Lenkų režisierius Krystianas Lupa Jaunimo teatre repetuoja spektaklį pagal W.G. Sebaldo romaną „Austerlicas“ (2001). Knygos lietuvišką leidimą rengia leidykla „Baltos lankos“ (vertėja Rūta Jonynaitė). Spektaklyje „Austerlicas“ vaidmenis kuria aktoriai Sergejus Ivanovas, Valentinas Masalskis, Viktorija Kuodytė, Danutė Kuodytė, Jovita Jankelaitytė, Matas Dirginčius. „Austerlico“ premjera numatoma gegužės 1 dieną.
Vasario 22 d. 20 val. Knygų mugėje vyko pokalbis „W.G. Sebaldo knyga „Austerlicas“: vertimo ir adaptacijos Jaunimo teatrui iššūkiai“. Jame dalyvavo vertėja R. Jonynaitė ir Sebaldo vaidmenį kuriantis aktorius V. Masalskis.
2018-ųjų pavasarį su Krystianu Lupa pradėję galvoti apie jo pastatymą Jaunimo teatre, leidomės į literatūrinių šaltinių paieškas. Lupai raktinis žodis buvo „fašizmas“. Sakė, kad nori gilintis į fašizmo temą, jos šaknis ir ilgalaikes pasekmes.
Tuo metu Lupa Varšuvoje repetavo spektaklį pagal pokario italų rašytojo Curzio Malaparte kūrybą. Kairiųjų pažiūrų intelektualas Malaparte keliavo po nacių okupuotą Rytų Europą ir fiksavo dvi karo puses - griovimą, žudymą, naikinimą ir okupantų elitą. Su jo atstovais Malaparte bendravo neišsiduodamas, kas jis toks. Ir labai rizikavo siekdamas suvokti fašizmą iš vidaus. Pasibaigus karui, jis pasistatė namą Kaprio saloje ant jūros skardžio ir užsiėmė rašymu. Malaparte išgarsinusioje knygoje „Kaput“ įspūdį daro ne sunaikinimų mastas, o fašizmo banalumas. Rašytojo namas Casa Malaparte, garsėjęs architektūros ir gamtos derme, po jo mirties buvo apleistas ir nyko daugiau kaip du dešimtmečius. Lupa spektaklyje „Kapris. Pabėgėlių sala“ per Casa Malaparte likimą kalba apie asmenybės pralaimėjimą prieš banalėjančią visuomenę, tampančią terpe fašizmui atgimti.
Apsukome literatūrinių pasirinkimų ratą, kol man į rankas pateko W.G. Sebaldo romanas „Austerlicas“ rusų kalba. Lupa jį buvo skaitęs lenkiškai. Kažkas iš draugų patarė perskaityti sakydamas, kad tai skirta būtent jam. Bet perskaitęs pagalvojo, kad „Austerlico“ neįmanoma perkelti į teatrą. Sutiko paskaityti iš naujo. Praėjo keli mėnesiai, ir gavau atsakymą, kad „tikriausiai įmanoma, bet tai turėtų būti kažkoks kitoks darbas...“
Dar po mėnesio Lupa atsiuntė Austerlico piešinį ir tekstą, motyvuojantį jo pasirinkimą: „Ką Sebaldo „Austerlicas“ gali duoti šiuolaikiniam teatrui? Pirmiausia - neįprastą, naują ir nepakartojamą žvilgsnį į mus supantį pasaulį, kurio architektūroje užrašyti nesuprantamų kultūrinių sprendimų, nusikalstamų žmogaus mentaliteto gestų, paslaptingų kultūros procesų pėdsakai. Tai atidus užrašytų ypatingais hieroglifais mūsų kultūrinių klajonių skaitymas. Žinoma, iš esmės tai didžiausios XX a. katastrofos - Antrojo pasaulinio karo, Holokausto, nacių nusikaltimų žydų tautai - skaitymas... Be abejo, unikalią ir novatorišką Sebaldo pasakojimo strategiją nelengva pritaikyti teatrui. Man tai privalumas, kai literatūra mobilizuoja adaptacijos autorių radikaliai keisti teatro kalbėjimą apie žmogų. Tai leidžia teatrui įsižiūrėti į dvasines šiuolaikinio žmogaus žaizdas, gilintis į sunkiai pastebimą absurdą ir žmogaus santykių su visuomene, kultūros erdve bei su savimi klaidas.“
Pusę XX amžiaus ir Europos apimančio „Austerlico“ veiksmo ištakos - Hitlerį sveikinančios minios riksmas Vienos Didvyrių aikštėje (Heldenplatz). Kaip ir ankstesnio Lupos lietuviško pastatymo „Didvyrių aikštė“ pagal Thomo Bernhardo pjesę. Sutapimas?
