Atvažiavęs į Kaune vasaromis vykstantį tarptautinį scenos menų festivalį „ConTempo“, kiekvieną kartą patiri sunkiai nusakomą jausmą: štai - pasižiūrėti spektaklio suėjo visa Kulautuva, visa Garliava, visa Kačerginė, visas Zapyškis, visi Rokai, visos Lapės. Ir tos visos Lapės ateina patirti meno ne tik dėl to, kad tai yra menas, bet ypač dėl to, kad Lapėse. Pristatydama priešpaskutinį spektaklį, festivalio meno vadovė Gintarė Masteikaitė taikliai pastebėjo: „Ir jei jūs paprastai nesilankote teatre, bet lankotės „ConTempo“, man tai - vienas didžiausių komplimentų“. Kol lankydamasis kituose festivaliuose skaičiuoji tuos pačius teatro gurmanų ir mėgėjų veidus, „ConTempo“ visuomet skaičiuoji Lapes ir Rokus. Taip festivalis ne tik didina profesionalaus scenos meno prieinamumą nutolusiose teritorijose - jis stiprina rajonų kultūrinį identitetą, įtvirtina periferines kultūrines lokacijas, buria vietines bendruomenes ir formuoja įprotį: kas pernai netyčia apsilankė viename, šiemet - jau savo noru trijuose spektakliuose, o kitąmet bus pirmas įsigijęs abonementinį bilietą. Kad toks jaunas festivalis (skaičiuoja dar tik penktus metus) turėtų tokią stiprią tapatybę - reta. Kad atrastų tokią plačią vieno miesto geografiją - taip pat.
Šiemet lankiausi antrame festivalio savaitgalyje, septyniuose jo renginiuose. Man regis, ne mažiau svarbią patirtį nei spektakliai šiame festivalyje žiūrovai įgyja keliaudami visu festivalio žemėlapiu. Nes jei spektaklis vyksta Kameriniame teatre, dar nueini prie Laisvės alėjos dulksnos, jei prie Ąžuolyno Stumbro skulptūros - dar išvaikštai visą Ąžuolyną. Kol surandi Garliavos Kaimynystės parko sceną, apeini Garliavos batutus ir mugės vagonėlyje nusiperki ledų, o Kulautuvoje apskritai spėji susibendrauti su vietiniais, mat visiems dėl lietaus tenka kraustytis į mokyklą, kuri - pusvalandis kelio pėsčiomis. O kai pradeda lyti pirmąkart patirtoje Kauno Prancūzų gatvėje, kur įsikūrusi jaunimo erdvė P.A.R.A.K.A.S, visi kaip kokie kaimynai dalijamės tais keliais kažkieno nepamirštais lietpalčiais. Žodžiu, bendruomenė at it´s best.
Festivalį uždarančiame „ConTempo“ savaitgalyje į akis krito trys santykiai: santykis su objektais, santykis su auditorija ir veikiančiųjų scenoje tarpusavio ryšys.
---
Andrea Salustri spektaklio „Materia“ (Italija, Vokietija) eskizą jau matėme 2019 metais, tame pačiame „Girstutyje“. Šiais metais Andrea grįžo ištobulintu darbu ir šalia jo veikiančia paroda, tęsiančia santykio su putų polistirenu apmąstymą. Šį santykį ir labai gerai prisimenu, ir jau buvau jo pasiilgusi: šįsyk į akis krito polistireno judesio žmogiškumas, iš kažkur kilęs noras jį personifikuoti, kiekviename polistireno judėjime tarp ventiliatorių įžvelgti ką nors truputį būdingo mums. Ir įžvelgiau, ir buvo jautru, tikslu, atvira interpretacijoms. Menininkas spektaklyje tyrinėja polistireno sniego, kamuolėlių ir plokščių judėjimą tarp oro srautų, vėliau - polistireno garsyną, ilgainiui pavirstantį polistireno simfonija. Galiausiai - polistireno išnykimą, tirpdant jį acetonu.
