Diagnozė: poetas. Tokie ieško kančios, bet kentėdami
Netenka žado ir dėl to tik dar labiau kenčia.
Užuot patys išsisprogdinę, jie sprogdina pasaulį,
Ir taip net per mirtį neprisišaukia gyvenimo.
(Valdemaras Kukulas)
Antikoje menininkais buvo laikomi tik poetai. Vėliau viskas kito, pamažu amatai tapo menais. O šiais laikais kiekvienas save gali pavadinti kuo tik nori. Menas gali būti viskas. Rolandas Kazlas – didžiulis tos beprotybės stabdys. Jis nesidrovi visko sustabdyti ir iš pašėlusio Vilniaus į teatrą „Lėlė“ susirinkusiai publikai pateikti tikro poeto Valdemaro Kukulo (1959–2011) poeziją, reikalaujančią ne tik jausmų, bet ir proto ją apmąstant. Vienu atveju tai išplėtotos vizijos, kitu – dokumentiniai faktai, bylojantys Kukulo kūrybos aplinkybes, socialinį foną ar asmeninę aplinką, prisidėjusią prie ankstyvos poeto mirties. Kukulas mirė penkiasdešimt vienų, anksti sulaukęs pripažinimo, o vėliau – nemažai kritikuotas, ypač dėl liūdnų temų, dėl nuolatinės mirties nuojautos ir kalbėjimo apie ją. (Juk mirtis visada skolinga gyvenimui.) Poetui esant dar gyvam jo poezija buvo laikoma senamadiška, antikvarine. Štai todėl Kazlas ir pastatė paminklą jam – poetui, kuris nė vieno žodžio neparašė kaip lingvistinės kompozicijos, poetui, kurio eiles patikrino jo paties gyvenimas.
Vilniaus teatre „Lėlė“ gegužės 16 ir 17 d. įvykusi premjera „Viskas, ko neturi“ – poezijos spektaklis pagal poeto Kukulo eiles – tapo didesniu paminklu už biustus ir knygas, dėl kurių nerimsta poetų apologetai ar jiems prieštaraujantys „žinovai“. Kazlui pavyko įveiksminti tai, kas leido naujai pažvelgti į šį poetą, išgirsti, įvertinti jo nuojautas. Didieji menininkai dažnai būna įvertinti tik po mirties. (Kada nors, kai manęs nebebus, / O trečiasis pasaulinis tęsis, / Juk ir jūsų nebus. Ir kapus / Žels užžels mūsų laikas būtasis.)
Teatro pasauliui Kukulo pavardė – ne naujiena. Jis buvo artimas šviesaus atminimo Rimo Tumino bičiulis. Jųdviejų spektaklis „Čia nebus mirties“ (1988) tapo Vilniaus mažojo teatro pradžių pradžia. Gaila, kad bendradarbiaujant šiems menininkams įvyko tik vienas toks ryškus darbas. Dažnai atskirų žmonių mirtis pasiglemžia ir spektaklius. Šiandien spektaklis „Čia nebus mirties“ būtų suprastas gal net labiau nei būtuoju laiku.
Spektaklio „Viskas, ko neturi“ inscenizacijos autorius ir režisierius Kazlas, teatre „Lėlė“ sukūręs jau penktą spektaklį, tęsia ne tik savo, bet ir šio teatro misiją. Dar, rodos, taip neseniai lėlininko Vitalijaus Mazūro dėka čia galėjome mėgautis Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Federico García Lorcos poetiniais tekstais, pasakos „Eglė žalčių karalienė“ interpretacijomis. Šis teatras – poetinės minties užuovėja, eksperimentinės kūrybos ištakos. Neatsitiktinai į jį kelius mynė ne tik poetai, bet ir tuomet dar mažai kam žinomi kompozitoriai Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras, Faustas Latėnas, Mindaugas Urbaitis ir kiti. Pastaruoju metu čia užuovėją kartkartėmis atranda ir Kazlas. Šiame teatre jis taip pat jau penktą kartą su dailininke Neringa Keršulyte naujam gyvenimui prikelia poetinę mintį, savo herojais pasirinkdamas išskirtines asmenybes: Vladą Šimkų („Geležis ir sidabras“, 2009), Kristijoną Donelaitį („Ne pagal šio pasaulio madą“, 2013), o dabar – Kukulą.