Sebaldas mirė 2001-ųjų gruodį prie automobilio vairo nuo širdies smūgio, sulaukęs penkiasdešimt septynerių. Tai įvyko vos pasirodžius paskutiniam rašytojo romanui „Austerlicas“. Romanas tapo negausios jo kūrybos reziumė. Sebaldas buvo realiausias kandidatas gauti 2001-ųjų literatūros Nobelio premiją. Rašytojo gyvybė užgeso nominantų paskelbimo išvakarėse... Tačiau ir be Nobelio Sebaldas tapo kultine figūra. Parašęs vos keturias knygas, jis įėjo į šiuolaikinės kultūros istoriją kaip klasikas, novatorius ir pranašas. Sebaldo mirtis persmelkta neįtikėtino tragizmo dar ir todėl, kad visų jo knygų pasakotojas nuolat yra kelyje, jis važiuoja, eina, klajoja ir staiga sustingsta, paralyžiuotas siaubo išvydus toli į praeitį vedančius griovimo pėdsakus...
Sebaldo kūryba giliai susijusi su garsiuoju Theodoro Adorno teiginiu, kad „rašyti poeziją po Aušvico yra barbariška“. Nutilimas, apie kurį netiesiogiai kalba Adorno, gali inspiruoti kitokį kalbėjimą. Pratęsiant Adorno mintį, galima sakyti, kad apie Aušvicą barbariška rašyti tai, kas išmąstyta, bet neišgyventa.
Sebaldas neišgyveno karo siaubo. 1945-aisiais jam buvo vos vieni metai. Tačiau mokykloje patirtas sukrėtimas, kai pirmą kartą pamatė dokumentinį filmą apie nacių koncentracijos stovyklas, išliko visam gyvenimui. Vėliau, tapęs rašytoju, jis prisipažino, kad žvelgdamas į nuotraukas arba žiūrėdamas karo metų dokumentinius filmus jaučiasi „kilęs iš šito karo, ir tarsi iš ten, iš tų mano neišgyventų košmarų, ant manęs krinta šešėlis, kurio niekada neatsikratysiu“.
Gimęs ir augęs kaime Bavarijos Alpėse, dar vaikas Sebaldas pirmą kartą su tėvais atvyko į sąjungininkų subombarduotą Miuncheną. Tada pagalvojo, kad miestai taip ir turi atrodyti: „Man tai buvo natūralus miesto vaizdas. Namai tarp griuvėsių. Ir žmonės apie tai nieko nekalbėjo...“ Šį vaizdą sustiprino tėvynainių pastangos ištrinti iš atminties savo tautos tragediją pasitelkus šalies atstatymo šūkius.
Rašymas Sebaldui tapo bandymu atsakyti į klausimą - kas aš esu, kaip XX a. pabaigos išsilavinęs vokietis? Su mokslininko pedantiškumu analizuodamas istorijos faktus, rašytojas gretino iš pažiūros nesugretinamus dalykus, gilinosi į civilizacijos raidos dėsnius. Ir darė išvadą, kad tie dėsniai neatsiejami nuo naikinimo. „Natūrali naikinimo istorija“ (1999) - taip vadinasi Sebaldo esė knyga, sudaryta iš jo paskaitų Ciuriche 1997 metais.
