Kokią galią turi uniforma? Kokius įstatymus ji nustato, o kokias taisykles leidžia sulaužyti? Kaip pasikeičia žmogus, kai apsivelka galią? Kiek uniforma pralaidi žmogiškumui?
Žmogus.
Romeo Castellucci spektaklyje „Bros“ uniforma egzistuoja lyg mechanizmas – scenoje veikiantys žmonės prieš spektaklį gauna uniformas ir ausines, per kurias jiems individualiai transliuojami nurodymai, kaip elgtis. Šie nurodymai – lyg įsakymai – tėra tik veiksmai, apsupantys ar kuriantys sceninį veiksmą, tačiau veikiančiųjų užtikrintumas gąsdina ir neleidžia pamiršti fakto, jog tai, ką jie turi daryti, jiems diktuoja kažkas kitas.
Kūrybinės grupės sumanymas apriboti tolesnių veiksmų žinojimą sukuria aplinkybes, kuriomis dalyviai-aktoriai negali vaidinti, nes nežino ir neapčiuopia savo vaidmens visumos. Kūrybinė komanda, atvykusi į pasirinktą šalį ir miestą, su vietiniais savanoriais / aktoriais kartu praleidžia dieną prieš spektaklį, kurią skiria ne detaliai repeticijai, o veikiau aptaria, kaip scenoje suvaldyti chaosą ir tiksliai vykdyti nurodymus. Žinoma, dalis spektaklio turi būti surepetuota, kitaip pasikeistų jo prasmės ir tvarka, kuri tampa ir temine „Bros“ ašimi. Tačiau mąstant apie „Bros“ aktorių veikimą scenoje, sunku tai įvardyti vaidmeniu ar personažu, nes šios sąvokos reikalauja tam tikros iliuzijos ir aktoriaus santykio. Čia aktoriaus vaidmuo panašesnis į atlikėjo, kuris kliaujasi režisūriniu sumanymu, pats turėdamas aktorinių veiksmų schemą.
Vis dėlto iki performanso nepriartėjama sąmoningai, nes scenoje manipuliuoja ne atlikėjai, o pačiais atlikėjais. Į sceną pakvietus kelias dešimtis uniformuotų vyrų, iki paskutinės akimirkos nežinančių, ką ir kaip jie turės atlikti, manipuliuojama žiūrovų nesaugumu. Žinoma, tas nesaugumas ribojamas teatro erdvės ir sąlygiškumo, tačiau, dėmesį sutelkus į žmogų, kuriam uniforma ir įsakymus diktuojantis balsas suteikia tam tikrą galią šiame spektaklyje, kartkartėmis išties gąsdina. Juk atėję į spektaklį lyg instrukciją gauname „Elgsenos indikacijas neinformuotiems dalyviams“, kurios turėtų padėti suprasti, kokį vaidmenį čia prisiėmė žmonės, užsivilkę uniformas. Juodame lape aprašyti psichologiniai atlikėjo veikimo principai – atsiribojimas ir susitelkimas į savo vykdomą sceninę užduotį. Kitoje lapo pusėje – „Devizai“ – nuorodos žiūrovams.
Uniforma.
Žiūrint spektaklį trikdo, jog ilgą laiką sunkiai gali įvardyti tai, ką matai. Kuriamas vyksmas stipriai veikia žiūrinčiojo vaizduotę, tačiau scenoje regimas abstraktumas neleidžia įsijausti į veiksmą. Matyt, Castellucci sąmoningai gyvais aktorių kūnais perpiešia istorinius paveikslus, kruvina policininkų veidus ar smurtą vaizduoja kaip sąlygišką veiksmą. Šie režisieriaus veiksmai su atlikėjais sukuria tam tikrą distanciją tarp žiūrinčiojo ir veikiančiojo, tarsi atkartojant veikiančiojo ir liepiančiojo santykio nebuvimą. Tiesa, abstraktumą kuria ir išcentruota erdvė, kurią užpildo vienu metu vykstantis veiksmas. Toks sprendimas dar labiau nutolina žiūrintįjį nuo išgyvenimo ir apibrėžia jo vaidmenį kaip stebėtojo. Ir nors scenoje kuriami vaizdiniai siūlo begalę interpretacijų, vis vien jauti tam tikrą vidinį pasipriešinimą, kai negali užčiuopti nieko konkretaus. Po spektaklio vykusiame susitikime, patys kūrėjai „Bros“ įvardijo kaip spektaklį be konkrečios žinutės, tarsi jis būtų tik tam tikros temos interpretacijos. Įspūdis tarytum būtum temoje, bet apie ją tik kalbama, nieko konkretaus neteigiant ir nerodant, lydi visą spektaklį, tačiau lyg priekabus žiūrovas vis ieškai to kažko, kol galiausiai leidi sau tik žiūrėti ir į temą atsivesti vaizdinių sužadintus savus pavyzdžius.
Tačiau sprendimas į sceną atvesdinti kelias dešimtis aktyviai veikiančių „statistų“ sukuria stiprų įspūdį ir lydi žiūrintįjį per metaforas, kurios kiekviename pažadina skirtingas mintis. Minios choreografija scenoje primena Leni Riefenstahl filmuose užfiksuotas Trečiojo Reicho minias, kurias lygiai taip pat pavergia „balsas už scenos“, kurių masiškumu sunku atsistebėti, kurių galia slypi jų pasitikėjime uniforma. Spektaklyje minią veda bevardė lėlė, kuriai prasižiojus girdimas triukšmas neturi nieko bendro su žodžiais ar prasme. Šis abstraktus lėlės vaizdinys iššaukia daug konkrečių žmonių veidų, pakartojusių tą patį triukšmą savo šalies istorijoje. Tokiais nesudėtingais, bet daugiaprasmiais simboliais Castellucci savo spektaklį paverčia manifestu apie galią. Kaip skelbė pirmasis devizas juodame lape – „negali įsakyti praeičiai, ką jai daryti“.
Teatras.
Nors man tai yra spektaklis apie mąstymą ir apie tai, kaip jį pakeičia ar nužmogina galia, tačiau Castellucci rūpi pats teatriškumo momentas, kuris kartais naiviai, kartais skaudžiai primena mitinę ir religinę teatro prigimtį. Kai spektaklio pradžioje išprotėjęs pranašas tampa uniformos, ginklo, galios įkaitu, veiksmas atiduodamas mechaniškai statistų armijai. Spektaklio pabaigoje į vaiko (kuris savo natūraliu buvimu priešinasi teatro iliuzijai) rankas įduodamas ginklas ir šis pranyksta bevardėje uniformų minioje, sukuria stiprų iš kartos į kartą lyg ginklo perduodamo susinaikinimo kodą. Taip pamažu sugrįžti į realybę, kurioje uniformos kelia ne tik saugumą, bet ir abejonę, kieno balsas joms siunčia nurodymus, ir ar šiame spektaklyje aš tik žiūrinčioji/-tysis.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
