristano ir Izoldos“ pastatymą?
Buvo ovacijos, bet dalis publikos švilpė. Mums sakė, jog Bairoite nėra buvę premjeros, jog nebūtų švilpimo ir trypimo.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte bandydamas perprasti magiškąjį Wagnerio pasaulį?
Kaip visada – kaip vidinę prasmę išreikšti vizualiai.
Koks yra žymusis Bairoito teatras? Juk tai pastatas su didele istorija...
Sunku išreikšti tą mistinę jauseną, galvojant, jog šios sienos matė ir girdėjo Wagnerį!
Kokie Jūsų ateities planai, ar dar grįšite į operą, į Bairoitą?
Ateities nežinau. Dabar tapau. Sugrįžti į Bairoitą norėčiau. Ten profesionali komanda ir nuostabūs meistrai.
Dėkoju už pokalbį.