„Viskas, ko neturi“ – tai ne vien spektaklis, tai menininko protestas prieš meno maitvanagius, kurie tyko naujų pasirodymų ir skuba keliais sakiniais juos užblokuoti. Kukulas dar pagyveno kelerius metus po to, kai po vienos įdomiausių savo poezijos rinktinių sulaukė tokio įvertinimo: „Poetas turbūt mano, kad eilėraštis apie mirtį jau pats savaime yra stiprus, tačiau perdėtas autoriaus piktnaudžiavimas simboliais pykina. Mirtis, mirtis, mirtis, kapinės, vainikai, neviltis, vienatvė – vien words, words, words, ir nieko daugiau – tik tuštuma bei spindesys. Viskas parašyta lyg iš inercijos, pripratus kurti ekshibicionistiškai kenčiant, visiškai nejaučiant distancijos ir nekuriant garsiosios poetinės tikrovės. Skaitytojas malamas eilėraščio darymo technikos, o ne paties eilėraščio. Medinė pakaruokliška kalba, išstenėtas minčių dažnis, neduodantis pasidžiaugti net sodresniais vaizdais. Nesiliaujantis autoriaus mėgavimasis Tanatu galop pakvimpa seksualine perversija. Žodžiu, kaukė ir niekis. Kukulatūra. Bloga knyga.“ (Castor&Pollux, „Absoliutus blogis“. – Valdemaras Kukulas. Judas taipogi danguj, 2005)
Lietuva vadinama poetų šalimi, o iš tikrųjų poetų čia kur kas mažiau nei prozininkų. Tad Kazlo meninis poeto tyrimas prilygsta ir rimtai literatūrologinei studijai. Neatsitiktinai šis spektaklis sulaukė didžiulio publikos susidomėjimo, tapo išskirtiniu įvykiu. Sunku šiandien prognozuoti jo ateitį, nes žmonės pamažu jau pripratinti prie pusantros, dvi valandas trunkančių spektaklių. Lietuviai tampa europietiškais „standartais“, tad beveik tris valandas trunkantis spektaklis – jau tam tikras iššūkis, o ypač suprantant, kad poetinio teksto suvokimo ribos yra kitokios nei teatrui įprastinės proziškos kalbos. Kita vertus, kai kurie eilėraščiai, kad ir kaip talentingai būtų parašyti, pradeda kartoti vienas kito temas, o ir režisūriniai sprendimai iš asociatyvių virsta iliustratyviais, taigi kartais spektaklio ritmas ima strigti, pažeidžiamas vientisas poetinis spektaklio audinys, todėl paties kūrinio labui reikėtų pagalvoti apie jo suglaudinimą.
Kaip ir ankstesniuose spektakliuose, Kazlas atliko išsamią poeto gyvenimo ir kūrybos restauraciją. Paradoksas: Kazlas teatro nekūrė, kūrė pasaulį, o tas pasaulis ir tapo teatru. Atsisakant plataus sceninių priemonių arsenalo, dirbant tik su tekstu, netikėtais įvaizdžiais buvo užaugintas didžiulis poetinis medis, kurio paunksmėje vietos rado beveik visi lietuvių rašytojai, dažnai – geri Kukulo draugai: Algirdas Verba, Vaidotas Daunys, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Onė Baliukonytė, Algirdas Zalatorius, Elena Mezginaitė, Alfonsas Maldonis. Algimantas Baltakis, Arvydas Šliogeris, Eduardas Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius ir kiti. (Paskambinti į Antakalnį, į kapines, / Kur mano skambučio jau laukia Ramonas, / Šimkus ir jaunas Gavelis, kur skambina / Vaičiūnaitė ir Miliauskaitė man mano / Nesamais telefonais. Esu aš tarp jų, / Ir jie kalbasi su manim tarsi smuklėj pigioj.) Keliaujant gilyn Kazlui rūpėjo ištarti ir Ritos Dambrauskaitės, Antano Miškinio, Balio Sruogos, Kazio Borutos, Pauliaus Širvio, Salomėjos Nėries, Vinco Mykolaičio-Putino pavardes, o pabaigti viršūne – Donelaičiu, kuris jau seniai yra tapęs geriausiu Kazlo draugu. Kazlui svarbūs visi, nes kuriantys žmonės suformavo jį. Kūryba nepriklauso nuo partijų ar įsitikinimų. Skirtingų pažiūrų ir gyvenimų lietuvių rašytojai ir sudarė tą lauką, kuriame gyvena spektaklio kūrėjas Kazlas. Nesvarbu, kada jie gyveno ir mirė, – svarbu, kad jų kūriniai suformavo aktoriaus pasaulėjautą. (Aš nieko daugiau nedariau čia. / Tik laidojau. Vien artimiausius / Draugus, artimuosius ir savo / Sumanymus. Žmonės, kur ilsis, / Viena giminė. Ir daugybė / Negimusių knygų tikriausiai / Yra mano žemė.)