Drauge su Marija Baranauskaite (taip pat tyrinėjančia santykį su objektais) kuruotoje parodoje „Materia Explorations“ atskleidžiamos poveikio polistirenui galimybės: čia eksponuojamos kaip nors paveikto (išgraužto, išdažyto, aplaužyto, aptirpdyto) polistireno plokštės, čia iš arti galima pamatyti mažutę polistireno rutulėlių pūgą. Čia kyla ir pirmasis noras polistireną personifikuoti: parodoje jis gyvena viename akvariume su jį graužiančiomis gyvomis lervomis, žiūrima, kiek polistireno išgyvens jį veikiant acetono garais, ir galiausiai - kviečiama į polistirenui sukurtą filmą. Miniatiūriniame kino teatre beveik visas vietas užima polistirenas, ir tik kelios paliktos žiūrovams-žmonėms. Įspūdingiausia filmo dalis - Marijos Baranauskaitės lopšinė polistirenui, kurioje savitai susilieja jos dokumentinė realybė - nėštumas, ir švelnus polistireno užliūliavimas: I forgive I forgive I forgive for what you unintentionally did wrong. Visa ši odė polistirenui nuostabiai sujungia teatrą, cirką, fiziką, ekologiją ir, sakyčiau, vizualinį stebuklą. Tyrinėti vienos medžiagos savybes (garsą, judėjimą, nykimą, sąveiką su aplinka, spalvą) ir drauge savo pojūčius ją liečiant, laužant, tirpdant, pustant, jos klausantis - tai sukoncentruoti dėmesį į pilną vieno objekto potencialo atskleidimą, taip pat - atkreipti į jį VISĄ žiūrovų dėmesį: kad susitelkęs į iš naftos gaminamą, plūduriuojantį, į mažus ilgai neyrančius gabalėlius skylantį polistireną, prisimintų jo žalą aplinkai, orui, jūroms, vandens gyvūnams, žmogui, Žemei.
---
Aktorių tarpusavio santykį buvo įdomiausia stebėti dviejuose darbuose: Anamarios Klajnšček ir Magí Serra spektaklyje „Cossoc“ (Slovėnija, Katalonija) bei Claros Giambino ir Arūno Mozūraičio darbe „One“ (Prancūzija, Lietuva). Pirmajai porai savo šokį dėl lietaus iš atviros Kulautuvos erdvės teko perkelti į mokyklos salę. Nežinau, ar spektakliui dėl to kas nors atsitiko, bet man rodėsi, kad ir kur „Cossoc“ bepadėtum, ten jam bus gerai. Visa esmė slypi šokėjų tarpusavio įtampoje, nesiliaujančiame kvietime žaisti vienas kitu, keliauti vienas kito kūno perimetru. Dėti pėdas laukiant, kuri kito kūno dalis atsidurs po kojomis. Laikyti pusiausvyrą, kai vienintelė tavo atrama - kito plaštakos. Lipti kito kūnu į viršų, stotis ant pečių ir tapti begalinio dydžio vaikštančia ir šokančia, sienomis ropojančia būtybe. Anamaria ir Magí vis laiko vienas kitą: be kito kūno pirmasis neišstovėtų, mat visą laiką į kitą yra atsirėmęs, įgulęs, įtūpęs, įsėdęs. Čia savitai iškyla vyro / moters vaidmenų visuomenėje aspektas: kas ką turėtų nešti ir laikyti? Kaip reaguoja žiūrovai, kai ji kaip vaiką nešioja jį? Vis dėlto spektaklyje nėra lyčių hierarchijos, tiesiog vienam kūnui reikia kito kūno. Tai - labai gyvas, savaip intymus dviejų didelių vidinių vaikų susitikimas.
