Eimunto Nekrošiaus meno fortui skirta paroda užima tik mažą Nacionalinės dailės galerijos dalį - lyg tarp kitko į galerijos erdvę įsiterpusi juoda konstrukcija primena pravirą dėžę. Saugyklą, kurioje šnara jau neberodomų Nekrošiaus spektaklių eskizai, juodraščiai ar dokumentai. Tačiau ką spektaklių daiktai reiškia be pačių spektaklių?
Ar vis dar sunkiai į žemę dunksi Hamleto batai ir krečia šaltis nuo metalinės Myškino lovelės? Ar vis dar aidi Otelo virvelėmis traukomos geldos, spragsi įtrūkęs žemės-sąmonės rutulys „Dieviškojoje komedijoje“, o žvelgiant į būgną - girdėti iš po žemių besiveržiantis Tėvo Šmėklos verksmas? Bet ar spektaklių daiktai tik primena? Kam jie dar reikalingi, jeigu ne teatrinį veiksmą kurstančiam aktoriui?
Nekrošiaus spektakliuose daiktas - tai visuomet išdidintas, sureikšmintas, bet scenoje specialiai neestetizuojamas objektas, stiprus tiek metaforinio teatro laidininkas ar spektaklio prasminio krūvio elementas, tiek daiktų paviršius, pasirodantis kaip jų gelmė, nes sunkiausia matyti tai, kas arčiausia. Nekrošius neignoruoja scenos tuštumos, todėl ir pačiais daiktais nesistengiama kurti vientisos atmosferinės erdvės. Kadangi scenografinis pasaulis spektaklyje sąmoningai nėra kuriamas, erdvėje pabirę daiktai tampa svarbūs tik aktoriui juos prisiminus, pajudinus, prakalbinus. Tad daiktas čia svarbiau nei žodis, atlikėjas ar pats vaidinimas, jis autonomiškas savo dydžiu, svoriu, tūriu ir veikia net už kūniško savo įgyvendinimo erdvės pavidalo. Daiktas kaip scenografijos vienetas čia svarbus erdvės masteliui nustatyti - ar tai būtų į begalybę tolstantys, bet iš tiesų tik fiziškai mažėjantys laiptai spektaklyje „Borisas Godunovas“, ar rankomis apglėbiama planeta, į kurią žvelgiama ne iš žiūrovo kėdės, o veikiau jau iš Pragaro, Skaistyklos ar Rojaus perspektyvos. Kitaip tariant, vizualumas spektaklyje kuria ir optinę, ir realią scenos erdvę.
Žinoma, ir šioje parodoje teatrinis objektas kalba apie atmintį - juk tai ir spektaklio tęsinys, ypač dabar, kai kiekvienas kiekvieno Nekrošiaus spektaklio daiktas tapo dar didesnis, svarbesnis. Bet ir kostiumas, ir eskizas, ir minties juodraštis - jau ne tik spektaklio dokumentas, gulantis į šį pravirą archyvą, bet ir jo begalybės ženklas, neįveikiamumo įrodymas. Daiktai, kurie neturi laiko, temos, paskirties, ribų. Todėl ir šiuose juoduose parodos rėmuose pakanka tik fragmentiškos spektaklio erdvės, teatro užuominos, ištartos ar nugirstos frazės, į laiką įklimpusio daikto.
Tiesa, daiktai čia ne tik primena, bet ir patys prisimena. Spektaklių daiktai ir šalia jų nugulusios mintys nustoja daiktinės scenografinės paskirties ir tampa paties Nekrošiaus mąstymo įrankiais. Čia tarpsta dar vienas spektaklis, kurį lydi ir repeticijų užrašų dramaturgija, ir vizuali daiktų vaidyba, jų nebylus riksmas, verksmas, juokas, išgąstis. Paroda savo naujai sukonstruota erdve (architektas Marius Nekrošius) ir minimalistiniu pobūdžiu (dizaineris Audrius Jankauskas, kuratoriai Audronis Liuga ir Julija Reklaitė) neprasilenkia su Nekrošiaus teatro atmosfera. Šioje degtukų dėžutėje atsiveria ir pačių daiktų intymumas, kai teatriniai objektai priartėja prie stebinčiojo, dingsta jų butaforiškumas ir daiktas pasirodo savo nuogumu. Visa, kas telpa šioje vaizdų ir minčių saugykloje, - šekspyriška neryžtingumo baimė, faustiška pasiryžimo abejonė, nuolat ateitį spėliojančio menininko dvejonės. Juk tai ta pati vieta, kurioje Nekrošiaus spektaklių baimės tampa saugios, išlaisvintos, įmanomos.