„New Yorker“ apžvalgininkas Markas O´Connellas yra taikliai pasakęs, kad Sebaldo kūryba - „ne apie tai, kaip reikėtų suprasti Holokaustą, bet ji skatina mus susimąstyti, kodėl mes negalime suprasti Holokausto“. Ir tuo ji iš esmės skiriasi nuo daugumos šia tema bandančių kalbėti šiuolaikinių menininkų.
„Aš visada maniau, kad visų svarbiausia yra rašyti apie mažumų persekiojimo ir juodinimo istoriją, gerai įvykdytas pastangas sunaikinti ištisas tautas. Ir įgyvendindamas šias idėjas suvokiau, kad to neįmanoma padaryti; rašyti apie koncentracijos stovyklas, mano nuomone, praktiškai yra neįmanoma. Taigi reikia rasti būdų įtikinti skaitytoją, kad tai turi mintyse, bet apie tai tiesiogiai nekalbi kiekviename puslapyje. Todėl didžiausio siaubo scenų niekada neaprašinėju. Mes visi matėme jų vaizdus, todėl, manau, pakanka priminti apie juos žmonėms, nes šie vaizdai nustelbia mūsų galimybes juos blaiviai suvokti, reflektuoti. Ir paralyžiuoja mūsų moralines galias. Vienintelis, mano manymu, tinkamas būdas kalbėti apie šiuos dalykus yra netiesiogiai, asociatyviai, išvengiant akistatos.“ Ši Sebaldo mintis perteikia jo esminę kūrybinę nuostatą. Ir nors kūryboje jis daug dėmesio skyrė žydų tragedijai, darė tai „ne dėl filosemitinių priežasčių, bet todėl, kad jie buvo ištrinti iš Vokietijos socialinės istorijos, ir aš norėjau žinoti, kas iš tiesų atsitiko“.
Atsisakydamas Holokausto „suaktualinimo“ Sebaldas išplėtojo kitokį meninio kalbėjimo apie jį būdą. Istoriniai faktai ir asmeniniai liudijimai, asociatyvios tekstų ir vaizdų jungtys, paslėpta simbolika ir tyla už žodžių jo kūryboje daro stipresnį poveikį vaizduotei negu meniniai bandymai atkurti Holokausto siaubą. Sebaldo rašymo būdas apskritai keitė kalbėjimo apie XX amžiaus istorijos traumas naratyvą.
Istorinė trauma
Sebaldo tėvas buvo vokiečių armijos karininkas ir įžengė į Lenkiją dar 1939-aisiais. Po karo šeimoje jis nieko nekalbėjo apie savo patirtį. Taip elgėsi daugelis nacių armijoje kariavusių arba fašizmui simpatizavusių vokiečių. Tik suaugęs sūnus sužinojo apie tėvo praeitį. Būsimam rašytojui tai tapo savotiška iniciacija.
Sebaldui studijuojant universitete filologiją, prasidėjo nacių teismai už karo nusikaltimus. Vykstant pagarsėjusiems Aušvico ir Treblinkos nusikaltėlių teismams, jis nebegalėjo studijuoti vokiečių romantizmo. Ir bodėjosi masiniu vokiečių entuziazmu atkuriant sugriuvusią šalį. Pasak rašytojo, „legendinis ir susižavėjimo vertas Vokietijos atgimimas“ iš esmės buvo „savo priešistorės likvidacija“, nes „iš pat pradžių užgniaužė bet kokį prisiminimą apie praeitį, orientavo visuomenę išimtinai į ateitį ir įpareigojo ją tylėti apie viską, kas ją ištiko“.
