Papasakoti apie darbą „Auksinių scenos kryžių“ komisijoje galiu... ne, negaliu beveik nieko. Galioja konfidencialumo sutartis. Nelabai ir suprantu, kodėl sutikau rašyti šia tema. Ištarti lemtingąjį „taip“ mane paskatino klausimas apie teatrų koncentraciją Vilniuje ir kaip šiame kontekste šiemet iškilo Panevėžys.
Mintis, kad visi geriausi teatrai - Vilniuje, man panaši į neseniai girdėtą klausimą: „Ar režisūros nominacija yra pagrindinė?“ Savaime suprantama, Vilnius, kaip ir daugelis sostinių, pritraukia didžiąją dalį ryškiausių šalies veikėjų. Niekam nereikia aiškinti kodėl: čia veikia pagrindinės valdžios, aukštojo mokslo, nacionalinės menų erdvės. Ir čia visi konkuruoja, kas į tas erdves pateks (pasirodyti, vadovauti). Čia daug mažiau nei kituose miestuose galvojama apie žiūrovus ir lankytojus. Juk sostinėje eiti į kultūrą yra a must, mada. Gera mada, nieko nesakau, bet madingas gali būti tik tas, kuris gali sau tai leisti.
Tarp teatralų vis dar gyva stigma, kad gastroliuoti į regionus važiuoja tik tie, kurie negali išvykti į užsienį. Viena kolegė pastebėjo, kad mums trūksta teatrinių mainų tarp didžiųjų miestų, kai valstybiniai teatrai keičiasi scenomis, taip leisdami susipažinti su jų kūryba neišvažiuojant. Platesnė kultūrinė sklaida į regionus praktiškai neegzistuoja. Tai, kas vyksta (pvz., Varėnos ar Rokiškio teatrų festivaliai), yra greičiau išimtis nei taisyklė.
Po regionus bent kiek keliaujantys neretai nustemba, koks puikus atsinaujinęs kultūros centras yra, tarkime, Kelmėje. Nesiūlau visiems išvažinėti po rajonus ir kurti ten, bet kol valstybinė kultūros politika regionuose ir toliau sėkmingai koncentruojasi į tautinius ir mėgėjų menus, jų puoselėjimą, norėtųsi, kad didžiųjų miestų kūrėjų prievole taptų ir vargingai nebeatrodytų plačios kelionės po Lietuvą. Būtent dabar tai nebeatrodo neįmanoma.
Gyvenimo būdo laidose ar feisbuko sienose kasdien matyti istorijos, kaip didžiuosiuose miestuose klestėję verslininkai ar kūrybininkai staiga persikelia į kaimelį ir čia yra labai laimingi. Paprastinu, bet suprantate, ką turiu omenyje. Šiandien išvykimas į provinciją nebėra asketiškas išsitrėmimas į vienuolyną. Vis daugiau žmonių pavargsta, dūsta nuo miesto ritmo, reikalavimų ir supranta, kad daugumą darbų galima atlikti nuotoliu, per langą žvelgiant į savo daržą ar mišką. Nors, pripažinkime, tokiam sprendimui susikaupti vis dėlto reikia.
Galbūt todėl trumpalaikės rezidencijos toliau nuo didmiesčių tampa vis populiaresne kūrybos priemone ar forma. Dabartinė 30-mečių teatralų karta pasiūlymus kurti ne „centriniuose taškuose“ priima gerokai atviriau. Taip, pradedantys kūrėjai ne visada gauna pasiūlymų dirbti sostinės scenose, tad atsisakyti kitų ir lūkuriuoti tos lemtingos galimybės būtų tiesiog kvaila. Jie augo ir brendo realybėje, kai šimtai LMTA baigusių aktorių neturi nei kur, nei pas ką vaidinti, kai niekas (be kelių pripažintų genijų) negali išgyventi iš darbo vienoje vietoje, kai nuolatinės kelionės - kasdienybės dalis.
Tad kaip toli nuo Vilniaus yra Panevėžys? Vidutiniškai - du geri tinklalaidžių epizodai. Jis nėra kokia periferija. Čia veikia 4 teatrai, meno galerijos, komercinis ir legendinis kinas, kyla Stasio Eidrigevičiaus centras... Šiemet Juozo Miltinio teatre meno vadovas Aleksandras Špilevojus prikėlė Maestro. Spektaklyje „Sala, kurios nėra“ prisiminta šio teatro ir jo legendos pradžia, ilgai neleidusi trupei žengti tolyn. Neseniai Oskaras Koršunovas sakė, kad jo šmėkla liks LNDT (nors pirma, manau, teks nurungti gyvą Jono Vaitkaus vėlę), o J. Miltinis ilgai vaidenosi Panevėžy. Ir gal niekur nedingo, tik buvo paglostyta neramios dūšios savimeilė.
A. Špilevojaus, kaip meno vadovo, sprendimai JMDT sulaukė daug pagyrų. Galbūt be visos iki jo buvusios skandalų plejados tie sprendimai nebūtų taip paprastai įgyvendinti. Aleksandras daug galvoja apie žiūrovą ir moka kalbėtis su plačiąja publika, taip pat - su kolegomis. Pamaitinęs auditoriją jai artimais reginiais, šalia pristatęs kontrastuojančių eksperimentų, atjauninęs trupę, pripratinęs ją prie skirtingų formų, jis galiausiai pasikvietė režisierę Olgą Lapiną, teatre dirbančią komandiniu, o ne hierarchiniu principu.
Kokybiška kūryba gali gimti bet kur, jei jos principas grindžiamas pasitikėjimu komanda. Tam reikia nusiteikimo ir kantrybės, net, sakyčiau, pedagoginio požiūrio. Bet labiausiai reikia laiko, kurio ne sostinėje - gerokai daugiau.
-----
Sigita Ivaškaitė - teatro kritikė, šokio dramaturgė, netikėtos spaudos entuziastė.
