Pasaulis užtiktasis išmoningas, kaip užmojis svajotojo

Aistė Šivytė 2024-05-10 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Orfėjas“, režisierius Žilvinas Vingelis (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2024). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Orfėjas“, režisierius Žilvinas Vingelis (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2024). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Skaitant vieno svarbiausių XX a. siurrealizmo, avangardo ir dadaizmo srovėms priklausančių menininkų Jeano Cocteau pjesę „Orfėjas“ (kurios šimtmetį galėsime švęsti jau kitąmet) neišvengiamai kyla klausimas „Kaip tai įmanoma atkurti scenoje?“. Pjesės veikėjai netikėtai pakimba ore, vaikšto kiaurai veidrodžius ar tiesiog ima ir pranyksta, o nukirstos galvos pradeda kalbėti. Smagu išduoti, kad sprendimus į šiuos iššūkius balandžio 26 d. įvykusioje Vilniaus mažojo teatro premjeroje „Orfėjas“ rado režisierius Žilvinas Vingelis.

Cocteau „Orfėjas“ lengvai atsiremia į Orfėjo ir Euridikės mitų epizodus ir simbolius – čia, kaip ir ten, rasime keliones į anapusinį pasaulį susigrąžinti mylimosios, prakeiksmą, draudžiantį į ją pažvelgti, ar kalbančias nuo kūno atskirtas galvas – tačiau pjesės autorius šiuos veikėjus perkuria savu žvilgsniu, po jo įsikišimo antgamtiška mitų veikėjų prigimtis ir būtis tampa komiškai buitiška. Orfėją (Tomas Rinkūnas) ir Euridikę (Agnė Šataitė) sutinkame tarsi išblėsusios povestuvinės idilės būsenoje – Orfėjas nežinia iš kur namo parsitempęs Arklį (Greta Šepliakovaitė), visą savo laiką, susižavėjimą ir viltį tapti pripažintu poetu skiria jam, kadangi šis kanopa po raidę geba išbelsti nežemiškas frazes. Tuo metu savo vyro apleista Euridikė daužo namų langus sau dienas praskaidrindama jų keisti ateinančio stikliaus Ertebizo (Kasparas Varanavičius) kompanija.

Tad ir vėliau, kai šeimyninę „idilę“ sudrumsčia netikėtai Euridikę aplankanti Mirtis (Valda Bičkutė), stebime ne tikrosios meilės epą, o siurrealią ir absurdiškai juokingą tarpusavio santykių klampynę: parsivedęs Euridikę iš anapusybės, Orfėjas nė neįpusėjus vakarienei, labiau iš pykčio nei atsitiktinumo pamina Mirties nustatytas taisykles ir pažvelgia į savo žmoną, o gudrusis Arklys sužlugdo Orfėją poetų konkursui nusiųstoje frazėje paslėpdamas įžeidžiantį akrostichą (džiugu, kad kūrybinė komanda pajautė būtinybę koreguoti šių dienų žvilgsniu smarkiai pasenusį Birutės Gedgaudaitės vertimą; jį atnaujino Vincentas Klipčius).

Spektaklio kūrybinė komanda scenoje šią mitinę porą ir ją supančiuosius įkurdina art deco stilistikai simpatizuojančiame interjere (scenografijos ir kostiumų dailininkė Dovilė Gecaitė) – aksomu dengtų sofų, krištolinių taurių, auksu tviskančių kostiumų ir interjero detalių apsuptyje.

Nors dauguma „Orfėjo“ aktorių veikia jiems įprastuose tipažuose, šįkart susidaro įspūdis, kad jų vaidmenys nebuvo palikti savieigai. Rinkūnas puikiai jaučiasi lengvai pasiutusio poeto odoje, Bičkutė – būdama šiek tiek nežemiška dama, Šataitė – dar viename žavios, Marilyn Monroe tipažo blondinės vaidmenyje. Policijos komisaras – tai dar vienas generoliško stoto vaidmuo Arvydo Dapšio biografijoje, o Teismo sekretorius – dar vienas dešimčia sekundžių nuo pasaulio tempo atsiliekantis Tomo Stirnos įkūnijamas veikėjas. Visi jie gyvi, lyg būtų kuriami pirmą kartą, nelydimi negyvo šablono. Puikiai į šią kompaniją įsilieja ir kviestinio aktoriaus Varanavičiaus Ertebizas, cirko šuoliais ir kūlvirsčiais tarsi nuo pat pradžių barstantis užuominas apie nepriklausymą šiam pasauliui. Verti paminėti ir Mirties padėjėjai – Lukas Dirsė ir Robertas Petraitis – nenusakomos, fantasmagoriškos Mirties pasaulio būtybės, o kartu ir saviti vedliai, pristatantys mums nestabilų Orfėjo ir Euridikės pasaulį.

Vingelis pjesės siurrealumą ir sapniškumą scenoje atkuria pasitelkdamas video projekcijas (videomenininkas Rimas Sakalauskas), cirko, iliuzionizmo elementus, balso įrašus persipinančius su aktorių balsais ir nepastebimai juos pratęsiančius. Tad veikėjų šešėliai kartais išduoda realybę, slypinčią už to, ką gebame pamatyti scenoje, o balsai čia gali aidėti net ir už užčiauptų lūpų. Taip kiekvieną spektaklio minutę vis labiau destabilizuodamas scenos realybę Vingelis tolina už salės durų esantį pasaulį ir kviečia mus susitelkti į esantįjį scenoje. Šiai pagundai lengva pasiduoti – kūrybingas ir preciziškas scenos technologijų panaudojimas verčia prisiminti malonumą kone vaikiškai nustebti ir žavėtis vikriomis teatrinėmis apgavystėmis, nė nespėjus suvokti, kaip stiklius netikėtai pakibo ore ar kada ir iš kur žongliruojančio pranešėjo rankose ėmė rastis vis daugiau obuolių.

„Orfėjas“ siūlo smagų vakarą teatre: tiek lengvai snobiškiems avangardo mėgėjams, tiek ir tiems, kurie teatre ieško kokybiškos pramogos ar malonaus pabėgimo nuo kasdienybės problemų. Tai – retas darbas, kuriame, rodos, šios ypač skirtingos publikos gali taikiai koegzistuoti nesiaukodamos ir nedarydamos kompromisų.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

recenzijos
  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.