1920 metais Karelas Čapekas mokslinės fantastikos pjesėje „R.U.R.“ personažus-mašinas pavadino žodžiu „robotas“, sukūręs jį iš slaviškų žodžių rabota (darbas) ir rab (vergas). Atrodo, per šimtmetį nemenkai pasistūmėjome, nes švęsti savo kilmės jubiliejų robotai nusprendė ir scenoje.
Ir anksčiau jų matėme viešose erdvėse, humanoidę Sofiją, lyg Saudo Arabijos princesę (ji turi šios šalies pilietybę) pasitiko net Vilniaus meras - įsijungė reklamos algoritmai. O šių metų scenos kontekstas pamažu atvedė prie „Rimini Protokoll“ spektaklio „Nejaukos slėnis“ (Uncanny Valley, 2018).
Vasarą „ConTempo“ festivalyje Drieso Verhoeveno „Laimė“ (Happiness, 2019) mus supažindino su vaistininke-humanoide, kuri kioskelyje per 20 minučių papasakojo apie įvairius vaistus ir narkotikus, kurių pagalba galime pasiekti laimę. O laimė yra mikliai mąstyti, būti euforiškai žvitriam (vadinasi, gerai dirbti), puikiai atsipalaiduoti, matyti vizijas ir plėsti savo suvokimo ar pojūčių erdves. Laimė yra susitarimo reikalas, ir ji tokia pati suprogramuota kaip humanoidė, kurios varžteliai rateliai specialiai apnuoginti, matosi visi mechanizmai. Verhoevenas nekuria žmogaus iliuzijos, bet ir tiesioginis kontaktas nebūtinas (niekas nesiklausys - ji vis tiek kalbės savo aštuonias darbo valandas). Kam reikalingas gyvas žmogus ten, kur gali veikti suprogramuotas humanoidas, sukurtas suprogramuotai visuomenei?
Naujojo cirko festivalyje „Helium“ belgų trupė „Post uit Hessdalen“ pristatė žongliravimo spektaklį „Žmogus atmuša“ (Man Strikes Back, 2020). Pavadinimas išduoda, kas kam vadovauja, ir čia buvo parodytos žongliravimo ribos: kai įprastai žonglieriai cirke jau prilygsta neklystančioms mašinoms, šiame spektaklyje trikampės mašinos ir klysta, ir maištauja. Lyg norėtų tapti žmonėmis, jei mąstysime antropomorfiškai. Staiga, per suderintą autonomiškų robotukų choreografiją kažkas sutrinka, žonglierius eina derinti kompiuterio. Suderina. Bet jau toliau nebežinai, ar tie trikampiai pakluso režisieriui (kas jis?), ar kažkas išsiderino. Klaida sukūrė papildomos įtampos, intrigos ir įkvėpė robotukams gyvybės. Žongliravimas pasislinko į antrą planą - koks skirtumas, kur lėks kamuoliukai?
„Rimini Protokoll“ spektaklis „Nejaukos slėnis“ taip pat kelia klaidos klausimą. Spektaklis gimė iš dramaturgo Thomaso Melles noro turėti pakaitalą - jam, sergančiam bipoliniu sutrikimu, sunku atlaikyti susitikimus su skaitytojais (dalindamas daug interviu ir atsakinėdamas į tuos pačius klausimus tomis pačiomis frazėmis kūrėjas Stefanas Kaegi taip pat jau seniai galėjo pasidirbdinti savąjį antrininką - o gal šis seniausiai ir yra kalbinamas?). Klausimas, kaip atskirti mašiną nuo žmogaus ir kiek žmoguje mašinos, kyla net tada, kai mes kompiuteryje automatiškai dedame varnelę prie (ironiško) užrašo „Aš nesu robotas“. Šiuo aspektu net hamletiškas klausimas yra apie tai, ar pasielgti pagal seniai užduotą etiketą, ar pagal savo dvasią, nes organizmą princas aiškiai įvardija mechanizmu (Whilst this machine is to him, HAMLET).
