„Literatūros ir meno“ redakcija uždavė klausimus naujiesiems Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) meno vadovams - režisieriams Kamilei Gudmonaitei, Antanui Obcarskui ir Eglei Švedkauskaitei.
-----
LNDT - didelė valstybinė organizacija, daug narių, rašytų ir nerašytų taisyklių. Kiek turėsite autonomijos priimdami sprendimus? Ar tikite, kad galima įveikti inerciją?
Antanas Obcarskas. Teatras iš prigimties yra inertiškas - čia neįmanoma nekurti spektaklių. Mes pakviesti įpusėjus kadencijai ir, žinoma, po plačiai nuskambėjusio meno vadovo atleidimo. Bet svarbiausia, kad ateiname į teatrą. 2020 m. jo nebuvo. Nebuvo nė vienos repeticijų salės, žiūrovų, namų scenos. Spektakliai vyko visame mieste. Tad šiandien turime tęsti pradėtus darbus, skirti dėmesio spektaklių kūrimo procesams, rezidencijoms ir europiniams projektams, kuriuose teatras dalyvauja. Pirmas mūsų sprendimas: kitą rudenį Didžiąją salę atidarys K. Gudmonaitės spektaklis. Antras - bendradarbiauti kviečiame Yaną Ross. Trečias - įvesime spektaklių kokybės priežiūros sistemą. Ir taip toliau... Priimsime vidinius sprendimus, bet teatras, neabejoju, keisis tiek, kiek gali keistis. Gal taps patrauklesnis, o gal ir ne. Pamatysime.
Kamilė Gudmonaitė. Buvusio meno vadovo žodžiai kelia klausimą apie autonomiją, bet mano patirtis pradėjus dirbti šiame teatre kol kas kitokia: kai įsitraukiame ir dalyvaujame teatro procesuose (o to pastarąjį mėnesį buvo išties nemažai), mūsų sprendimai yra laukiami, svarūs, suteikiama erdvė juos priimti. Vis dėlto manau, kad teatre reikia komandos, o ne veikti po vieną.
Eglė Švedkauskaitė. Sakyčiau, mūsų, kaip trijų žmonių, komandos pasirinkimas jau yra struktūrinė permaina, kad teatras pasiryžęs ieškoti naujų ir neįprastų vadovavimo sprendimų. Nesitikiu labai greitų pokyčių, tačiau pasitikiu mūsų trijų noru susikalbėti tarpusavyje ir su teatro kolektyvu.
„Esame trys jauni kūrėjai, atstovaujame skirtingoms meninėms kryptims, tačiau mus vienija įsitikinimas, kad teatras turi kalbėti apie individualias patirtis, gilintis į nutylėtas temas ir ieškoti išgyvenimo formų politinės, socialinės ir ekologinės katastrofos akivaizdoje.“ Ar sąmoningai neminite meninės kokybės, nekalbate apie repertuarinę politiką?
K. Gudmonaitė. Kadangi dar reikia laiko susipažinti su teatre vykstančiais procesais, kol kas pristatėme tik filosofinę savo koncepciją, padedančią formuojant repertuarą. Aktyviai bendraujame su įvairiais užsienio ir Lietuvos menininkais, tariamės. Daugiausia laisvės turime 2024-2025 ir 2025-2026 m. sezonais. Svarbu suprasti, kad ateiname dirbti įpusėjus ketverių metų kadencijai. Paveldime tam tikrą kontekstą ir tikimės prisidėti prie pokyčių, tačiau viską vertiname realiai.
Mūsų siekis - meninė kokybė ir kad Nacionalinis dramos teatras virstų aukščiausios kokybės simboliu. Mums svarbi didesnė ir atsakingesnė teatre kuriančiųjų atranka. Taip pat įvedame naują taisyklę: iki spektaklio premjeros meno vadovai spektaklio peržiūrose apsilanko bent 3 kartus. Šis būdas taikomas Vokietijos teatruose: į pagrindines „perbėgas“ ateina ir teatro direktorius, ir dramaturgai ar meno vadovai, vėliau apsitaria, komentuoja. Taip tikimės palaikyti nuolatinę komunikaciją su menininkais.
