Turbūt kiekviena istorinė šiuolaikybė išgyveno maišto poreikį, procesą ir pasekmes. Mūsų šiuolaikybė maištauja pavieniui, grupelėmis, gana tyliai ir be didelių atoveiksmių, be lūžio taškų. Praėjus 100 metų nuo prancūzų rašytojo Roger Vitraco pjesės „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ išleidimo, tegalime ironiškai svarstyti apie žmonių rankose sutelktą galią, kuri nėra panaudojama ar išnaudojama.
Paskutinė 84-ojo Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezono premjera privertė „mažąjį“ devynmetį Viktorą maištauti. R. Vitracas savą personažą pavertė atpirkimo avele, per vakarą sujaukusią „tvarkingą“ buržua šeimų gyvenimą. Nieko keisto, kad ši pjesė pateko į režisieriaus Gintaro Varno kūrybinį akiratį. Kūrinyje akivaizdžiai suskamba siurrealistinės ir dadaistinės nuotaikos, aktualizuotinos šiandien, ypač remiantis nihilistine perspektyva. Vis dėlto, perskaičius pjesę ir akimis suvalgius vizualų spektaklio turinį, mintys ima šokinėti. Vienaip ar kitaip, tai klasika dvelkiantis, aktoriniu meistriškumu grįstas „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ variantas, tapęs mažu bandymu išjudinti sąmonę, suvokus tokio bandymo absurdiškumą. Mūsų visuomenės neįgalumas dėl karo, antropoceno, žmogaus teisių priverčia į spektaklyje veikiančius nihilistus, nors ir keliančius atmetimo reakciją, žiūrėti su keista pagarba.
Spektaklio kūrybinė komanda pristatė rafinuotą XX a. 3 dešimtmečio iliuziją, stilistika primenančią art deco bei vokiečių ekspresionistinį kiną ir persmelktą to meto kultūrinių judėjimų bei sociopolitinio nerimo. Konceptualų meno ir kultūros istorijos derinį pirmiausia atspindėjo scenografija (scenografas Gintaras Makarevičius), taip pat kostiumų dizainas ir ryškus aktorių grimas (kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius).
Išdidintas Pomelių šeimai (akt. Vainius Sodeika, Miglė Polikevičiūtė ir Šarūnas Rapolas Meliešius) priklausančių namų durų fasadas, spinduliuojantis senstelėjusia prabanga, personažus pavertė mažyčiais pasaulio gyventojais. Eksterjero estetika atsispindėjo ir interjere: tokios pat medžiagos, spalvos ir formos durys tapo vidaus erdvę struktūruojančiais rėmais. Keičiantis veiksmams, erdvė vis mažėjo, nes scenos gilumoje atsiverdavo ją transformuojančios papildomos durys. Dėžutės dėžutėje principas erdvę vis traukė ir traukė į save, personažai, veikdami tokiais dėsniais sukonstruotoje aplinkoje, vis mažėjo, didelis ir įspūdingas jų pasaulis susitraukė iki intymiausių paslapčių išviešinimo ir subliuško.
Spektaklio veiksmas trunka vieną ilgą vakarą, kai, švęsdamas devintąjį gimtadienį, Viktoras (akt. Š. R. Meliešius) kartu su tėvų draugų dukterimi, šešiamete bendrininke Ester (akt. Rūta Jonikaitė), išprovokuoja suaugusiųjų patogaus gyvenimo griūtį ir kelias savižudybes. Jau spektaklio pradžioje Viktoras sukuria situaciją, atspindinčią absurdiškos galios ir geležinės logikos ironizavimą. Vaikas, tarnaitės Lili (aktorė Radvilė Budrytė) akivaizdoje sudaužęs vazą, žada dėl to apkaltinti Lili: juk niekas nepatikėtų gero elgesio manieras puoselėjančio Viktoro motyvais. Ilgametė klusnaus berniuko priedanga leidžia jam sujaukti rafinuotą kasdienybę. Faktas, kad jis be vargo gali griauti kito gyvenimą, įrodo, jog kelias maištui – atviras. Ir nors Viktoras su Ester didžiąja dalimi tik parodijuoja ir kartoja suaugusiuosius, juokingiausia, kad to pakanka norint negrįžtamai sutrikdyti ir (arba) sunaikinti jų pasaulius.