Tėvynėje tvyrojusi amnezija lėmė, kad sulaukęs dvidešimties Sebaldas nusprendė ją palikti. Atsisakė savo tikrojo vardo Winfried Georg Maximilian, nes jo gėdijosi, ir vietoj vardo pasirinko dviejų raidžių W.G. kombinaciją. Pasirašinėjo tiesiog Maksu. Baigęs universitetą, išvyko dėstyti į Ciurichą. Paskui persikėlė į Mančesterį. Galvojo čia baigti doktorantūros studijas ir patraukti kitur. Tačiau pasiliko ilgiau. Rašydamas Sebaldas mintimis vis grįždavo į Mančesterį. Su šiuo miestu siejasi įsimintinos jo knygų „Išeiviai“ (1992) ir „Saturno žiedai“ (1995) istorijos. Galiausiai rašytojas įsikūrė kaimelyje netoli Noridžo Anglijos rytuose, kur gyveno iki pat mirties. Gyvenimo pabaigoje Sebaldas prisipažino, kad blogai pažįsta Vokietiją, bet gerai žino jos istoriją ir knygas rašo vokiečių kalba. Dėstė šiuolaikinę vokiečių literatūrą Rytų Anglijos universitete, bet stengėsi išvengti susidūrimo su tėvynainiais...
Pokario trauma persmelkia visą Sebaldo kūrybą. Kad ir apie ką jis kalbėtų, kokio istorinio herojaus arba savo amžininko istoriją pasakotų, iš esmės vaizduoja įvairias savo patirties personifikacijas. Nors Sebaldo knygų veikėjai turi savo gyvenimiškus likimus, jis gilinasi į juos, lyg užsiimtų autorefleksija. Ši asmeninės ir svetimos patirties, istorinės tikrovės ir fikcijos jungtis, kaip savotiška osmozė, tapo skiriamuoju Sebaldo kūrybos bruožu.
Sebaldas jautriai išgyveno santykį su svetima traumine patirtimi ir jautė etinę ribą: „Priimta manyti, kad kalbėti apie traumas yra gerai, bet tai ne visai tiesa. Ypač jei skatini kitus žmones prisiminti, pasakoti apie savo praeitį ir panašiai, tu negali būti tikras, kad tavo įsikišimas į kažkieno gyvenimą nepadarys tam tikros žalos, kurios tas žmogus būtų galėjęs išvengti. Tad čia egzistuoja etinė problema.“ Tokia Sebaldo pozicija skiriasi nuo jo kolegės Svetlanos Aleksijevič, be didesnių skrupulų panaudojusios tėvynainių trauminę patirtį savo knygose apie XX a. pabaigos istorinius lūžius.
Šį Aleksijevič kūrybos prieštaringumą išryškino režisierius Eimuntas Nekrošius Jaunimo teatre sukurtame viename paskutinių savo spektaklių „Cinkas“. Jo centre - pačios rašytojos asmenybė. Interpretuodamas „Austerlicą“ Lupa taip pat išveda kūrinio autorių, bet traktuoja jį kitaip: „Sebaldas yra literatūros Myškinas. Jis nuolat vienas, nuolat kelyje, ir niekada nerašo apie atvirus konfliktus, apie agresiją. Sebaldas gėdijasi skverbtis į žmogų, tardyti jį, bet stipriai jį jaučia, pasineria į jo gyvenimą su didele empatija.“
Atminties fetišas
2000-aisiais Susan Sontag rašė: „Ar didi literatūra dar įmanoma? Vienas iš kelių atsakymų anglakalbiams skaitytojams yra W.G. Sebaldo kūryba.“ Kuo gi Sebaldo kūryba yra didi?
Visa rašytojo kūryba susijusi su labiausiai jį dominusia atminties tema. Gimęs ir augęs amnezijos apimtoje visuomenėje, atmintį jis vertino kaip moralinį ir politinį veiksmą. Dar daugiau - prisiminti jam buvo gyvybiškai svarbu, nes „jei prisiminimai liktų užrakinti mano atminty, jie laikui bėgant taptų vis sunkesni ir sunkesni, ir aš sugniužčiau nuo jų naštos“. Sebaldą galima pavadinti „XX amžiaus Proustu“ po Aušvico. Bet tai nebūtų tikslu, nes jo kūryba priklauso XXI amžiui, nors rašytojas jame nebegyveno.