E. Švedkauskaitė. Meninė kokybė ir repertuaro politika yra dvi temos, kurias norėjome išplėtoti po viešo bendro prisistatymo. Pastaraisiais sezonais teatre buvo ir atradimų, ir meninių nusivylimų, gerų idėjų, kurių nepavyko sėkmingai išplėtoti. Kviesdami kūrėjus norime sutarti, kad procese dalyvausime stebėdami, kur juda kūrybinė grupė. Esu aktyviai kurianti režisierė ir žinau, kaip kartais sunku priimti žvilgsnį iš šono, bet jis būtinas, kai vyksta intensyvūs kūrybiniai procesai. Taip pat turime anksčiau sukurtų spektaklių, kuriems reikia meninio atnaujinimo - repeticijos su režisieriumi arba, jei neįmanoma, mūsų pastabų aktoriams. Tai irgi mūsų atsakomybė.
Dėl repertuaro politikos sutariame, kad Nacionalinis dramos teatras turi ne tik atliepti klasikinių kūrinių poreikį, bet ir būti vieta progresyviam mąstymui. Turime nepamiršti daug dėmenų - trupės užimtumo, temų aktualumo, biudžeto ir t. t. Tačiau, man atrodo, svarbiausia kviesti kūrėjus, kurių mąstymas įdomus, kurie atneštų kažką naujo, netyrinėto tiek teatro bendruomenei, tiek žiūrovams, ir tai padarytų kokybiškai. Geras tokio kūrinio pavyzdys yra Łukaszo Twarkowskio pastatytas „Lokis“ - pasikviesti Ł. Twarkowskį buvo drąsus teatro vadovo žingsnis, netgi avantiūra. Ir šis spektaklis išplėtė tiek kūrėjų, tiek žiūrovų mąstymą, atnešė naujų formų ir subūrė teatru iki tol nesidomėjusius. Pasitikėjimo kriterijus labai svarbus. Žinoma, kviesime ir meistrus - Y. Ross, Gintarą Varną. Norime matyti, kaip jie stato dramą, kokios dar nestatė arba kokią svajoja statyti.
A. Obcarskas. Kai teatras vėl atsidarė - Naujoji ir Mažoji salės - jaučiau, kaip svarbu greitai ir be jokių skrupulų sugrąžinti repertuarą, repetuoti kuo daugiau spektaklių, parengti kuo daugiau premjerų. Natūralu, iš to džiaugsmo su kai kuriomis premjeromis ar atgaivinamais spektakliais buvo paskubėta. Dar pandeminis laikotarpis vertė sutalpinti dvejų metų darbus į vienerius. Dėmesys kūrybai nukentėjo ir ši tendencija - visuotinė. Perdegimas yra pastarųjų metų bruožas. Dabar stengiamės, kad nuo kito sezono būtų laiko tam, kas svarbiausia - kūrybai ir repeticijoms. Kiekvienas spektaklis reikalauja jautrumo.
Koks teatras yra socialiai atsakingas?
K. Gudmonaitė. Socialiai atsakingas teatras man visų pirma asocijuojasi su skaidrumu. Turi būti aiškiai išreikšta politinė pozicija. Tokiame teatre dirbantys žmonės turi gebėti reflektuoti pasaulį ir jausti atsakomybę už savo veiksmus.
A. Obcarskas. Toks teatras geba atpažinti savo problemas ir jas spręsti. Teatro bendruomenė yra mikrokosmas, jis byloja apie visuomeninės emocinę sveikatą.