Poetinė mintis Kazlą taip įsuka, kad jo atmintis nesustojamai traukia vieną eilėraštį po kito, kartais pasigirsta net nuovargio intonacijos, bet jis siekia maksimumo, savo kūrybą, savo išsekimą dovanodamas tiems, kas jį sukūrė. Žiūrovams nėra paprasta iki galo išgyventi kiekvieną tekstą, nes tai reikalauja taip pat begalinio atsidavimo, susikoncentravimo. Bet Kazlas nugali, jis sukuria didžiulį spektaklį, Kukulą paversdamas ne eilėraštukų rašytoju, o didžiu poetu.
Kazlas šiam teatriniam veiksmui atrinko brandžiausius ir bene sudėtingiausius Kukulo eilėraščius. Ir kartu rado būdų, kaip pabrėžti pasirinkto poeto tobulumo paprastumą. Jei Dievas yra, tai jis ruduo, – sako Kazlas, pabrėždamas pasirinktų Kukulo eilėraščių liūdesį. (Žodis tas, kurio daina klausys, – / Liūdesys, / Tik tyras liūdesys.) Kazlo pasaulėjauta artima vienam iš jo gyvenimo mokytojų – Eimuntui Nekrošiui, kuris liūdesį laikė natūraliausia žmogaus būsena. O poezija reikalinga šiai būsenai išreikšti, nes ji moka nustebinti mažais atradimais. Ji kasdienybei suteikia mažų džiaugsmų, o liūdesys būčiai – filosofinių apmąstymų. Kad tai išreikštum, reikalingi atradimai, kuriems visada atviras teatro pasaulis. Todėl Kazlas ir renkasi spektaklio formą, o ne poezijos skaitovams būdingus vakarus. Lygiagrečiai atlikdamas du pjūvius – poezijos ir teatrinės minties, jis spektaklį nusagsto netikėtais kūrybiniais atradimais. Kazlas nebijo liūdesio iliustruoti nepuošniais poeto žodžiais, jis viską susieja iškalbingomis mažomis detalėmis, iš savo gyvenimo atsineštais, išgyventais įvaizdžiais. Ypač jautriai perteikiamos tėvų ir paties Kukulo vaikystės aplinkybės. Senos durys, ovaliniuose rėmuose – tėvų portretas, atsikartojantis kitame – didesniame ovale... O tame portrete tam tikru metu atsiranda ir mažasis Valdemaras, jaukiai įsitaisęs tarp tėvų. Kazlas po juo žeria eiles, o kiek vėliau ant to portreto „užauginamos“ rožės, tampančios kraujuojančios tėviškės simboliais. (Ačiū, lopšine, tu mano pirmoji guodėja, / Saugai dar širdį, gerumui ir negandoms plačią / Tėviškė mano kraujuojanti rožėm...)
Kazlas susitapatina su poetu, jo išgyvenimus, mintis priimdamas kaip savas. Poeto gyvenimas tampa jo gyvenimu. Kazlui būdingas minties grakštumas, jos lėta eiga. Jis tarytum sakralizuoja visas situacijas, įvairiais rakursais apžaidžia kiekvieną pasirinktą detalę, nes tėvų portrete žiūrovai atpažįsta savo mirusius protėvius. (Jie iš viso nebuvo. Ir nei gyveno, nei mirė. / Išėjo, bet neišėjo. / Kovojo, bet nenugalėjo. Nejaugi turėjo likimą? // Kiekvienas nešiojo savy – kas svyrančią medžio viršūnę, / Kas atspindį vingy upokšnio. Bet nei medis, nei krūmas / Jų nei matė kada, nei girdėjo. Poezijoj kartais taip būna: / Jie buvo arba pats gerumas, arba pats būties negerumas.) Kukulo žodžiais Kazlas užkalba likimą. Suspaustas jausmų tankis tampa akmeniu, pavirtusiu likimu. (Ir laiptai į dangų seniai / Atremti ne į žemę. Jie veda / Iš pirmo dangaus į devintą, / Jie nelūžta (...) / Nes niekas seniai nepakyla / Net lig pirmo dangaus.) Neatsitiktinai Kazlas suvaidino patį Dantę Nekrošiaus režisuotoje „Dieviškojoje komedijoje“. Naujajame spektaklyje veriasi gyvenimas, kurį lemta mums visiems nugyventi, išgyventi. Spektaklis prikausto savo prisiminimų ir asociacijų gausa. Čia metonimijos nustelbia metaforas.