Atmintis Sebaldo kūryboje nuolat konfrontuoja su naikinimu, kaip fatališka civilizacijos jėga. „Natūralioje naikinimo istorijoje“ naikinimas paradoksaliai susijęs su karo nuniokotos šalies atkūrimu, atimančiu iš tautos atmintį. Vienoje pirmųjų ir bene asmeniškiausių knygų „Svaigulys“ (1990) Sebaldas apie kitą naikinimo aspektą kalba per paprasčiausio gatvės triukšmo Europos didmiesčiuose asociaciją: „Metams bėgant aš suvokiau, kad dabar iš šio riaumojimo ir gimsta tas gyvenimas, kuris bus po mūsų ir palaipsniui nukreips mus link žūties, taip pat, kaip mes link žūties kreipėm tai, kas buvo ilgai iki mūsų.“ Fantastiškuose „Saturno žieduose“ pasakotojas keliauja jūros pakrante ir jo atmintyje tarsi regėjimai išnyra žinomų žmonių gyvenimo fragmentai bei į nebūtį nugrimzdę mažiau ar daugiau reikšmingi istoriniai įvykiai, bylojantys apie tai, kad „kiekvienos gyvos būtybės, kiekvienos bendruomenės ir viso pasaulio istorija vystosi ne dailia kreive, kylančia aukštyn, bet tam tikra orbita, kuri, pasiekusi meridianą, veda žemyn, į tamsą“.
Pirminis Sebaldo kūrybos elementas - fotografija. Jis mėgo naudoti nespalvotas mėgėjiškas iš pažiūros atsitiktines nuotraukas kaip inspiraciją rašyti. Pradėdavo rašyti į jas įsižiūrėjęs. Sakė, kad „tam tikri dalykai gimsta iš nuotraukos, jei į ją įsižiūri“. Nuotraukose atrasdavo savo pasakojamų istorijų pradžias ir tęsinius. Tai, kas „iš pažiūros neturi nieko bendro“. Jį ypač domino mirusių žmonių nuotraukos. Ne tik todėl, kad nuotrauka yra savotiška „mirties emanacija“. Mirusieji jose „kažko laukdavo“ iš gyvųjų. Rašytojas jautė pareigą jiems kažką grąžinti, išpildyti.
Įsižiūrėjimas buvo Sebaldo kūrybinis metodas. Rašytojo knygų centre visada veikia pasakotojas-stebėtojas. Jis kalba pirmuoju asmeniu ir pradeda nuo esamos arba istorinės tikrovės dokumentacijos. Nejučia pasakotojas įveda skaitytoją į savo pasaulį, kuriame veikia metafiziškai paslaptingi tarpusavio ryšiai tarp to, kas „iš pažiūros neturi nieko bendro“. Ateitis Sebaldo nedomino. Jis išimtinai domėjosi tuo, kas prarasta, sunaikinta paties žmogaus rankomis. Praeitis - kaip tai, kas „uždaryta“ nuotraukoje ir laukia atvėrimo. Supratimo. Uždarytas traumuotas žmogus, istorija, epocha. Atvėrimas įvyksta per refleksiją, kaip gyvą (at)minties aktą. Sebaldo rašymo būdas yra tarsi čia ir dabar gimusių minčių užrašymas arba to, kas nepasakoma, aprašymas be aiškios krypties, klaidžiojantis, besiformuojantis. Kaip ir pats pasakotojas. Bet kelias neišvengiamai veda savęs paties link.
