Iš pradžių buvo daugybę apdovanojimų susižėręs Thomo Vinterbergo filmas „Medžioklė“ su puikiuoju Madsu Mikkelsenu pagrindiniame vaidmenyje. Vėliau sekė Davido Farro rašyta pjesė. Rugsėjo pabaigoje Klaipėdos dramos teatre vyks latvių režisieriaus Elmāro Seņkovo pagal ją kurto spektaklio „Varovai“ premjera. Minimalistinę, bet savo adaptyvumu ir talpumu įspūdingą scenografiją kūrė jau daug metų kartu su šiuo režisieriumi dirbantis taip pat latvis Reinis Suhanovas.
Tai ne pirmas kartas, kai dirbate kartu su E. Senkovu. Kaip apibūdintumėte judviejų kūrybinį tandemą?
Man labai patinka dirbti su Elmāru. Kartais atrodo, kad kartu dirbame jau amžinybę. Beje, mano antros studijos apėmė vaidybą ir režisūrą, dėl to domiuosi ne tik scenografija. Elmāras labai myli teatro meną, o teatras yra ne tas pats kaip kiti performatyvūs menai ar kaip kinas. Teatre yra ir gerų, ir blogų dalykų, klišių - jis dirba su viskuo, su visu tuo galima žaisti. Nežinau, kaip lietuvių kalba, bet latviškai tas pats terminas apibrėžia žaidimo ar vaidybos reikšmes.
Kartu esame sukūrę labai šviesių, teatrališkų projektų, pavyzdžiui, „Šekspyras“ („Šekspīrs“) Liepojoje ar labai šiuolaikinių kaip „Banginiai taip pat bijo“ („Arī vaļiem ir bail“) Latvijos nacionaliniame teatre.
Visada stengiamės rasti kažką naujo ir šviežio, kas balansuotų ant ciniško humoro, skausmo ribos. Dažnai pasitelkiame kontrastą.
Idėjas generuojate kartu?
Taip. Kartais teatre būna, kad režisierius nenori per daug įsitraukti į scenografijos kūrimą, kartais tiesiog dirbi scena po scenos, jas iliustruoji - tai vadiname „langų dekoravimu“. Su Elmāru darbas visai kitoks.
Kokia jums pačiam yra scenografijos reikšmė?
Minėtas „langų dekoravimas“ man nepatinka. Bandydamas savo studentams paaiškinti scenografiją pasitelkiu lego. Sakau, kad galima nusipirkti kokį puikų detalių rinkinį ir žiūrint į instrukciją surinkti modelį - tai bus dekoravimas. Arba galima išversti ant grindų dėžę kaladėlių ir niekas nežino, ką iš jų sukursime jas dėliodami - tai ir yra scenografija. Aišku, ne visada reikia labai abstrakčios formos. Bet abstrakti forma žiūrovams suteikia galimybę pajungti jų pačių interpretacinius pajėgumus, patiems tapti aktyviais scenos skaitytojais. Pagal savo gebėjimus aktyviai atpažinti erdvę.
Kaip pjesę skaito scenografas, juk šįkart jos prototipas buvo tikrai garsus kino filmas?
Žinojau, kad kursime spektaklį, tad pjesę skaičiau nepasitelkęs kinematografinėa vaizduotės. Skaitydamas iškart galvojau apie medžiagas ir jų savybes: tekstilė, veidrodis, smėlis, plytos, kieta mediena, fanera. Žinau, kad 12 x 12 metrų erdvėje turiu sukurti pasaulį ir man reikia medžiagų jo organizavimui. Dirbdamas stengiuosi suprasti aplinkos charakterį, to pasaulio dvasią.
Pavyzdžiui, Liepojoje kūrėme spektaklį „Šekspyras“. Elmāras pasakė, kad pamatas bus W. Shakespeare ´ o pjesės, tad bandžiau apie jas galvoti bendrai ir supratau, kad jos man kelia karinės stovyklos jausmą. Taip atsirado palapinės įvaizdis - palapinė tinka Shakespeare ´ ui, galima į ją įeiti, joje gali vykti smurto aktai, joje nesaugu, nes bet kas gali įeiti, kita vertus joje jautiesi saugiau, nes tai atskira uždara erdvė. Tas saugumas iliuzinis, jei kažkas prie palapinės atsineš kirvį. Pradėjome su ta mintimi žaisti, ir tai mums puikiai tiko.
„Varovuose“ mums svarbu turėti uždarą erdvę, mažą miestelį, bet taip pat ta erdvė turi būti judanti - kartais atvira, o kartais joje vyksta slapti ar keisti dalykai. Visi nori turėti gražų fasadą, nors už jo gali vykti net labai nešvarūs dalykai. Taigi nuo to ir prasideda scenografijos kūrimas. Sujungiau abu dalykus - emocinį aplinkos charakterį ir medžiagiškumo bei techninius poreikius. Šioje pjesėje yra daug lokacijų, todėl scenografija turi būti kinetiška.
Scenografija yra aktoriaus pagalbininkė, tad dovana dirbti su režisieriumi ir ypač aktoriais, kurie labai gerai jaučia erdvę. Pavyzdžiui, Darius Meškauskas - jis puikiai jaučia erdvę, ją supranta ir žino, kad aplinka jam padeda.