Mes įpratę matyti Kazlą dominuojantį (taip yra ir šiame spektaklyje), bet čia kaip niekad tiksliai surežisuotos grupinės scenos. Kiekvieno naujo personažo ar visos jų grupės įvedimas šiame spektaklyje labai įdomus, dažnai net šmaikštus. Paprastai tos scenos ryškiai apšviečiamos, spektaklis tarytum nušvinta (šviesos dailininkas Vilius Vilutis). Taip yra ne vien tėvų (juos vaidina Almira Grybauskaitė ir Vilius Kirkilionis), bet ir rašytojų scenoje. Čia taiklius personažus sukuria ir minėti Grybauskaitė su Kirkilioniu, taip pat Deivis Sarapinas, Sigita Mikalauskaitė, Dainius Tarutis, Karolis Algimantas Butvidas, Asta Stankūnaitė, Lukas Auksoraitis. Visi šmaikštūs, įdomūs, o rimčiau išmanantiems literatūrinę aplinką ir lengvai atpažįstami. (Nėra kito sąjūdžio, kurs mus išlaisvintų, vien tik bohemos...) Sarapinas jau galėtų atskirai kurti spektaklį apie poetą Verbą, nes šiame spektaklyje jis triumfavo, vaidmenį užaugindamas iki atskirų mini benefisų. O ir kiekvienas aktorius buvo įdomus ir įsimintinas, nors dažnu atveju neturintis daug teksto, kurio čia ir nereikėjo, nes visos scenos sodrios savo poetiniais sprendimais. Kartais Kazlo partneriai buvo tiesiog atskirų scenų „remarkos“, junginiai, prisikėlę mirusieji.
Spektaklyje yra ir publicistinių scenų, kada poetinių įvaizdžių ateina nupūsti šių laikų tvarkdariai pūtikai. Mieste įprastai jie tik triukšmą kelia, šiukšles ir lapus gainiodami iš vienos pusės į kitą. Juos norisi išpūsti su tais pačiais prietaisais. Naujojo gyvenimo invazija – skausminga. (Aš nieko daugiau nedarau čia. / Tik mirštu.) Šiame spektaklyje ji ryškiai asocijuojasi su Romualdo Granausko paskutiniais kūriniais, ypač su novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“ (2013). Šventaisiais rašytojas vadino dramatiško laikotarpio žmones, o Kazlo šventieji – tie, kurie materializuoja nuojautas, žodžius gimdo iš jausmo. Todėl visas šio kūrinio Choras – mažakalbis. Spektaklyje kuriama erdvė, kurioje šių žmonių rodomi „gyvieji paveikslai“ tampa tokie pat prasmingi kaip ir tariami poeto žodžiai. Kukulas kažkada pasakė: „Tikras eilėraštis – jis blyksteli, ir jo nepakartosi.“ Šiame spektaklyje daug scenų, mizanscenų, gimusių kaip maži nušvitimai – meteoritai. Tuo Kazlas panašus į Kukulą. Jųdviejų panašus alsavimo ritmas. Abu žvelgia tiesiai žmogui į akis ir sako tai, kas tikrai jaudina: Aš be galo norėjau numirti, kol jaunas, / Kol sveikatos numirti turiu dar, kol kraunas / Ir mirtis, ir gyvybė. Ir stiebas kol liaunas, / Jos abi privalėjo užlūžti drauge.
Spektaklis „Viskas, ko neturi“ išsiskiria meniškai tiksliu vizualiniu sprendimu. Tai vienas talentingiausių dailininkės Keršulytės kūrinių. Ji ne tik sukūrė įtaigią vizualinę spektaklio erdvę, bet ir kiekviename žingsnyje lydėjo režisieriaus neribotą fantaziją. Centre – didelių baltų lapų medis, kartais primenantis laiptus į dangų. Scenoje nėra nereikalingų daiktų, bet kartu – labai daug dailininkės sukurtų dinamiškų įvaizdžių. Spektaklis prasideda ramiu tonu eiles skaitant Kazlui, kuris pamėklės drabužiu ramiai guli ant žemės. Pamažu iš jo išauga gražus medis, vardu Poezija, Kukulo lūpomis lyg pratęsdamas Širvio beržo augimą...