„Jei egzistuoja toks dalykas kaip praregėjimas, jei tekste gali atsirasti claritas, veritas pojūtis, artimas apreiškimui, tai įmanoma pasiekti tik nukeliavus į tam tikras vietas, tyrinėjant jas, praleidžiant didelę laiko dalį ir pačiam atsiveriant tokioms vietoms, į kurias niekas nenueina. Tai gali būti uždari kiemai miestuose ir tokios vietos kaip Brendoko tvirtovė „Austerlice“.“ Iš faktų, vietų, biografijų ir ženklų Sebaldas savo knygose dėlioja žmonių likimus istorijos perspektyvoje. Ir, pasitikėdamas skaitytoju, leidžia jam pačiam užbaigti kuriamą paveikslą. Tiksliau - nenutrūkstantį savo kūrinių herojų bei paties pasakotojo minčių darbą. Juk „viskas, ką pasakoja istorija, negali būti tiesa, nes tai, kas yra įvykę, iš tiesų dar neįvyko, bet vyksta tik tą akimirką, kai pradedam apie tai galvoti“.
Gali atrodyti keista, kad Sebaldas tarsi gėdijosi rašymo. „Saturno žieduose“ Chateauobriand´o lūpomis autorius klausia, „ar tikslinga eikvoti savo laimę talento realizacijai? Ar visa tai, ką parašiau, užklos mano kapą? Ir apskritai, ar tai dar kas nors supras iš esmės pasikeitusiame pasaulyje?“ O viename paskutinių interviu iškart po „Austerlico“ pasirodymo prisipažino: „Nevadinu savęs rašytoju. Tai - kaip pastatyti Eifelio bokštą iš degtukų. Man tai kažkoks apsėdimas.“ Paskutinio Sebaldo kūrinio pagrindinis herojus Austerlicas, apsėstas tikrosios savo gyvenimo istorijos paieškų, taip pat turi peržengti įgimtą gėdą...
Brendimo kelionė
2018-ųjų pavasarį Jaunimo teatre surengtoje konferencijoje „Pasipriešinimo teatras“ Lupa perskaitė pranešimą „Žmogiškasis įsipareigojimas realybei“. Jame, be kita ko, kalbėjo apie savo ir kitų menininkų savijautą tėvynėje Lenkijoje. Kai visuomeninis „diskursas paskendęs mele, menininko balsas praranda bet kokią svarbą. Mes galime kalbėti, ką norime, bet niekas į tai nekreipia dėmesio, niekas to neklauso“. Todėl „menininkas turi išgyventi nusivylimo etapą, per kurį jis gali subręsti. Neužtenka subręsti ideologiškai, idėjiškai ir gaminti kažkokias opozicines šiukšles. Man šis nusivylimo etapas yra procesas, per kurį galima bręsti kaip menininkui, rengtis susidūrimui su realybe.“
„Austerlico“ įvykiai apima šešis dešimtmečius, nuo 1939-ųjų iki amžiaus pabaigos. Veiksmas vyksta Antverpene, Velse, Oksforde, Londone, Paryžiuje, Prahoje, Terezyne, Marienbade... Istoriniai įvykiai yra pasibaigę iki pasakojimo pradžios. Sebaldas aprašo beveik tris paskutinius XX a. dešimtmečius skirtinguose Europos miestuose vykusius atsitiktinius susitikimus tarp pasakotojo ir vienišo klajūno Austerlico. Iki tapdamas suaugusiu, Austerlicas nežinojo nei savo tikrojo vardo ir kilmės, nei kas jo tikrieji tėvai. Penkiametį berniuką Austerlicą jo motina gyvybės traukiniu iš Prahos išsiuntė į Londoną prieš pat deportaciją į Terezyno koncentracijos stovyklą. Tėvas dingo be žinios. Austerlicas kitu vardu buvo įsūnytas ir augo Velse, mokėsi Oksforde, po studijų apsigyveno Londone ir užsiėmė XX a. architektūros tyrinėjimais. Gyveno be atminties, kol Liverpulio stotyje, į kurią kadaise buvo atvežtas gyvybės traukiniu, jį užklupo prisiminimo smūgis. Tada leidosi į savo vaikystės namų ir tėvų paieškas. Tačiau grįžimas į namus Prahoje tik dar labiau sustiprino Austerlico atskirties jausmą, ir vien tėvų pėdsakų paieška suteikia jo gyvenimui prasmę...
