Aktorius Dainius Gavenonis ne pirmą kartą pats kaip režisierius rizikuoja užpildydamas visas scenos tuštumas. Anksčiau taip negalvojau, bet dabar jau esu patenkinta, kad aktoriai „darbininkai“ (taip jie save vadina), neapsikentę režisūrinio teatro diktatūros, kovoja už savo teises - tyliai susiburia ir imasi pjesės (dažniausiai nepažįstamos, tarsi atliekamos). Dirba kaip bitės.
Kanadiečio Martino Bellemare´o drama „Laisvė“ (OKT, gruodžio 15 d., išvertė Akvilė Melkūnaitė) per trumpą laiką ir trumpą atstumą nuo scenos iki žiūrovų eilių pereina kelias teksto suvokimo stadijas. Iš anonso dar nežinantis, apie ką čia bus kalbama, manau, jas išgyvena aštriau. Man, žinančiai ir norom nenorom laukiančiai eutanazijos ekscesų, sulėtinta įžanga prailgsta ir sukelia nerimą: ak, kaipgi jie paskui išsisuks? Suprantu, kad norima pradėti nuo nulio, nuo tos miesčioniškos nuobodybės, tačiau tvarkingai sulankstomų baltų marškinių neužtenka, o videokadrai iš ankstyvojo Gavenonių šeimos gyvenimo pernelyg suasmenina, prižemina šios idėjinės savižudybės temą. Kai ji pristatoma kaip viena iš kasdienių šiandienos žaizdų, kurią krapštant įmanoma net pajuokauti, pamerginti užsukusią kandidatę, tada „buitinio konflikto“ lygiu vyksta vienas spektaklis. O kai mėginama kilti į abstrakčias teisių ir laisvių padanges (kažin kokiu dokumentišku kampu ir kadru apsireiškia filosofas Nerijus Milerius), tada šiame beketiškame stačiakampyje su įsmeigtu Dainiaus Liškevičiaus šviestuvu, žiebtuvėlio ugnele, kavos kvapu, vyrų muštynėmis (dešimt balų, tokias natūralias mačiau tik kine) ima vykti kitas spektaklis. Ir Rasos Samuolytės finalinėje distancijoje vaidinamai motinai savižudei nelieka laiko, vietos ir ginklų. Jai reikia aštresnės priešistorės, kuri, tikiuosi, atsiras būsimose „Laisvėse“.
Įdomu, kad eutanazija šioje pjesėje nori pasinaudoti dvi moterys, o vyrai stovi ir žiūri.
/ / /
Klaipėdos muzikinis teatras į vieną iš masėms - sportui ir muzikos popsui (nors akis blizgina reklama, kad čia greit dainuos Asmik su mama) - pritaikytų Vilniaus arenų atvežė baletą „Spragtukas“ (gruodžio 16 d.). Gyvas klaipėdiečių orkestras (su įgarsintojų komanda) mano ausiai pernelyg veržliai groja Piotrą Čaikovskį - atsisėdau pasėdėti ir toliau, ir arčiau, už pat arfos, nes galima buvo drauge su nedrausminamais vaikučiais straksėti ir keisti vietą. Žiūrovų paltai mėtėsi ant tuščių kėdžių - gal tik trečdalis panoro susimokėti už rūbinę.
Matyt, garso ir vaizdo tempą inspiravo seno choreografinio nėrinio išardymas ir megztinio, pritaikyto naujiems orams, gamyba / kūryba. KVMT šokio spektaklyje yra ir to, ir ano. Deja, nauja kūryba neįtikina, kadaise Mariaus Petipa išbraižytos linijos - perdirbtos ir pervilktos - sukasi chaotiškai, atskirais koncerto numeriais. Trumpiau ar ilgiau pasirodyti išėję atlikėjai kažkodėl tavęs nesužavi ir vargu ar jie dėl to kalti. Nėra pauzių, pasakos įtikinamumo, baleto skulptūriškumo. Nesusiformuoja nė ta kulminacinė muzikinė apoteozė. Nusistebi, kai atlikėjai Aleksandra Borodina ir Michailas Mordasovas išeina iš „paveikslo rėmų“, nusilenkia ir paprašo plojimų.
Choreografo Kirilo Simonovo naujajai vizualikai, kaip sako kritikė Skaidrė Baranskaja, trūksta minčių aiškumo, proporcijų tikslumo. Imi kabinėtis, nuobodžiauti net tada, kai sceną ilgomis kojomis iš senobinių baletų raižo primabalerina Olga Konošenko-frau Droselmajer, kai snaigės, virtusios pensininkais, ar havajiečių jaunimas (beje, panašus į tarybinį jaunimą) trepsi ir trypia.
