Kovo pabaigoje, du buvę Nyderlandų Codarts mokyklos bendrakursiai Lukas Karvelis ir Dovydas Strimaitis pristatys savo darbus publikai. Luko, vos prieš kelias dienas laimėjusio prizą Štutgarte už darbą „She Dreamt of Being Washed Away To the Coast“, choreografinį debiutą „Yet Another Day in Paradise“ kovo 24 d., „Menų spaustuvėje“ galės išvysti Vilniaus žiūrovai. Dovydo premjera „A Duet“ bus rodoma kovo 30d., Vanves teatre, ArtDanThé festivalyje Paryžiuje. Kažkada džiaugęsi, kad galime kalbėti apie pirmąją Lietuvos šiuolaikinio šokio kartą, vėliau - apie pirmuosius lietuvių užaugintus šokėjus, šiandien turime jauną tarptautinę lietuvių kūrėjų kartą, kurią pristato nepriklausoma šokio organizacija „Be Kompanijos“.
Paklausti, kada suprato esantys tarptautiniais šokio menininkais, abu atsakė kiek kitaip, nei tikėjausi. Tiek Dovydui, tiek Lukui buvimas užsienyje buvo neišvengiamybė, suvokta dar paauglystėje: „Man atrodo, žinojau, kad išvyksiu bent jau studijuoti į užsienį daug anksčiau, nei pradėjau šokti. Tai buvo natūralu nuo pradinių klasių: po mokyklos išvažiuosiu kažkur studijuoti ir pagyventi. Kitokios minties net nebuvo. Man iš esmės patinka būti imigrantu, gyventi kitokioje aplinkoje, kultūroje. Ir ne tik dėl to, kad man patinka atrasti, bet ir dėl to, kad ten aš pats esu tas Kitas“, - pasakoja Dovydas.
Tuo metu Lukas savo išvykimą siejo su šokiu. Žinoma, kartais menininko užsiėmimų ir gyvenimo pasirinkimų atskirti neįmanoma: „Sugalvojau, jog esu tarptautinis šokio menininkas dar mokydamasis M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Daug svajojau, kaip išvažiuosiu svetur, ir nekantravau sužinoti ką ten atrasiu. Visada buvo beprotiškai smalsu, kas ir kaip ten už jūrų marių šoka. Rūpėjo mokytis skirtingų šokio stilių, technikų, susipažinti su kuo įvairesnėmis judesio filosofijomis“.
Taip jiedu susitiko Roterdame, ką tik įstoję į vieną geidžiamiausių šokio mokyklų Europoje: „Iš tiesų mūsų pažinties istorija labai įdomi, nes esame susidūrę ir iki tol. Iki Codarts niekuomet nesimokiau šokio profesionaliai, tik būreliuose po pamokų. Žinojau apie Luką savo paaugliškame šokio kontekste, nes vyrų šokėjų ir dar tokių talentingų - reta, o jis toks jaunas jau visur buvo pastebėtas, mokėsi Čiurlionio menų mokykloje. Todėl labai nustebau, kai jis atėjo į vieną iš mano lankytų pamokų, nes taip pat žinojau, kad mus „čiurlioniukai“ vadindavo saviveiklininkais (juokiasi). Tad iki Roterdamo buvome kalbėję, bet tai nebuvo tikra draugystė. Žinoma, tik sužinoję, kad įstojome, susiskambinome ir sutarėme ieškoti, kur gyventi kartu. O jau atvažiavus, per pirmus vakarus prie vyno, daug ką vienas kitam išsikalbėjome: ir kaip jis man atrodė vietinė žvaigždė, ir kaip Lukas, pasirodo, apie mane irgi nemažai žinojo“, - su šypsena prisimena Dovydas.
„O aš pamenu mūsų pirmą susitikimą Roterdame hostelyje, kur abu aštuoniolikmečiai išsigandusiomis akimis nejaukiai pasisveikinome. Nuo tada man Dovydas buvo kaip brolis, o kartais ir sesė. Kartu patyrėme daug pirmų kartų: pirmą kartą virėme bulvių košę, jaudinomės prieš pasimatymus ir paguosdavome po skyrybų. Buvome sugalvoję kiekvienam kursiokui lietuvišką vardą, kad šalia sėdėdami galėtume garsiai apie juos kalbėti. Žodžiu, buvome komanda, ramstis vienas kitam“, - pasakoja Lukas, paslaptingai užklausdamas Dovydo apie atsiminimus iš „Performance Bar“. Kas tai?
„Tai buvo (gal dar yra) vieta Roterdame, baras, kuris veikdavo įprastai, išskyrus tai, kad kartą ar du per valandą baro stalas transformuodavosi į sceną, ant kurios vykdavo performatyvūs vyksmai. Ši vieta atsidarė kaip tik mums pradėjus studijuoti Codarts, todėl su ja, kaip su naktinio gyvenimo ir kultūros vieta, mes užaugome. Labai sunku žodžiais nupasakoti viską, ką iš ten prisimenu, ką iš ten pasiėmiau... Ten aš pamačiau tiek dalykų, kurie padarė didžiulę įtaką man kaip kūrėjui, kaip žmogui. Pavyzdžiui, tame bare su Luku sukūrėme pasirodymą, kuriame pirmą kartą pasirodėme nuogi, ten taip pat užgimė mūsų personažai Trisha ir Svitlana... Yra tiek daug dalykų, kuriais net sunku dalytis, nes jie tokie brangūs. Jei Codarts išmokė be galo daug technikos, tai ši vieta buvo terpė, kurioje aš supratau, kaip prieiti prie pačios kūrybos ir žiūrovo, kaip sukurti naratyvą ir formą, kad galėtume pasakoti savąją istoriją, pritraukti ir paveikti publiką. Tai - lyg antroji mano mokykla, išugdžiusi manyje suvokimą, ką reiškia būti menininku“, - jautriai prisiminimais dalijasi Dovydas.
