Tai nėra tik skambi antraštė. Spektaklio metu man į galvą iš tikrųjų netyčia pataikė aktorės iš scenos sviestas pliušinis žaislas. Nors ir mačiau jį skrendantį tiesiai į mane, nepuoliau gaudyti ar trauktis – pasidaviau likimui, nes, matyt, negalėjau patikėti, kad tampu veiksmo dalimi. Likusią spektaklio dalį žaislas sėdėjo šalia manęs neužimtoje kėdėje, kaip vėliau atėjęs pavėlavęs žiūrovas. Norime globoti pliušinius žaislus, gyvūnus ir vaikus, tačiau dažnai susiduriame su situacija, kai pasyvus rūpestis tampa nepakankamas. Tikrieji veiksmai reikalauja aktyvaus įsitraukimo ir atsakingo elgesio, o ne tik simbolinio dalyvavimo.
Šias ir kitas temas Klaipėdos dramos teatro scenoje nagrinėja režisierius Dmitrijus Krymovas, gegužės 11 d. pristatęs savo naujausią spektaklį „Requiem“. Šis spektaklis, žengdamas už tradicinių teatro ribų, ne tik pademonstravo drąsią kūrybinę viziją, bet ir atskleidė naujas teatrinės kalbos galimybes. Dažnai teatras, turintis savo nusistovėjusius naratyvus ir formos standartus, remiasi visuotinai pripažintomis vertybėmis ir technikomis, tačiau „Requiem“ įrodo, jog net ir įprasti motyvai bei klišės gali atgimti naujai ir tapti šviežios kūrybinės išraiškos šaltiniu. Vienas iš ryškiausių režisūros sprendimų – scenų perėjimai ir scenografijos pakeitimai be tradicinių uždangų nuleidimo, leidžiant veiksmui persikelti ir į užkulisius. Tai suteikia spektakliui papildomą matmenį ir simboliškai ištrina ketvirtąją sieną tarp aktorių ir žiūrovų. Toks požiūris į scenos ir žiūrovų sąveiką leidžia dramai atsiskleisti visaverte, nevaržoma forma, kurioje kiekvienas naratyvo šuolis ar emocijų protrūkis yra patiriamas tiesiogiai. Spektaklyje matome, kaip režisierius sugeba išplėsti teatro kalbos ribas, panaudodamas elementus, kurie tradiciškai nebūtų laikomi teatrine medžiaga. Tai, kas paprastai teatre nustumta į antrą planą, čia tampa naratyvo ašimi ir įrodo, kad teatrinė kalba vis dar turi daug neištirtų erdvių ir potencialo net iš savo pačios tradicijų ir įsisenėjusių stereotipų.
Spektaklio tematiką stipriai veikė pasirinktas literatūros šaltinis – japonų rašytojo Haruki Murakami romanas „Kafka pakrantėje“. D. Krymovas, kurdamas spektaklį pagal šio autoriaus kūrinį, sugebėjo išlaikyti pagarbią poziciją – adaptavo japonišką estetiką ir tematiką ir neįkliuvo į kultūrinės apropriacijos spąstus. Grimas ir kostiumai baltaodėms aktorėms buvo pritaikyti jautriai ir profesionaliai, išvengiant pavojingos yellow face praktikos. Ne mažiau svarbus yra ir Murakami, kuris dažnai kritikuojamas dėl mizoginijos, tekstų kontekstas. Spektaklio interpretacijoje Samanta Pinaitytė, atliekanti mokytojos vaidmenį, sugebėjo subtiliai ir įtaigiai išreikšti savo personažo vidinį humanizmą, kuris sušildė potencialiai problemišką naratyvą.