Režisierius į pjesės turinį žvelgia kruopščiai ir pagarbiai. Nuosekliai plėtodamas siužetą, dėmesį telkia į personažų sąveiką, jų raišką: spektaklyje aktualizuojama išdidinta vaikų galios pozicija ir iki minimumo sumažinta suaugusiųjų valdžia, besireiškianti atitinkamai aktyvia fizine arba jai kontrastuojančia vaidybos stilistika. Komiškos neištikimybės, absurdiškas (numanomas) incestas, religinis fanatizmas – visa, kas lyg ir turėtų netilpti į padorios realybės rėmus, čia tikslingai užgožia padorų gyvenimą, kad išryškėtų plačios vaikų ambicijos ir mažėjanti tėvų įtaka, slopstantis autoritetas.
G. Varnas pokalbyje su Daiva Šabasevičiene teigė: „Paanalizavus pjesę ir įsibėgėjus repeticijoms, galiu galvą guldyti, kad ji yra ne tiek siurrealistinė, kiek dadaistinė.“ Užčiuopęs kūrinio dualumą, režisierius spektaklyje atskleidė abi šias menines sroves ir pateikė jų sąveiką. Vis dėlto G. Varno kūrybai nesvetima siurrealistinio pasaulio interpretacija bendrame spektaklio fone buvo kiek prislopinta, tačiau kūrė originalų dialogą su griaunančia dadaistine logika, kūrinyje besireiškiančia provokacijomis. G. Varnas, akcentuodamas pasąmoninius vaizdinius ir dirbtinas personažų reakcijas, naikinančias bet kokią logiką ar prasmę, pašiepia ne tik spektaklyje matomas šeimas, bet ir mūsų visuomenės antirealistinius atsakus į sociopolitines realijas.
Režisierius pabrėžia siurrealizmui būdingą komizmo ir tragizmo jungtį, aktualizuoja artimoje aplinkoje juntamą nesaugumo, pajuokos būseną. Šią padėtį ryškindamas dadaizmui būdingu etikos normų iškraipymu, jis pasiūlo sintetinį personažų bendravimo būdą. Pavyzdžiui, scenoje, kurioje Ester deklamuoja eilėraštį, komentuojantį paradoksalius ir gėdingus erotinius suaugusiųjų veiksmus, ji tai daro Viktoro pagalba laviruodama ant didelio kamuolio. O tėvai tik pagiria mergaitės talentą. R. Vitraco pjesėje aprašytą veiksmą G. Varnas interpretuoja kaip žaidybišką ir vaikišką bandymą pašiepti, sutelkdamas dėmesį į žodžio nereikšmingumą. Ester, demonstratyviai fiziškai išryškindama seksualinę eilėraščio potekstę, kuria kasdienybę griaunančią metaforą.
Spektaklyje ypač įsiminė R. Jonikaitės-Ester įvaizdis: trumpa, juoda, varpelio formos suknelė, po kuria juodas, visą kūną dengiantis triko, taip pat juodi, griežto prancūziško bob stiliaus plaukai ir ryškus, juodas dūminis makiažas. Ji – ir vaikas, ir plėšrus žvėriūkštis, bailiukė ir akiplėša, puikiai sukurtas personažas, nuo kurio sunku atitraukti žvilgsnį. Iš spektaklio naratyvą kūrusių aktorių taip pat išsiskyrė jaunosios kartos aktorius Š. R. Meliešius, įtikinamai įvaldęs peraugusio vaiko personažą. Jųdviejų su R. Jonikaite komanda intriguoja, nes fizine vaidyba, aktyviu judesiu, ryškia ekspresija kuria priešpriešą likusiems personažams. Jaunieji aktoriai prablaško stabilų darbo konstruktą ir siužetiškai aiškiam pasakojimui suteikia gyvybingumo.
Spektaklyje konstruojama satyrinė suaugusiojo ir vaiko antitezė. Pradžioje pabrėžiama, kad Viktoras nebėra vaikas. Bet ar tikrai? Jo noras per vieną dieną virsti kažkuo svarbiu yra naivus, tačiau sąmojis, mąstymo logika ir veiksmai rodo ką kita. Jis tarsi įkūnija abu – suaugusiųjų ir vaikų – pasaulius, veikia abiem būdingomis strategijomis. Viktoras negali nei vaikiškai žiūrėti į siurrealistinį pasaulį, nei suaugėliškai nepaisyti dada logikos, t. y. – prisitaikyti.
Žiūrovas susiduria su maišto alegorija virtusiu Viktoro personažu. Šis, sujungdamas dvi sistemas, kuria netvarką, provokuoja, spendžia spąstus, išjudina ir pašiepia vidurinės klasės veikimo logiką ir standartus. Atrodo, hibridinis personažo modelis tiesiog sukurtas naikinti nusistovėjusią buržua kasdienybę. Ir net jei sąmoningai sukonstruotas personažas turi galiojimo laiką, svarbu, kad maišto logika būtų perduota kitam ir nihilizmo kamuolys toliau suktųsi.