Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) repertuare atsiranda vis daugiau diptikų ir triptikų. Po pirmosios premjeros 2019 metais, kai buvo pristatyti trijų lietuvių choreografų darbai - Živilės Baikštytės „Pradžioje nebuvo nieko“, Editos Stundytės „Franceska Mann“ ir Martyno Rimeikio „Dienos, minutės“, - po trejų metų projektas buvo atnaujintas ir atsirado dar vienas baletų triptikas RPM. Trys raidės nurodo kūrėjų pavardes: Martyno Rimeikio „Dienos, minutės“ liko naujajame triptike, Ivánas Pérezas ir Wayne´as McGregoras pristatė spektaklius „Flesh“ ir „Infra“. Dėl kritikuotinos reklaminės kampanijos į šį spektaklį lietuvių publika neatkreipė pakankamai dėmesio - jį galima laikyti iki galo neatrastu perlu.
Tačiau LNOBT šiais metais neapsiribojo vien Lietuvos scenoje sukurto triptiko premjera, vasaros viduryje vykusiame festivalyje „LNOBT Open“ buvo galima išvysti dar vieną triptiką, sukurtą Nacionaliniame Brno teatre dirbančių choreografų: Markétos Habalovos spektaklį „Žydroji rapsodija“, Mário Radačovský „Rossini“ ir ispanų choreografo Nacho Duato „Gnava“. Šie du triptikai, kurie buvo rodomi laiko atžvilgiu nelabai nutolę vienas nuo kito, atspindi visiškai skirtingus požiūrius į lytį ir jos interpretavimą šokio kontekste, tačiau nei vienas, nei kitas požiūris negali būti nei teisingas, nei neteisingas. Pasirinktos lyties reprezentavimo strategijos rodo ne tik savitą choreografų požiūrį, bet ir spektaklius supantį kultūrinį lauką.
Iš pirmo žvilgsnio lietuviškoje scenoje parodytame triptike RPM pasirinkta saugi lyties reprezentavimo pozicija: visuose trijuose choreografų spektakliuose daugiausia matomos šokėjų poros, kurias sudaro vyras ir moteris, arba masuotės, kurios taip pat sudarytos iš vyrų ir moterų porų. Iš pradžių net galima susidaryti įspūdį apie vis dar konservatyvų lyties reprezentavimą scenoje. Kyla klausimas, kiek toli galima žvelgti už lyties kaip apibrėžties ribos.
Martyno Rimeikio jau anksčiau pristatytame balete „Dienos, minutės“ vyrauja vyrų ir moterų poros, tačiau lyčių skirtis šio choreografo darbuose išnyksta, susitelkiama į pačią atmosferą. Šio spektaklio veikėjus apskritai sunku atskirti vieną nuo kito. Minimalistinė apranga, sklindanti šalta šviesa, kurios gviešiasi kiekvienas pasirodantis scenoje, nurodo lyties neutralumą: nesvarbu, kas tu toks, žmogišku požiūriu kiekvieno individo vidiniai siekiai lieka tie patys. Kuo ilgiau žiūrima į choreografijos, minimalizmo ir elektroninės muzikos derinį, riba tarp žmogiško ir nežmogiško apskritai ima nykti: blankūs šokančiųjų veidai, nuolat atsukama nugara, kūno kalba nebekelia klausimo, kas aš esu, lieka tik instinktas judėti. Suvienodėjęs moters ir vyro kūnas byloja apie žvilgsnį, krypstantį giliau nei lyties fiziologiniai sugebėjimai: čia vyras kelia moterį, moteris vyrą arba vyras vyrą ir moteris moterį. Šio spektaklio tikslas - susitelkti į išsikeltą filosofinę idėją, kuria remiantis lyties svarba ir stereotipinės vieno ar kito galimybės sumenksta iki minimumo ir vienas gali tiek pat kiek ir kitas.
Panašią taktiką galima įžvelgti ir choreografo Iváno Pérezo spektaklyje „Flesh“. Nesigilinant į scenografiją, kurią kerta didžiulis peilis, daugiau dėmesio reikėtų sutelkti į lyties reprezentaciją. Šiame spektaklyje itin ryški vyro ir moters linija, ypač pagrindinės poros, kuri atlieka solo partiją, užimančią didžiąją dalį spektaklio. Vis dėlto ir čia galima kalbėti apie tam tikrą lyties nunykimą. Moteris ir vyras, abu pasirodantys nuogomis krūtinėmis, apskritai yra tam tikra naujiena LNOBT scenoje. Net Anželikos Cholinos baleto „Barbora Radvilaitė“ scenoje, kurioje jau tarsi turėtume išvysti nuogą žmogaus kūną, jis apvelkamas dirbtinai atrodančiu triko. Kyla klausimas: kodėl taip bijoma nuogo žmogaus kūno, kurį galime laikyti elementaraus žmogiškumo reprezentacija? Vis dėlto Iváno Pérezo spektaklyje šios reprezentacijos atsiranda ir per nuogumą, kuris nėra niekuo vulgarus ar nejaukus, atsiranda gilesnis požiūris į lytį. Vyras ir moteris, abu nuogi iki juosmens, šokantys tarsi dvi dalelės, negalinčios egzistuoti viena be kitos, spektaklio metu suvienodėja, jų nuogi kūnai, fiziologija išnyksta ir galiausiai pasiekiamas efektas, kad žiūrima nebe į du skirtingos lyties individus, o į dviejų dalelių siekiamybę tapti vieniu. Vienintelė detalė, kuri ir išlaiko atstumą tarp tradicinių lyčių, yra skaitomas tekstas, tačiau čia jau krypstama į kalbinius dalykus ir lietuvių kalbai būdingą gramatinę giminės kategoriją. Galbūt angliškas tekstas taip pat nurodytų tarplytiškumą ir lyčių neatskiriamumą.