E. Švedkauskaitė. Toks teatras vis pirma yra atsakingas už savo darbuotojus. Visus. Tokia institucija nestato savo darbuotojų į jiems pavojingas fizines ar psichologines situacijas ir padeda iškilus problemoms. Tai teatras, be užuolankų pareiškiantis savo nuomonę svarbiais klausimais, viešai palaikantis pažeidžiamas grupes, kai jos puolamos (LGBTQ+, karo ir politiniai pabėgėliai, streikuojantys kitų institucijų darbuotojai), ginantis žmogaus teises tiek viešojoje erdvėje, tiek priimantis vertybinį sprendimą nebendradarbiauti su žmogaus teises pažeidusiais kūrėjais. Teatras, darbais įrodantis, kad visada yra žmogiškumo pusėje.
Ar teatras turi aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime?
K. Gudmonaitė. Teatras kilo iš ritualo, kurio tikslas buvo atstatyti tam tikrą socialinę tvarką, inicijuoti bendruomenės narius į kitą socialinį lygmenį. Ritualas - tai pasaulio kūrimo analogija, kaskart jam vykstant metaforiškai atkuriamas, sukuriamas pasaulis. Teatrą laikau priemone sujungti nesusijungiančias asmenybės ir visuomenės dalis, padėti ieškoti dialogo tarp nesusisiekiančių teritorijų. Anot psichoterapeutų, patologiška asmenybė negeba kurti, palaikyti ryšio su aplinka. Kuo sveikesnis žmogus, tuo lanksčiau reaguoja į įvairų kontaktą. Mūsų visuomenė šiuo atžvilgiu gana serganti. Tai susiję ir su politika, ir su žmogaus teisėmis. Turime veržtis į šias teritorijas - kritikuoti, reflektuoti, kelti klausimus, nes būtent visuomenė gimdo teatrą, be jos jis neegzistuotų ir būtų nereikalingas.
E. Švedkauskaitė. Nacionalinis dramos teatras visada buvo vienas drąsiausių teatrų Lietuvoje ir, tikiuosi, laikysimės šitos krypties. Į aktualijas teatras reaguoja ne tik spektakliais, bet ir diskusijomis, „Pokalbiais ne apie teatrą“, palaikymo akcijomis Ukrainai.
A. Obcarskas. Teatro spektakliai pirmiausia turi būti žiūroviški. O teatro pozicija visuomenės aktualijų klausimu yra atskira sritis. Teatras pats pirmas gali komentuoti tai, kas vyksta pasaulyje, bet ar turi?
Kai kurie jūsų poziciją supranta kaip norą apversti pasaulį.
K. Gudmonaitė. Vienintelis ir svarbiausias dalykas, kurį teigiame ir jaučiame, - pasaulis keičiasi, reikia atrasti naujas gaires, išmokti iš naujo gyventi, bet toli gražu ne ką nors nuversti ar pakeisti. Norime apmąstyti, kas skauda, o skauda, nes keičiasi ir nepatogu būti šiame laikotarpyje. Mūsų tikslas yra apmąstyti kismą. Suprantame, ant kokio pagrindo stovi mūsų teatras, kas kūrė lietuviško teatro legendą, jie buvo mūsų mokytojai, mes jų neatmetame, bet atsispirdami ir gerbdami teatro istorijos praeitį, žvelgiame į dabartį, ieškome savo kalbos.
E. Švedkauskaitė. Labai įdomu, kad mūsų vizijoje kažin kas įžvelgė norą apversti pasaulį. Mūsų žinia neskamba kaip maištas ar revoliucija, priešingai, kviečiame saugoti priešais mūsų akis dūžtantį pasaulį ir ieškoti ryšio - išgyvenimo ir sugyvenimo esmės. Kiti tvirtina, jog nežadame jokio pokyčio, lyg ir norima, kad būtume kategoriškesni.
A. Obcarskas. Teatras turi žiūrovą, sceną ir spektaklius. Kardinalūs pokyčiai įvyks labiau viduje, jie susiję su teatro procesais, darbo principais ir temomis. Apskritai etika. O žiūrovas toliau eis į teatrą ir žiūrės spektaklius. Mes jo visada laukiame.
„Galia yra laikina.“ Ateinate su šiuo šūkiu. Ką jis jums reiškia?