Spektaklyje ramiai sėdintis humanoidas pasakoja savo kilmės istoriją ir istoriją apie Alaną Turingą, sudėjusį pamatus kompiuterijai. Turingas iššifruoja nacių šifrus, padovanoja žmonijai taiką, o ši ima jį hormonais taisyti nuo homoseksualumo. Nes tai klaida. Robot strikes back. Keleri metai iki savižudybės Turingas ima tyrinėti nebe mechaniką, o gamtą, biologiją, formų vystymąsi ir atsitiktinumus, nukrypimus, klaidas kaip gamtos grožį. (Ir šiame „Sirenų“ festivalyje, taip stipriai pradėjusiame kūno temą, trūksta tik atvirkštinio varianto - kokio nors kiborgo ar netobulą žmogaus organizmą implantais taisančio Stelarco.)
Stefano Kaegi spektaklis-paskaita išlieka ir pamąstymais apie teatrą. Apie jo mechanizmus, aktorių gestus, pačių teatrų ar festivalių rinkos programavimą. Kiek, kartą užduoti, tie gestai veiksmingi kitoje erdvėje ir laike? Čia, kaip sako dramaturgo pakaitalas, yra idealus teatras, kone pagal Aristotelį ir Stanislavskį. Robotas kaip viršmarionetė. Kuriama saugi ideali iliuzija (brechtiškam atsiribojimo žvilgsniui atstovauja tik iš atlikėjo nuskliausto pakaušio styrantys šarnyrai ir laideliai, bet galima jų ir „nematyti“). Taip, reakcijos į žiūrovų reakciją nėra, bet man humanoido panašumas į žmogų nesukėlė nejaukos. Kaip tik pakankamai jauku, nes nėra kontakto, nėra ko varžytis (taip, mes aktorių juk varžomės, elgiamės kitaip nei kino teatre). Vaidyba pakeičiama nenutrūkstamu pasakojimu, kur į mane ar net mano pasišalinimą nebus atsižvelgta.
Jei menas yra pasakojimas, tai koks skirtumas, kas pasakoja? Tobuliausia priemonė - audioknyga, tik čia ji dar ir su autoriaus vaizdu. Veikia protas, žadinantis jausmus. Bet ne veidrodiniai neuronai, akimirksniu sukeliantys empatiją. Todėl po spektaklio niekas net nesistoja, nes neva nėra ką pagerbti ir prieš ką pasirodyti. Ar tikrai? Ar neveikia veidrodiniai neuronai, ar nejauku stotis ir ploti „negyvai“ mašinai? O jos kūrėjams ir prižiūrėtojams? Taip atsiskiria stojimosi ir pasirodymo (kad mus, žiūrovus, matytų) programa nuo susižavėjimo spektakliu.
Bet žiūrovams būna gaila fantastiniuose filmuose užgesusių robotų, ypač jeigu susigyveni su jų išvaizda (R2-D2 „Žvaigždžių karuose“). Gaila ir Halo 9000 iš Stanley´io Kubriko odisėjos, vis tyliau kartojančio „Mane apleidžia protas. Aš tai jaučiu“ (My mind is going. I can feel it). Todėl ir šiame spektaklyje užuomina, kad viskas gali baigtis laido ištraukimu, suveikia. O klaida, įvykusi tą vakarą - humanoidas užstrigo ir asistentams teko atjungti dešinę ranką - sustiprino stūmoklių bei silikono ryšį su kaulais, raumenimis ir medicinos mokslu. Kai technika genda (o ji, pagal Merfį, visada ges), ji atgyja.
Logiška, kad Stefanas Kaegi - visai kaip Turingas - 2021 metais sukūrė spektaklį „Dabarties šventykla“, kuriame su žiūrovais bendrauja aštuonkojis.
Post Spectaculum. Po spektaklio humanoidas buvo atitvertas muziejine tvorele ir žiūrovams leista jį apžiūrėti, fotografuoti(s). Šis epizodas idealiai atkartojo XVIII-XIX amžių human zoo fenomeną, įrašydamas humanoidus prie žmonių, parsigabentų iš tolimų kraštų ir eksponuojamų dvaruose ar cirke. Dar viena kito, žemesnio, galimo išnaudoti kategorija. Dar vienas empatijos lygmuo.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