„Austerlico“ pradžioje Sebaldas rašo apie Jeaną Ameri, žiauriai kankintą Brendoko ir Aušvico koncentracijos stovyklose, ir išlikusį gyvą. Šiam antifašistinio judėjimo dalyviui rašytojas paskyrė esė knygoje „Natūrali naikinimo istorija“. Joje Sebaldas atsako į klausimą, kodėl kankinimų aukos pasirenka tylėjimą net tada, kai kiti aplinkui ragina jas kalbėti. Po karo Ameri „bet koks prisiminimų trupinys buvo itin skausmingas, jis turėjo nedelsiant viską perkelti į refleksiją, kad tai taptų nors kiek pakeliama. Nepakeliama prisiminimų ne tik apie košmaro akimirkas, bet ir apie ankstesnį daugmaž ramų gyvenimą kančia apibūdina dvasinę persekiojimo aukų būseną.“ Per Ameri atvejį Sebaldas atskleidžia aukų amnezijos fenomeną, paradoksaliai susijusį su budelių nenoru kalbėti „apie tai“. Kalbėti - reiškia peržengti savo „prisiminimų kančią“ ir, keliaujant per atmintį, žmogiškai subręsti. Toks yra Austerlico kelias savęs link. Kaip ir Sebaldas, jis nepatyrė karo siaubo, tačiau negali atsikratyti „neišgyventų košmarų šešėlio“...
Sebaldas ir Lupa - bendraamžiai, turintys panašią „neišgyventų košmarų šešėlio“ patirtį. Sebaldo tėvas su nacių kariuomene buvo įžengęs į Lenkiją, kai Lupa buvo vaikas. Sebaldą rašyti įkvėpė Bernhardas. Jis inspiravo ir Lupos teatrą. Lupa išgyvena panašų nusivylimą savo tėvyne Lenkija, kokį Sebaldas patyrė Vokietijoje.
Sekdamas Sebaldu Lupa taip nusako savo spektaklio išeities tašką: „Norėdamas kalbėti sau esmine tema, turiu sunaikinti savyje žmogų, kuriuo esu normaliame gyvenime. Ir pagimdyti kitą žmogų, kurio užuomazgas jaučiu savyje, - Austerlicą. Tampu valkata, pamišėliu... Turiu nukeliauti į niekur ir, klajodamas savo vidinio geto ribomis, patirti visišką nuopuolį, kad prisiliesčiau prie to, apie ką neįmanoma kalbėti normalia kalba. Be Austerlico aš, kaip žmogus ir kūrėjas, negaliu subręsti, tapti savimi. Šitaip gimsta Austerlico biografija iš mano, kaip rašytojo, biografijos. Ji yra užrakinta ir ją turiu atverti, nes tik taip galiu suvokti, kas aš esu. Austerlicas - tai aš ties proto riba. Ir tai - aš, vokietis, kaip žydas.“
Pirmą kartą lietuvių publikai Lupa prisistatė spektakliu „Kalkverkas“. Jo pagrindinis herojus Konradas, kurdamas „studiją apie klausą“, prieina proto ribą. Repetuodamas „Austerlicą“, Lupa kuria savo „studiją apie atmintį“. Sebaldas tampa jo Vergilijumi kelionėje į Holokausto nulemtą žmogaus dvasinio luošumo pragarą, esantį už proto ribos.
Bet viskas yra asmeniškiau ir paprasčiau. Sebaldas moko žvelgti į istorinę atmintį be išankstinio žinojimo ir idėjinių schemų. Kaip į bedugnę, nežinant, kas iš jos išnirs. Tik nuo žvelgiančiojo kantrybės ir empatijos priklauso to „kažko“, apie ką iš anksto negalima žinoti, pažinimas. Juk su patirtimi kiekvieno mūsų akiratis siaurėja ir dvasinis tobulėjimas anaiptol nereiškia tikrojo pažinimo, nes „niekada neperprasim tų neišmatuojamų įtakų, kurios iš tiesų lemia mūsų gyvenimo kelią“. Iš gilinimosi į jų paslaptis gimsta spektaklis „Austerlicas“.