K. Gudmonaitė. Jis primena, kad ir mūsų, ką tik užėmusių naują poziciją, laikas ne amžinas. Ir mus pakeis jauni žmonės. Tas laikinumas parodo didžiulę gyvenimo galybę, kuri primena: nesusireikšmink. Yra daugybė didesnių ir svarbesnių dalykų nei meno vadovo pozicija, ir pasibaigus laikui išeik su džiaugsmu. Taip pat šūkis yra aliuzija į karą Ukrainoje: bet kokia tironija baigiasi. Duok Dieve, kad ši baigtųsi kuo greičiau ir verstume naują istorijos puslapį. Paradoksalu, tačiau nejaučiu, kad mūsų rankose galia. Mūsų rankose didelio ir palaimingo žaidimo įrankiai ir tikiuosi žaisti šį žaidimą su džiugesiu.
E. Švedkauskaitė. Šūkis man primena, kad nėra priežasties susireikšminti ir įsipatoginti vadovaujančioje pozicijoje. Į ją ateini kuriam laikui ir turi panaudoti tą galią siekdamas geriausio įmanomo rezultato. O tada ramia sąžine ją perduoti į kito, naują energiją turinčio kūrėjo rankas. Prisirišdamas prie galios pasmerkti save amžinam alkiui. Diskutavau su vienu kolega, ar mes, kaip kūrėjai, laiku pajusime, kad metas atsitraukti. Labai norėčiau tikėti, kad taip.
Jūsų kadencija - 3 metai. Ką tikitės nuveikti per šį laiką?
A. Obcarskas. Regis, per mūsų darbo metus teatras visiškai atvers duris - įvyks Didžiosios salės atidarymas. Tad mūsų pagrindinė užduotis gana konkreti: suvaldyti ir skirti pakankamai dėmesio visiems teatre vykstantiems procesams, kai čia pradės veikti visos trys salės. Nacionalinis dramos teatras dar niekada nedirbo tokiu pajėgumu.
K. Gudmonaitė. Kviesime bendradarbiauti stiprius ir savitus Europos teatro režisierius, lietuvių menininkus, kurie dar nekūrė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Kviesime į teatrą tuos žmones, kurie laiko jį pasenusia, neaktualia vieta, ir parodysime, koks teatras gali būti šiuolaikiškas ir kaip reflektuoti pasaulį. Dar norėčiau, jog teatro darbuotojai pajustų, kad jie visi kuria teatrą ir yra svarbūs, kad jų nuomonė ir buvimas čia - vertingas.
E. Švedkauskaitė. Kurti tokį teatrą, kuriame būtų smagu dirbti, o kūrybiniai procesai būtų prasmingi. Sieksime, kad tiek kūrėjai, tiek žiūrovai norėtų čia patekti, gauti bilietų, pamatyti, kas čia rodoma. Ir, žinoma, kurti savo spektaklius. Ir pamatyti pilną žiūrovų Didžiąją salę.
Demokratiška priimti net tris meno vadovus. Ar turite lyderį? Kaip priiminėsite sprendimus?
E. Švedkauskaitė. Lyderio neturime, turime 3 žmones, kurie pasiskirstė kuruojamas teatro veiklos sritis. Jose sprendimus priimsime individualiau. O bendrus sprendimus kol kas pavyksta priimti diskutuojant, jeigu nepavyks, teks rengti forumą. Kalbant rimtai - gal ilgiau užtruksime, bet susitarsime.
K. Gudmonaitė. Jei nerasime kompromiso - mesime burtus. (Šypsosi.)
Ateiti į teatrą po O. Koršunovo greičiausiai nėra lengva. Kaip vertinate kritiką dėl jūsų patirties stokos? Kokios svarbiausios teatro meno vadovo kompetencijos?