Claros Giambino ir Arūno Mozūraičio „One“ buvo sušoktas Garliavos Kaimynystės parko lauko scenoje, ypatingoje savo architektūra. Šis darbas - labai sukauptas, meditatyvus, rituališkas, tačiau išliekantis meno, o ne ritualo pusėje. Clara ir Arūnas šoka tarytum būtų vienas kito tęsiniai ir perdavinėtų vienas kitam fizinius impulsus. Jųdviejų judesio dermė ne tik vizualiai sinchroniška - kūnais jie taip artikuliuotai komunikuoja, kad neapleidžia įspūdis, tarytum juos abu jungtų vanduo, kažkokia terpė, kurioje užtenka perimti vienas kito vibracijas. Ir viskas - daugiau jokios pastangos, successfully connected. Claros dainavimas, juodžemio barstymas scenoje, mano supratimu, šiek tiek apsunkina spektaklio plastiką - atsiranda papildomos prasmės, kyla ryšio su žeme-teritorija-geografija asociacijos, taip šiek tiek pametama dviejų žmonių susijungimo šventė. Tačiau prie šventės grįžtama: tai spektaklis apie tikrą, gilų, beveik molekulinį dviejų fizinių ir dvasinių kūnų ryšį.
---
Trečiasis festivalyje užčiuoptas aspektas - kūrėjų ryšio su auditorija džiaugsmas. Ypač gyvas buvo teatro „No Shoes“ darbas „Dulkėti veidrodžiai“. Režisierės Ievos Jackevičiūtės ir aktoriaus, dramaturgo Raimondo Klezio storytelling´o žanro spektaklis jaunimui į akis labiausiai krinta būtent dėl gyvybingo ryšio su publika. Dramos teatre yra tekę matyti visokio ryšio, dažniausiai tenka su juo tykiai susitaikyti ir viltis, kad būsi nepastebėtas. Bet kodėl dažniausiai norisi likti nepastebėtam? Nes tas ryšys nebūna lygus, horizontalus, nes iš žiūrovo paprastai laukiama nuotykio. Neduokdie, netapsi aktoriui nuotykiu! Raimondo bendravimas su publika yra kitoks: tai jis iš elementariausio atsakymo čia sukuria nuotykį, tai jis visus priima dalydamasis ir šiluma, ir humoru, kaip visiškai lygius, savus. Gali teištarti nuobodų aha, o aktorius iš jo visiems sukurs fejerverką. Tai labai įtraukia ir užtikrina nuolatinę, gyvą, improvizuotą tėkmę, į aplinką šimtu procentų įsiklausantį aktoriaus veikimą. Nors spektaklio tema sunki, nors juo neriama į tamsą, į atsitiktinį seksą, narkotikus, muštynes ir jaunimo gyvenimą sociumo paribiuose, būtent dėl cirkuliuojančio ir niekada nepametamo ryšio su publika nepažeidžiamas žiūrovo saugumas. Turint minty, kad spektaklis yra skirtas visų pirma paaugliams, regis, čia viskas einasi gerai.
Savaitgalio headliner´iu linksniuotas Boglárkos Börcsök ir Andreaso Bolmo „Figuring Age“ (Vengrija, Vokietija) man netapo headliner´iu. Savitas pasirodė nebent jo santykis su aplinka. Tris 90-101 metų amžiaus šokėjas - Éva, Irén ir Ágnes - tiesiogine šio žodžio prasme įkūnijanti Boglárka Börcsök be skrupulų nuolat prašo auditorijos pagalbos: kas paduos vandens, kas padės paėjėti, kas prilaikys ją sėdinčią, kas paguldys, kas apklostys? Ji nuolat komentuoja žiūrovų buvimą - tai jie per daug susigrūdę dešinėje, tai jie per toli. Reikli ir įsakmi jos natūra puikiai atskleidžia esminį spektaklio pojūtį: kai tau šimtas - niekam nebandai įtikti. Pasaulis pagaliau turi padėti tau ir nieko už tai nereikalauti. Švari, tuščia BLC Verslo lyderių centro erdvė, padalyta į tris sektorius (svetainė, miegamasis, prieangis, visi balti balti), tyčia išryškina į akis krintantį teatro melą: aktorė juk jauna - o personažas senas, kūnas juk jaunas - o juda šitaip sunkiai. Ir žiūrovai gali čiupinėti, liudyti, patirti šį melą savo kūnais, iš labai arti.