Trečiame spektaklyje „Infra“ itin išryškėja klasikinė lyčių reprezentacija. Nors čia taip pat daug nuogumo, vis dėlto šis nuogumas ne mažina, o didina atskirtį tarp vyro ir moters, tradicinių lyčių. Vien šokėjų puantai rodo, kad matome labiau neoklasicistinės krypties spektaklį nei modernų. Ar kiek ryškesnė atskirtis tarp vyro ir moters yra kuo nors bloga? Žinoma, ne, tačiau šis spektaklis labiau skiriasi nuo kitų dviejų. Jame nagrinėjami žmonių tarpusavio santykiai, remiantis klasikiniu lyties suvokimu.
Visiškai kitokią lyties reprezentavimo taktiką buvo galima pamatyti Nacionalinio Brno teatro triptike. Nors visuose trijuose spektakliuose veikė vyrai ir moterys, vis dėlto masinėse scenose atsirado disonansas: gerokai daugiau vienos arba kitos lyties atstovų. Kardinaliai nuo RPM šis triptikas skiriasi ironijos perteikimu per personažus, nesvarbu, ar yra naratyvas, ar jo nėra.
Daugiausia ironijos lyties atžvilgiu nesunkiai buvo galima įžvelgti spektaklyje „Žydroji rapsodija“, kuriame atsiranda viena moteriška ir šešios vyriškos figūros. Šiame spektaklyje galima įžvelgti dvi lyties reprezentavimo taktikas: moteris čia vaizduojama kaip pasalūnė, galinti apgauti, suvilioti vyrą vien tik savo grožiu, o šis jau ilgą laiką naudojamas motyvas ne kartą buvo kritikuotas ir nagrinėtas feminizmo teorijoje. Kita vertus, nebijoma žaisti su vyriškosios lyties figūromis, pasitelkiant plastiką, žaidimą formomis, kostiumais, viskas perteikiama per ironijos prizmę. Nejaučiama baimė vienai ar kitai lyčiai tradiciškai priskiriamus bruožus perduoti kitam, ko mūsų šokio scenoje pasigendama.
Mário Radačovský balete „Rossini“ matomas tas pats žaidimas lytimis, jų stereotipais, tik šįkart vyrauja kita dinamika: viena vyriška figūra prieš daugybę moteriškų figūrų. Taip sukuriamas ironiškas fonas, atsiranda galimybė atsiriboti nuo lyties ir kritiškai pažvelgti į jos reprezentaciją ne tik spektaklyje, bet ir už jo ribų.
Spektaklyje „Gnava“ atsiranda aukojimo momentas, skambant afrikietiškiems būgnams ir melodijoms. Aukojime dalyvauja tiek vyrai, tiek moterys, todėl atskirtis taip pat sumažėja, nes tam tikra prasme religinėje ceremonijoje dalyvauja visi, nors pasitelkiamas klasikinis moters ir vyro vaizdavimas.
Du teatrai ir šešių choreografų spektakliai neturėtų būti sujungiami į vienį. Nė vienas iš jų nepasirinko blogos ar geros lyties reprezentavimo krypties, tačiau kiekvienas spektaklis atskleidė skirtingą požiūrį. Nors lietuvių šokio scenoje itin trūksta ironijos, absurdo, galiausiai - humoro aspektų šiuolaikiniuose, moderniuose spektakliuose, ką parodė Nacionalinio Brno teatro pavyzdys, džiugu matyti kitokį požiūrį į lytį. Nagrinėdami triptiko RPM spektaklius galime kalbėti ne tik apie vyrą ir moterį, atsiranda vis daugiau vietos takiai tapatybei, o apibūdindami šiuos spektaklius įvardžius „jis“, „ji“ galime keisti į „jie“, ko pritrūko čekų triptike. Lyties aspektas aktualus ir už teatro, choreografijos, dramos ribų, tačiau teatras tampa puikia terpe apie tai diskutuoti.