Kodėl pagrindine medžiaga scenografijoje pasirinkote medieną?
Dėl techninių ir vizualinių savybių. Kai reikia kažką remontuoti, pasiimi faneros, tai patogi ir labai gyva medžiaga. Palyginti galiu su mylimo žmogaus oda - ji nėra lygi, turi įvairių dėmelių ar pan. Dirbdamas su fanera galiu išgauti architektoninę miesto formą, bet jo oda turės žmogaus odos taktiliškumą. Bendras rezultatas veikia techniškai: vienaip apšvieti - jautiesi kaip stadione, kitaip - lyg mažame kambaryje ar saunoje.
Ar dirbant prie „Varovų“ teko susidurti su kokiais nors techniniais sunkumais?
Technika yra technika. Paprastai sakoma, kad kai tik išeina - geriau rinktis vaidybinius, o ne techninius elementus. Jei pasitelksi kokias nors skraidančias mašinas, tai didelė tikimybė, kad jos lūš. Bet kiekvieną režisierių ir scenografą vilioja skraidantys vamzdžiai, judančios scenos ir t. t. Pradėję dirbti, paklausėme teatro vadovo, kokios yra techninės galimybės. Jis pasakė, kad scena yra judanti platforma, tad aišku, kad mes norėjome ją panaudoti. O kur dar kitos techninės galimybės - šis teatras turi puikių - scena, garso ir šviesos įranga. Labai smagu dirbti tokioje vietoje.
Grįžtant prie technikos, proceso metu ji stringa, neveikia, sustoja, visko buvo ir mums. Bet žinau, kad premjeros dieną viskas veiks.
Ar smarkiai keitėsi scenografijos koncepcija nuo idėjos sumanymo iki įgyvendinimo?
Labai paprasta - tai kaip santykiai. Padariau mažą namelį, aptarėme, kaip jis atrodys ant scenos, tada procesas vyksta toliau. Dalykai tarsi nutinka savaime. Kaip einant į pasimatymą: susitinki kelis kartus, kol ateina laikas, kai supranti, kad norėsi būti su tuo žmogumi.
Tas pats pasakytina ir apie scenografiją - ateina momentas, kai iš visų svarstomų idėjų atsirenkame vieną ir nutariame likti prie jos. O tada dirbdami pamatome, kiek dar naujų galimybių atveria ta pasirinkta idėja. Kūrybiniame procese daug pokyčių - kažkas aštrėja, ryškėja, kažkas neveikia ir reikia atmesti.
Nedidelio miestelio mokytojas apkaltinamas tvirkinęs vaiką. Paaiškėja, kad jis nekaltas, o jį kaltinęs vaikas tiesiog pamelavo. Kokį įspūdį jums paliko pati pjesė?
Labai gyva, emocinga, suprantama. Perskaitęs „Varovus“ pagalvojau, kad tai labai skausminga, nors rėk. Niekada nenorėčiau pakliūti į tokią situaciją - nei pagrindinio herojaus, nei miestiečių vaidmenyje. Turiu du mažus vaikus ir galiu įsivaizduoti abi puses. Matau, kokie trapūs vaikai ir koks trapus jų gyvenimas, taip pat matau, kaip jų maži melai galėtų sugriauti didelius dalykus.
Paslaptingiausias dalykas pasaulyje - kaip tapti geru žmogumi.
Ačiū už pokalbį.
---
Spektaklio „Varovai“ premjera rugsėjo 25-26 dienomis.
Apie spektaklį
Šis mažas miestelis gali būti ir Lietuvoje. Arba Latvijoje. Iš tiesų jis gali būti bet kokioje šalyje ir niekuo nesiskirti nuo kitų panašių miestelių. Jo gyventojai išgyvena panašius pakilimus bei dramas kaip ir daug kitų žmonių. Mažo miestelio gyventojų vaikai lanko tą pačią mokyklą, kurią lankė jų tėvai. Visi vieni kitus pažįsta, žino vieni kitų reikalus, gyvena įprastą gyvenimą. Kol vieną kartą kyla skandalas. Miestelio mokytojas apkaltinamas seksualine prievarta prieš vaiką. Nusistovėję santykiai nutrūksta ir ramaus miestelio vaizdas atsiveria giliomis pykčio bei neapykantos prarajomis. Paaiškėja, kad vaiko kaltinimas melagingas.
Bet ar tiesa svarbi, kai slaptos baimės ir už mažo miestelio ribų tarpstantys bevardžiai demonai staiga įgauna veidą? Nesvarbu, kad tas veidas pažįstamo žmogaus, draugo, mokytojo?
Kraują pajutę varovai jau uodžia orą, vis auganti jų minia skrieja savo baimių pėdsakais.
Režisierius Elmāras Seņkovas jau pažįstamas Klaipėdos žiūrovams. 2018 m. jis režisavo spektaklį „Mama Drąsa“, pelniusį net du „Auksinius scenos kryžius“.
Parengė Kristina Sadauskienė
Klaipėdos dramos teatro informacija