Pagrindinis Kazlo drabužis – didelis juodas paltas, užtemptas ant naščių. Su juo Poetas atrodo kaip pamėklė, klajojanti po pasaulį ar minčių erdves. Rankų nematyti, nes vietoj jų – ne nešuliai, o juodos gyvenimo knygos, lyg laike sudegusios mintys. (Kaip tu išleidai mane, nuoširdžiausią plevėsą...) Keršulytė padeda Kazlui remtis romantizmo estetika, būdinga Kukulo eilėraščiams-baladėms. Istorinės potekstės, niūrios praeities įvaizdžiai čia lengvai perauga į naujus simbolius. Kartais jie virsta tiesiog poetinį pasaulį kurti padedančiais įvaizdžiais. Į sceną įnešami švytintys kibirai, vienas primena saulę, kitas – mėnulį. (Ir šis eilėraštis yra mano priešas. Jis išduoda, koks esu senamadiškas.) Menininkai „pasakoja“ apie gyvenimą, apie kurį seniai jau niekas nerašo. „Antikvarinis“ gyvenimas spektaklyje ne tiek sakralizuojamas, kiek jam suteikiamas harmoningas pažinimas, stabtelint prie vieno ar kito įvaizdžio reikšmių. Keršulytės fantazijoje balti knygų lapai paversti tamsoje plazdančiais drugeliais, avanscenoje atverstos didelės knygos primena čia dar nenutirpusio balto sniego lopus, čia antkapius. Graži scena, kai Kazlas, ant knygų atsistojęs, knygas iškėlęs į viršų, lyg dangų jomis remia, kartu su tekstu tarsi himną mirčiai kurdamas.
Keršulytė kiekvieną minutę ne tik padeda aktoriams kurti savo personažus, bet ir rūpinasi scenos švara, kad po kiekvienos mizanscenos nebūtų suterštas poetinis scenos apdaras. (Po skylėtais Žvėryno stogais / Kiekvienam kambary verda vynas, / Ir poetas meilužio ragais / Maišo katilą meilės alyvos. <...> Apgauti, apdaužyti veidai – / Lyg Bodlero vaizduotėj – landynėj, / Kur tu „Nuopuolių knygą“ skaitai, / Savo nuopuolį skyręs tėvynei.) Spektaklyje vyno taurės susukamos iš baltų popieriaus lapų, o apmusiję pragaro langai paskandinami teatriniame rūke.
Atrodytų, yra ir chrestomatinių scenų, bet visos jos tiek vaizdu, tiek mintimi šmaikščiai apžaidžiamos. Pavyzdžiui, scena-posmas apie stalinę lempą, matyt, artimas kiekvienam. (Po gaubtu, / Apdulkėjusiu, juodu, / Šviečia lempa / Vėlai vakare. // O iš prieblandos / Žiūrint, atrodo – / Tai mėnulis / Sena kepure.) Į sceną įnešama „plačiabrylė“ lempa, po jos gaubtu galvą pakiša prigulęs poetas ir susako, rodos, vaikišką eilėraštį. Bet šis gulėjimas po lempa-mėnuliu labiau primena gulėjimą po Žvėryno suoliuku. Daugelis poetų, nors ir mirę, eina degtinės. Spektaklyje ši tema pateikiama kaip poezijos „chrestomatija“. Niekas nežino, ar taip gyveni, nes esi poetas, ar esi poetas dėl to, kad taip gyveni. Ir kenti prisipažindamas, kad „norėjau tapti poetu, bet netapau“, ir žinodamas, kad „Praeities vis daugiau – ateities vis mažiau, / Nei baugu pažiūrėt, kaip gilu ten“. Poezijos medis pažymėtas raudonu kryžiumi – nukirsti. „O kur laidoti poetus, jei žemės nėra?“
Spektaklyje daug labai taiklios muzikos. Nors tai parinktos skirtingų kompozitorių kūrinių ištraukos, ji vientisa. Stebina Kazlo muzikinis išmanymas, muzikinės atminties turėjimas ir gebėjimas kontempliuoti įvairiais garsų junginiais. Muzika liūdna ir graži. Ji neardo pasaulio, ji šviesi, švytinti.
Kazlas Kukulo lūpomis sako: „Leisk man kalbėti iš lėto“, jis sinkretizuoja daug prasmių, alogizmų. Ir paradoksalius Kukulo poezijos motyvus paverčia savo širdies dūžiais.