E. Švedkauskaitė. Vertinu tai kaip pokyčių baimę. Nors, atrodo, jau kurį laiką esame teatro bendruomenės dalimi, vyresnė karta linkusi dvejoti, ar jaunas žmogus gali empatiškai ir supratingai į juos žvelgti. Tuo mes tikrai skiriamės nuo sovietmečiu gimusių ir užaugintų žmonių - mokomės pasitikėti, o ne įtarti. Taip, baisu, kad liksi nuošalyje. Bet kokie įdomūs tie sujudantys vandenys. Ir kokia didelė galimybė mokytis vieniems iš kitų. Noriu taip žvelgti į šitą pokytį. Kompetencijos? Visi trys esame atsakingi, kūrybingi, mokame susikalbėti su žmonėmis, mokomės priimti kritiką ir ieškoti, kokios naudos ji gali duoti. Ir labai gerai žinome, kad be komandos teatre nieko nesukursi. Todėl šiuos žmones turi branginti. Neleisti išsikeroti savo ego, o sirgti ir stengtis už visą komandą.
A. Obcarskas. O. Koršunovas yra epinio talento ir gebėjimų asmenybė. Dirbdamas su juo išmokau svarbių dalykų apie režisieriaus amatą. Komentuoti, ar lengva, ar ne, nesiryžtu. Nesijaučiu nei per jaunas, nei per mažai kompetentingas. Teatre dirbu 12 metų. 10 metų vadovauju teatrui „Utopia“. Kuriu spektaklius, puikiai suprantu prodiuserinę, idėjinę, filosofinę teatro puses. Ilgai studijavau filosofiją, trumpiau - režisūrą, bet viską parodys darbai.
K. Gudmonaitė. Titulai ir regalijos dar nereiškia, kad gerai atliksi meno vadovo pareigas. Mums šioje pozicijoje svarbiausia atsakomybė ir noras įsitraukti į kuo daugiau teatre vykstančių procesų. Taip, pradedame ir ši pozicija mums visiems nauja, tačiau norisi pasakyti: nebijokite ir leiskite mums augti ir mokytis. Gal ir bus klaidų, bet išliksim jautrūs pasauliui ir aršiai sieksime meninės kokybės.
Kaip vertinate teatro situaciją Lietuvoje?
K. Gudmonaitė. Aš esu didelė nepriklausomo teatro bendruomenės gerbėja. Nemažai įdomiai kuriančių jaunųjų menininkų pasklidę po skirtingas ir ne visada populiarias teatro erdves. Nuoširdžiai manau, kad kai kurie vyresniosios kartos menininkai užstrigo nuolat stengdamiesi save reprezentuoti visuomenės akyse. Pripažinti, kad klydai, kad ne viskas, prie ko prisilieti, nutviska auksu - išmintingo žmogaus požymis. Pripažinti savo pažeidžiamumą - šiandien svarbus menininko bruožas. Tokią matau mūsų kartą: mums nebaisu nei klysti, nei kalbėti apie silpnas, nereprezentatyvias savo asmenybės dalis. Titulai - tai beprasmybė, o prasmė - bendravimas, ryšys. Tai atspindi ir teatro darbai, kūrybos metodai - tikime, kad keli gali padaryti daugiau nei vienas, o kalbantis įmanoma rasti išeitį užstrigus tiek meniniu lygiu, tiek asmeniškai.
A. Obcarskas. Lietuvos teatras kyla ir leidžiasi. Vieni ilgisi praeities šlovės, kiti tikisi stebuklų iš ateities. O stebuklų nebūna. Yra tik darbas, dėmesys ir gal kartais sėkmė. Dabar, manyčiau, po vis dar besitęsiančio „Saulės ir jūros“ triumfo, režisierių moterų laimėjimų ir ekspansijos Vakarų Europoje esame kaip niekada aukštai.
E. Švedkauskaitė. Tikrai ateina nauja karta. Jaunosios kartos režisieriai kuria tradicinius pastatymus scenoje ir bendradarbiauja netradicinėse erdvėse. Didelę įtaką teatrui daro šokio, cirko, stand up komedijos, queer menas ir tai leidžia atrasti naujų meninių priemonių, kurti hibridus ir išvestines, kurios scenai teikia naujų spalvų. Tematiškai pagaliau imamės apmąstyti tiek praeitį, tiek kurti galimus ateities scenarijus. Apskritai džiugina dabar matoma perspektyva.