Spektaklyje yra ir daugiau sąsajų su žinomais literatūros kūriniais – scena, kurioje Ofelija (akt. Digna Kulionytė) paskęsta lėtai vandens pripildomame kelių metrų gylio akvariume, yra vienas iš emocionaliausių spektaklio momentų. Šis vaizdinys ne tik tiesiogiai siejasi su „Hamleto“ kulminacija, bet ir suteikia giluminių interpretacijų bei simbolinių prasmių spektaklio kontekste. Scenoje, kuri leidžia giliau pažvelgti į Ofelijos ir Hamleto santykius, vizualiai pabrėžiama Ofelijos izoliacija, tapusi neatsiejama jos tragedijos dalimi. Jonas Baranauskas, atliekantis Hamleto vaidmenį, šioje scenoje tampa stebėtoju, gal net bejėgiu įsikišti į Ofelijos likimą. Toks jo vaidmuo stiprina Hamleto personažo pasyvumo ir neveiklumo motyvus, kuriuos Shakespeare᾿as pateikia kaip vieną iš pagrindinių tragedijos elementų.
Vizualiai įspūdingas ir makabriškas spektaklio momentas tampa svarbiu mąstymo ir refleksijos šaltiniu, skatinančiu žiūrovus įsijausti ir nuodugniau išnagrinėti kiekvieno personažo psichologinę būseną ir jų pasirinkimų pasekmes. Galiausiai, kiekviename suvaidinto skendimo akte slypi labai reali grėsmė paskęsti. Tai taip pat leidžia žiūrovams patirti teatro kaip gyvosios menų formos galią ir poveikį, kai kūrinio intensyvumas peržengia įprastas ribas. Tokia scena taip pat kelia klausimus apie etiką ir atsakomybę teatre. Ji verčia mąstyti apie aktorių saugumą ir kur ribojasi menininko pasiaukojimas dėl žiūrovų katarsio. Ši galinga scena ne tik tampa technine iššūkių demonstracija, bet ir provokuoja svarbias diskusijas apie pačią meno prigimtį ir žiūrovų diktato problemą: kaip žiūrovų troškimas matyti vis naujus, vis įspūdingesnius vaizdinius veikia menininkų sprendimus. Ar menas turi tik tenkinti ar net pranokti lūkesčius, ar jis turėtų būti ir savikritiškas, keliantis refleksijas? Tai skatina diskusiją apie menininko ir žiūrovo santykio subalansavimą, kur menas yra ne tik pramoga, bet ir dialogas, kuriame abi pusės yra vienodai svarbios.
Nors paprastai rusiški keiksmažodžiai lietuvių teatro scenoje tampa pigiu būdu išprovokuoti publikos juoko pliūpsnius, spektaklio „Requiem“ epizodas, kuriame rusų kareivis telefonu kalba su žmona, prašančia atsiųsti „suvenyrų“ iš okupuotos teritorijos, atsiskleidžia ne tik kaip kasdieniško gyvenimo ir karo realijų tragikomedija, bet ir kaip moralinis žmonijos nuosmukis. Dialogas apie skalbyklę, „PlayStation 5“, pėdkelnes uošvienei ir žaislų rinkinį dar negimusiai dukrai atspindi siaubingą kontrastą tarp paprasto žmogaus troškimų ir karo nusikaltimų realybės. Kareivio džiaugsmas dėl „radinių“ ir jo viltys ateityje turėti daugiau vaikų, gyventi geriau groteskiškai kontrastuoja su jo veiksmais, pražudžiusiais svetimos tautos kūdikius. Ši scena ne tik kelia klausimą apie individo moralines vertybes ekstremaliose situacijose, bet ir rodo, kaip karo kontekste normalizuojamas žiaurumas ir agresija.
„Requiem“ čia nėra tylus sielų išlydėjimas, bet veikiau gedinčiojo atodūsis ir skausmingas klausimas, metantis iššūkį mūsų kolektyvinei atminčiai ir etikai: kam skiriame šią alegoriškai užkoduotą atminimo šviesą? „Requiem“ čia simbolizuoja ne tik gedulą dėl prarastų nekaltų gyvybių, bet ir gilesnį susimąstymą apie tai, kokią aplinką paliekame ateities kartoms. Tai yra ne tik atminimas, bet ir kritiškas pasaulio, kuriame auga vaikai ir kuriame jie turėtų rasti savo vietą, vertinimas. Kūrinys kviečia žiūrovus apmąstyti, kokią ateitį mes kuriame savo veiksmais arba abejingumu.
