Iš mūsų vaidybų (VII)

Ieva Tumanovičiūtė, Rimgailė Renevytė 2022-09-25 7md.lt, 2022-09-16
Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“, režisierius Tomis Janežičius (Vilniaus mažasis teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“, režisierius Tomis Janežičius (Vilniaus mažasis teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Ieva. 2022 m. liepos 1 d., 15:28

Kaip ir jaunųjų „Žuvėdrą“ Oskaro Koršunovo teatre, Lauros Kutkaitės spektaklį „Sirenų tyla“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre taip pat galima laikyti manifestu. Režisierė surinko moterų kūrėjų komandą ir pasirinko #metoo judėjimo iškeltas temas. Šį spektaklį norisi lyginti su Annos Smolar „Sulėtintai“ - Kutkaitės kūrinys teatrališkesnis, suteikiantis aktorėms progą kurti tarsi iš nieko, užsiimti gryna teatro magija, patirti metamorfozes. „Sirenų tyla“ kartu su Kamilės Gudmonaitės spektakliu „Trans Trans Trance“, Eglės Švedkauskaitės performansu „Žiūrėdama viena į kitą“ ir Uršulės Bartoševičiūtės darbais rodo, kad nauja moterų režisierių karta pagaliau siekia permąstyti pasaulį iš feministinės perspektyvos. Šį kartą žvilgsnis nukreipiamas į teatro užkulisius.

Kita teatrinė birželio patirtis taip pat susijusi su lyties klausimais. Tai Lietuvos rusų dramos teatro festivalyje „Mes - Ukraina ´22“ parodytas Olego Michailovo pjesės „Prisiekusios mergelės“ eskizas (rež. Julija Aug), pasakojantis apie albanų burnešų (moterų, davusių skaistybės įžadą ir tapusių vyrais) tradiciją. Atgal į teatro praeitį nukeliančiame eskize burneša (Liuda Gnatenko) parodyta kaip patriarchalinės lyčių vaidmenų santvarkos, toliau kalinančios moteris ir vyrus absurdiškame lyčių vaidinime, auka. Stipriausią vaidmenį sukūrė aktorė Viktorija Aliukonė-Mirošnikova, vaidinusi dukterį - vienintelę norinčią išsivaduoti iš senosios santvarkos. Įdomu, kaip burnešų temą nagrinės Nataša Živković, kurios spektaklis „Sūnelis“ šį rudenį bus parodytas festivalio „Sirenos“ užsienio programoje.

Rimgailė. 2022 m. liepos 18 d., 19:28

Man „Sirenų tyla“ pasirodė labai vienpusiška. Nors žaidžiama ir teatro kalba, ir žanrais, ir dokumentikos bei fikcijos deriniu, turinio atžvilgiu - tai vienos pusės žvilgsnis, tik aptariantis, kad teatre taip pat girdisi #metoo triukšmas, bet realiai jo nedekonstruojantis. Galbūt kūrybinė komanda ir neturėjo tokio tikslo, galbūt jiems svarbiau buvo neužmiršti ne tik akademijoje, bet ir teatre vis dar gyvų temų. Tačiau psichologinis smurtas, kurio, tiesą sakant, visur, kur tik egzistuoja vienokia ar kitokia galia, dar labai daug, yra kur kas sudėtingesnis veiksmas, nei tai, ką man rodė „Sirenų tyloje“. Kitaip tariant, #metoo yra ir apie psichologinius žaidimus, kuriuos mes kartais linkę vadinti „kūrybiniu metodu“ ar „genialumu“, o iš tiesų tai menkos savivertės ir noro pažeminti bei pasinaudoti kitu išdava. Juk tai niekur nedingo, net jeigu keletas vardų po šio triukšmo liko pažymėti raudonomis vėliavėlėmis. Tai ne vien kartų, požiūrio ar darbo principo dalykas, tai galios ir negalios požymis, kuris, regis, vis dar toleruojamas. Žinoma, spektaklyje šiek tiek kalbama ir apie tai, bet taip stipriai užaštrinant ir sukarikatūrinant konkrečias situacijas, kad po juoku, rodos, nieko daugiau ir nebelieka. „Sulėtintai“ šiuo atveju žengė tvirtesnį žingsnį parodydami abi puses - menininko A ir menininkės B. Ir netgi ne vien jų, bet ir galerijos Direktoriaus bei parodos Kuratorės. 

Birželį dar kartą pažiūrėjau „Dėdę Vanią“. Lygiai po metų. Tik nesu tikra, ar galiu sakyti, kad spektaklį pažiūrėjau „dar kartą“, nes, rodos, pirmą kartą jo nemačiau. Žinoma, laikas gydo ir teatro kūnus. Pirmasis „Dėdės Vanios“ spektaklis, kurį mačiau, buvo be Vanios. Dabar, kai į spektaklį sugrįžo Arūnas Sakalauskas, gali pastebėti, kad šis kūrinys visai ne apie jaunystę praradusį Vanią, o apie namų neturintį Martyno Nedzinsko Astrovą bei į save kaip į svetimą žiūrinčią Ilonos Kvietkutės Sonią. Ir, be abejo, apie tokį Tomo Stirnos ir Tomo Rinkūno buvimą šiame spektaklyje, koks, matyt, visiškai neįmanomas būnant bet kokiu personažu.