Nežinau, kodėl ilgainiui ėmiau tolti nuo svarių spektaklio pasakojimų, tyrinėjančių mirusio žmogaus egzistavimą erdvėje, moters padėties istorinę kaitą, komplikuotą šokėjos-moters situaciją ir senatvę-kaip-vienatvę, ir galiausiai susikoncentravau į žiūrovų choreografiją: kaip, kas ir ką jai padeda? Kaip kas jaučiasi, liesdamas Boglárką, ir drauge būdamas dėmesio centre? Kaip atrodo tų padėjėjų kūnai? Už kurios vietos jie ima aktorę? Kaip švelniai arba kaip grubiai tai daro? Nori jie to ar nenori? Ir kodėl visi šypsosi?
Antroji spektaklio dalis - dokumentinis filmas: čia pagaliau pamatai tikras Évą, Irén ir Ágnes. Tikras jas ir tikrus jų namus. Žiūrėdamas imi suprasti: čia joms nebus leista kalbėti. Už jas kalbėjo Boglárka. Ir tada ima tęstis begalinis laukimas - taip be galo norisi išgirsti jų balsus. O jos tik daro ir daro mankštą. Tik žiūri, šypsosi, vaikšto. Vis dėlto supranti: joms liko tik tai. Į sceną jos gali sugrįžti tik per Boglárkos kūną, motoriką, balsą. Jų pačių balso - visomis prasmėmis - nebeliko. Be to, juk jos visos - buvusios šokėjos. Šokėjos nekalba, o šoka. Galiausiai viskas nuveda prie netikėtos išvados: žiūrovų choreografija čia neatsitiktinė - per ją čia leista reikštis judesiui. Nebesvarbu kieno - mirusiųjų ar gyvųjų: svarbu, kad kažkas vis dar juda. Ir tik spektakliui pasibaigus, trinkteli: galbūt tas mano atitolimas nuo veiksmo ir susitelkimas į žiūrovų kūnus tebuvo kruopščiai suplanuota meninė akcija.
---
Kai vaikščiodami po Kauno Ąžuolyną su Moon Ribas ir Quimu Girónu jų spektaklyje-pasivaikščiojime „Symphonic Flock“ susėdame ant kalno, kurį laiką nieko nevyksta, tik skamba muzika. Auditorijoje justi laukimas - kas toliau? Bet tik juda medžių lapai, tik plaukia debesys, tik keičiasi šešėliai pievoje. Žinoma, mes taip sėdime pievose ir po vieną. Bet susėdus kartu spektaklyje viskas pasikeičia: teatras mums tiesiog duoda laiko pamatyti savo peizažą. Neparuoštą, nespecialų, paprastą. Užtrunka, kol žiūrovams praeina nerimas: mes mokėjome pinigus, rodykite ką nors. Bet juk „Symphonic Flock“ ir rodo. Mums, mūsų miestą.
Ir kai į Ąžuolyno slėnį, jau kruopščiai mūsų apžiūrėtą, grįžta Moon Ribas su Quimu Girónu ir pradeda šokti su elnių ragais - mes jau matome daug daugiau, nei tik šokį su ragais. Mes matome beveik sakralų ragų susijungimą prisijaukintame, savame, ką tik aiškiai pamatytame slėnyje. Ir net nebekrinta į akis, kad, lyginant su kitais matytais spektakliais-pasivaikščiojimais, šis nepasiūlo nieko naujo: tik eiti, klausyti, laikyti minios rankomis ropojantį aktorių; šokti, kai reikia; žiūrėti, kur reikia; jaustis bendruomene, kai liepia. Nebekrinta, nes viršų ima kažkas kito. Ir, man regis, mažai susijusio su teatru. Galbūt tai yra tiesiog džiaugsmas neskubant su chebra slankioti po miestą.
Panašiai kaip „Symphonic Flock“, su mumis elgiasi ir visas „ConTempo“: tiesiog rodo mums vietą, kurioje gyvename. Ir ta vieta nuo to rodymo būna iš tiesų pamatyta. Patirta. Įrašyta į ląstelių atmintį. Išsėdėta, išvaikščiota, iškvėpuota. Trumpiau tariant - sava.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