Menas yra skirtas menui ar liaudžiai (publikai)?
K. Gudmonaitė. Menas nėra skirtas menui, nes tai neturi prasmės: kas iš to, jei menas pats savaime yra, bet neturi adresato, kurį galėtų perkeisti? Man teatras prasmingas tiek, kiek gali paliesti, kelti klausimus, išjudinti vidinį turinį, nusistovėjusias asmenybės struktūras, sukelti, išvaduoti emocijas, leisti žmonėms būti savimi, kviesti švęsti save ir gyvenimą. Jei nėra sinergijos, menas absoliučiai nereikalingas.
A. Obcarskas. Teatras skirtas žiūrovui. Visi kiti išvedžiojimai yra antriniai. Pirmiausia teatras - tai pastatas, į kurį eina žmonės. Jie teatrui skiria laiką ir dėl jų vyksta spektaklis.
E. Švedkauskaitė. Kiekviename tikrai gerame meno kūrinyje susipina noras komunikuoti su meno suvokėju ir noras tyrinėti savo amatą, patikrinti jo ribas. Ir negalime apsimesti, kad nereikia meno, skirto grožėtis. Apie jį turbūt susimąstau mažiausiai, bet kartais toks menas neįtikėtinai malonus.
Kas yra aktorius?
A. Obcarskas. Aktorius yra šiandienos teatro pagrindas. Kurdamas spektaklį, aš jam suteikiu laisvę mąstyti, kalbėti. Mane stebina aktoriai, su kuriais dirbu. Jie išmintingi, gilūs, linksmi. Aktoriaus veidas - visuomenės nuotaikų žemėlapis.
E. Švedkauskaitė. Man aktorius yra bendrakūris. Ir kartais stebina, kaip sunku aktoriui patikėti, kad vien jo buvimas scenoje gali turėti didelę reikšmę.
K. Gudmonaitė. Man įdomi mintis, kad aktorius scenoje išreiškia „būtį myriop“: kiekvieną akimirką vaidindamas, jis artėja prie mirties, nes jo buvimas pasireiškia laike, vadinasi, kai žiūrime spektaklį, mes liudijame laikinumą, liudijame pačią mirtį. Aktorius visada yra kūniškas, o jo kūniškumas - pagrindinė priemonė transformuoti žiūrovą. Aktorius pirmiausia yra kūrėjas. Įdomus paradoksas - aktorius kuria, o čia pat, scenoje, kiekvieną akimirką miršta. Aktorius yra dabarties karalius.
Kodėl žmonės vis dar eina į teatrą?
E. Švedkauskaitė. Nes iki šiol niekas nepakeitė to jaudinančio artumo ir intymumo, kai sutariame, jog vienas žmogus tampa kažkuo kitu stebint trečiajam. Ir dar todėl, kad patirti gerai papasakotą istoriją ir per ją išgyventi save irgi nenusibostanti veikla. O jei teatras gali padovanoti jausmą ar netikėtai išleisti užspaustas emocijas, apskritai yra nuostabu.
A. Obcarskas. Žmonės ateina į teatrą, nes nujaučia, kad gyvas žmogus scenoje gali prabilti apie bendrą gyvenimo nuotaiką. Ją įvardyti labai svarbu. Kartais sudėtinga suformuluoti, kodėl gyvename, kartais nelengva pakelti tikrovę, bet teatre nuo tikrovės tikrai galima pailsėti.
K. Gudmonaitė. Žmonės nori būti paveikti, nori patirti susitikimą su gyvumu ir dabartimi.
Jums artimiausias teatro režisierius.
E. Švedkauskaitė. Krystianas Lupa ir Anna Smolar.
K. Gudmonaitė. Heineris Goebbelsas, Romeo Castellucci, Gisèle Vienne.
A. Obcarskas. K. Lupa ir Ł. Twarkowskis.
-----