Galbūt teatro, o ne sporto erdvėje šis spektaklis išsikristalizuotų kitaip? Iš klipinio su mašinytėmis, pelytėmis ir gumine egle virstų į šiltesnį, panašų bent jau į lėtą lėlių teatrą su mažomis balerinomis, kurios vis tiek nori būti tikromis princesėmis?
/ / /
Ak, pagaliau, scenoje pristatydami šviežias ir ambicingas „Traviatas“, paraleliai rungiasi Vilnius ir Kaunas - LNOBT ir KVMT. Kauniečių senajame, buduariniame Muzikiniame teatre „Traviata“ (gruodžio 26 d.) apsireiškia kaip čionai ir privalanti būti, neišprievartauta, arti tavęs kvėpuojanti, intymi. Ričardo Šumilos diriguojamas Giuseppe Verdi nuo pirmų geliančių natų sujungia sceną, orkestrinę, parterį, balkonus. Fokusas pagautas ir išlaikytas. Taip, mano galva, neatsitiko išsipusčiusioje, oficiozinėje sostinės erdvėje.
Na, taip, Verdi viską tau savaime sufokusuos. Tačiau, be muzikos, be dirigento, spektaklį turi kiek įmanoma adekvačiai kelti pagrindinio vaidmens atlikėja ir pastatymo režisierius. Šiuo atveju - ir Agnės Stančikaitės Violeta, ir Anželikos Cholinos režisūra - perduoda gerai pažįstamą muziką ir istoriją paprastuoju žmogiškuoju pavidalu. Sakyčiau, švaresniu moterišku.
Cholina, pirmąkart režisuojanti operą, ryškesnį choreografinį piešinį parodo įvesdama nebylaus aukšto vyro-Mirties stulpą, nuolat stūksantį už Violetos nugaros ir pagaliau užmetantį ant jos savo fraką. Karališkas choliniškas numeris - toreadorų kova su buliumi (penkios baleto artistės), kuris eina į kovą ir yra perveriamas po pažastimi...
Toji aštri lazdelė netikėtai atsiduria ir Alfredo tėvo Žermono, kurį mes pripratę idealizuoti, rankoje, kai jis aplanko sūnaus sugyventinę: žvelgia ir liečia ją įvertindamas, bodisi apkabinti, gal net prisimena savo nuotykius su panašiomis moterimis.
Virš scenos kabo sunkus laikrodis su negražiai atidengtais, pajuodusiais viduriais. Tik antrame veiksme jis pasukamas į mus vyriško aksesuaro dangteliu su idilišku Provanso vaizdu (scenografas Marijus Jacovskis). Finale Violeta, įsukta tarp vyrų, irgi įsiamžina kadre su krentančiu medalionu / laikrodžiu. Sentimentalu, bet tikra.
Soprano A. Stančikaitės giliai aistringa, bet išoriškai santūri Violeta (kostiumai ir grimas Olgos Filatovos) neturi kokotės bruožų - gal tuo realioji Marie Duplessis ir traukė savo trumpo gyvenimo palydovus.
/ / /
Sigito Mickio trumpametražei operai „Mamulė Mū“ (gruodžio 30 d.) būtinas specialus įrėminimas, kontekstas - jis, esu tikra, atsirado muzikai gimus 2009 m. ir festivalyje NOA, ir ypač per Kultūros naktį Mokytojų namų kiemelyje, kuriame ir šiaip vaikšto karvės. Tačiau šioji LNOBT „Mū“, išgryninta, išdidinta ir rimtu veidu pateikta ant lėkštutės 5-10 metų vaikučiams, atleiskite, yra nonsensas.
Kadaise „Keistuolių teatro“ atliktas labiau kaip kalbamasis, o nūnai jau kompozitoriaus suoperintas spektaklis vaikų ir tėvelių išklausomas tylomis (tik kelis kartus pauzėse pasigirdo „Ffe-ee...“), palydymas katutėmis.
Ką gi? Susitapatinimas? Galbūt šiek tiek su netikėtai tenoru užtraukusia Lauryno Aksamito Varna. Galbūt su videoekrano grafika (dailininkė Alisa Rūta Stravinskaitė). Visa kita - kažkokia klaustrofobinė kūryba uždaroje eksperimento šachtoje. Miniorkestras, grojantis S. Mickio minimalizmą ir minimaliai bendraujantis su aplinka; medžio šaka-laiptai, kuriais visai ir nepavojinga laipioti; sūpynės, kuriose Karvė visai ir nesisupa aukštyn kanopomis; baltas Maestro, striksintis po salę ir nebendraujantis su vaikais; subtitrai, kuriuose turi garbės perskaityti: „Graži mano daina / pasisekė, kad va.“ „Be saulės šviesos blakt / viso, saule, labanakt.“
Iš didelio rašto išėjo iš krašto.