Ieva. 2022 m. rugpjūčio 25 d., 10:05

Vasaros pabaigoje lėtu perėjimu iš atostogų naujo teatro sezono link tapo aktorės Adelės Šuminskaitės performansas „F3: Freeze“ (Meno ir mokslo laboratorijos teatro erdvė) bei scenografės Renatos Valčik ir kompozitoriaus Tomoo Nagai paroda „Garso šešėlis“ Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje. Performansas dvelkė vasara: vyko lauke, atlikėja siekė tyrinėti tai, ką patyrė birželio pabaigoje, kai ją ir kolegę prie Žaliųjų ežerų užpuolė ir prieš jas smurtavo vyras. Kūrinys primena apie menininko privilegiją įvairiomis formomis reflektuoti ir įprasminti asmeninę patirtį ir į tai įtraukti kitus. Norėdama tirti esant šoko būsenos ją ištikusį sąstingį atlikėja liko statiška, o veiksmą aplink ją kūrė organizatoriai ir geranoriški žiūrovai: po truputį, po skiautę paversdami jos sustingusį kūną sugipsuota mumija. Veiksmas pasižymėjo ir pavojaus elementais - kartais pasidarydavo neramu, ar tai nėra pavojinga atlikėjos sveikatai. Performansui įpusėjus, paleisti dokumentiniai įrašai, kuriuose iš karto po įvykio atlikėja su drauge emocingai dalijasi įspūdžiais, pasirodė pernelyg grubūs ir buitiški, palyginti su vyksmo nuotaika ir tuo rūpinimusi, kurį jai suteikė dalyviai-žiūrovai. Tik ar jie buvo taip pat stipriai paveikti transformuojančios performanso jėgos, kaip ir pati atlikėja?

Valčik instaliacijos sukūrė paslaptį. Iš kaitros atėjus į Šlapelių namus, trunka apsiprasti su prieblanda. Pirmos salės palubėje skraido juodi drabužių siluetai - personažų šešėliai. Nusileidus į rūsį odą iš lėto, maloniai ir be kondicionieriams būdingos agresijos paliečia vėsa ir baltos vertikaliai erdvėje nutįsusios siūlų stygos, sudarančios lengvą šviesos labirintą, viliojantį jame paklysti, o tolumoje siūbuoja baltos lėkštės ir dubenėliai. Džiugu, kai buitiškas daiktas virsta stebuklingu. Indų šešėliai ramiai plaukia rūsio sienomis, skimbčiojant tyriems Nagai garsams. Paskutiniame kambaryje iš tamsos išnyra lizdas, jame - tarp kerpių ir šakų įsitaisiusios miniatiūrinės žmonių figūrėlės, traukiančios kiekvieną jų apžiūrėti: senelę žaliu paltu, vyrą su laikraščiu, besišnekučiuojančias senutes, mįslingus, nematomą stiklą valančius vyrus ir virš visko pakibusį, į visa tai tarsi į baseiną šokantį atletą. Šį įvairių personažų pasaulį atgaivina iš ausinių sklindantys gamtos garsai ir balsų aidai. Trys instaliacijų salės - tarsi teatras vienam žiūrovui: su paslaptimi, stebuklu, veikėjais ir jų šešėliais. 

Rimgailė. 2022 m. rugsėjo 6 d., 22:13

Tiesą sakant, jausmas toks, kad teatras nutrūko ne tik vasarai, bet kur kas ilgesniam laikui. Nežinau, gal praėjęs pavasaris nustūmė teatrą į antrą planą, tačiau tikrai jaučiuosi jame nebuvusi labai labai ilgai. Galbūt ruduo ir žiema teatrui tinka labiausiai? Kai vidaus prietema dera su išorės tamsa. Turbūt teatro ilgesio jausmas sustiprėja, kai tų dirginančių kūrinių nėra tiek daug arba kai iš godumo juos žiūri po antrą, trečią ar ketvirtą kartą. Žinoma, antrą kartą pamatytas spektaklis būna visai kitoks, net jeigu tas pats, kurį jau matei. Kiekvienas spektaklis visada daugiau ar mažiau kitoks, kitoks esi tu pats jį žiūrėdamas po metų ar keleto mėnesių, tačiau jau matytas spektaklis labiau dirgina protą, o nebe širdį, nes labiausiai čia veikia mąstymas. Šį laišką rašau tau rugsėjo pradžioje, šį rudenį dar nebuvusi, bet tuoj tuoj eisianti į teatrą. Tikiuosi, kad kitame laiške papasakosiu apie kažką, kas sudirgino ne tik protą.

7md.lt

Komentarai
  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma iš ministerijos į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.

  • Protarpinio badavimo kultūra

    Lietuvoje festivalis gali sau leisti geriausiu atveju vieno gero kūrėjo darbą, aplipindamas jo orbitą nereikšmingais miniatiūriniais palydovais, sukuriančiais festivalio iliuziją. Ką dažnas ir daro.

  • Tulūzos bienalė ir tautų savivertė

    Lietuvos sezono Prancūzijoje kontekste svarbiausia yra tai, kad į kiekvieną kelionę turime vykti pakeltomis galvomis ir prisiminti bei parodyti, kad tai nėra recipientų žygis pas donorus.

  • Kad gyvenimas būtų tiesiog gyvenimas

    Jei kariaujančios šalies menininkams natūraliai kyla klausimai, kaip, kam ir kodėl kurti, tai tokios kūrybos vertintojai atsiduria dar keblesnėje padėtyje: kaip tokį meną analizuoti?

  • Lietuvių šokis matomas Italijoje

    Šiemet lietuvių spektakliai gausiau nei bet kada anksčiau pristatomi ne tik Prancūzijoje, bet ir Italijoje. Užsienio – italų ir lenkų – kritikai rašo apie Santarkandželo di Romanijoje matytus spektaklius „Hands up“ ir „Pas de deux“.