Abu šokėjai studijų laikais buvo susikūrę „neoficialius manifestus“, kuriuose sau pasakė, kas yra galima ir ne, kuriant šokį. Luką iki šiandien erzina klasikinio baleto dueto kūrimo principai, pagrįsti lyčių stereotipais: „Man jie neįdomūs konceptualiai ir nejaukūs vizualiai. Kiek pamenu save nuo vaikystės, skirstymas į vaikinų ir merginų partijas mane visada liūdino“. Stereotipinis mąstymas yra tai, kas liūdina Luką ir Lietuvoje: „Tiesa, kad studijuoti išvažiavau ne vien norėdamas pasisemti daugiau žinių šokyje. Lietuvoje aš nesijaučiu pilnavertė visuomenės dalis dėl savo orientacijos ir tą jaučiu beveik kiekvieną mielą dieną. Nyderlanduose man nereikia savęs teisinti, gėdytis ar slėptis, o mano teisės ir laisvės yra tolygios visiems kitiems“.
Mąstydamas apie būseną „čia“ ir „svetur“ Dovydas atranda dar kitokių susikirtimų: „Viena vertus, Lietuvoje jaučiuosi savas, iš kitos pusės, čia būnu taip retai, kad visa mano rutina ir įpročiai, kasdienybė lieka Prancūzijoje. Galbūt dėl to (paradoksaliai) vienišu dažniau pasijaučiu Lietuvoje. Kalbant apie buvimą šokėju yra dvi to paties medalio pusės: Vakaruose juo būti žymiai lengviau, tačiau dėl to tai tampa tik dar viena eiline profesija. Ją pasirinkę žmonės nedega taip, kaip Lietuvoje. Tai matyti ir iš kūrybos. Nepasakyčiau, kad esu labai gerai susipažinęs su dabartiniu kontekstu, bet lietuviai žymiai labiau vertina laisvę ir, konkrečiai, kūrybos laisvę. Jų darbuose gali jausti ir matyti, kad kūryba atsiranda ne dėl to, kad „aš galiu“, o iš vidinės reikiamybės, dėl to, kad niekas kitas to nepadarys. Galbūt per skambu, bet kartais atrodo, kad tas „laisvės įprotis“ sąlygoja Vakarų scenoje dažniau atsirandantį banalumą, minties plakatiškumą. O tai, kad nepriklausomi Lietuvos šokėjai nebūtinai dirba tarptautiniuose projektuose, tėra geografijos aspektas. Gyvenant kitoje Europos pusėje „tarptautinis“ nebėra atskira sąvoka, tai tiesiog kasdienybė, nes atstumai yra kitokie ir pasiekti atvirus kastingus nekainuoja tiek daug laiko ir pinigų“.
„Pamenu, praeitą pavasarį galėjome pamatyti ir palyginti kontekstus „Baltijos šokio platformoje“ Estijoje. Jei estus galima būtų pavadinti komiškais, latvius labai dramatiškais, tai lietuviai man pasirodė neapibūdinami vienu žodžiu. Mes esame labai skirtingi. Vienintelis dalykas, kas mus vienija, tai yra aiškiai išreikštos formos: ar tai būtų protestas ir iškeltos rankos, sukami ratais plaukai ir laisvė, ar vaiko sūpavimo rankose klausimas“, - kolegų darbus apibendrina Lukas.
Tačiau ar daug laiko iš tiesų lieka bendrauti su kolegomis iš Lietuvos? Dovydas džiaugiasi besiplečiančiu pažinčių ratu, bendradarbiavimu su „Be Kompanijos“ ir Gintare Masteikaite, jausmu, jog savo darbus jis gali pristatyti daugelyje vietų ir pamatyti, jog jie nėra lokalūs: „Iš kitos pusės, kadangi iki studijų niekur profesionaliai nešokau ir visa mano karjera susijusi su Vakarais, atsitiko taip, jog kolegų iš Lietuvos dar nesu turėjęs“.
Kitokia yra Luko patirtis: „Su kolegomis Lietuvoje jaučiuosi tarsi būtume artima šeima, kaip viena jų sako: „Visi žinome, kaip atrodo taburetė“. Užsienyje gimstantys ryšiai visai kitokie. Šokėjai iš esmės daug klajoja, todėl ir artimesnį ryšį sukurti ar išlaikyti sunkiau. Prieš porą savaičių, po trijų sėkmingų sezonų, užbaigiau darbą Miuncheno Kammerspiele teatre ir sėdėdamas traukinyje nesulaikiau ašarų, nes žinojau, kad su kolegomis, kuriuos tikrai pamilau, nebesusitiksiu arba matysiu juos žymiai rečiau. Taip ir klajojame palikdami dalį širdies kiekviename pasaulio kampe“.
„Be Kompanijos“ spektaklių sukūrimą ir sklaidą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Parengė Sigita Ivaškaitė
„Be kompanijos“ informacija
