Apie šiuolaikinės operos publiką kalbamės su prodiusere, „Operomanijos“, rengiančios šiuolaikinės operos festivalį NOA (Naujosios operos akcija), vadove Ana Ablamonova.
Ar galima teigti, kad „Operomanijos“ produkcija ir NOA festivalis jau turi savo publiką? Kas yra NOA žiūrovas? Kaip per daugiau nei dešimtmetį formavosi ir keitėsi NOA gerbėjų būrys?
Per dešimtmetį pavyko sukurti terpę, kurioje šiuolaikines operas rodome kur kas dažniau, o ne po vieną premjerinį kartą. Į jas perkami ir dažniausiai išperkami bilietai, yra suformuotas nuolatinis spektaklių repertuaras. Operomis domisi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, jas kviečia pristatyti įvairiuose užsienio festivaliuose, teatruose ir koncertų salėse. Jau užsuktas mechanizmas, kuriame pasiūla dera su paklausa: publikai mūsų darbai yra įdomūs ir už tai jie pasirengę mokėti pinigus.
Veikiausiai tai - smalsūs, atviri, netgi drąsūs žmonės, kurie domisi šiuolaikiniais kūrėjais ir naujomis operos žanro interpretacijomis. Toks apibūdinimas tiktų ir menininkams, kurie kuria „Operomanijos“ prodiusuojamas šiuolaikines operas. Tad žiūrovus pavadinčiau menininkų bendrininkais ir bendraminčiais. Ir tai tikriausiai būtų esminė bei vienintelė kūrėjus ir žiūrovus, o ir vien tik žiūrovus tarpusavyje vienijanti charakteristika.
„Operomanijos“ renginius lankantys žmonės yra labai skirtingi, šiuolaikinės operos - taip pat skirtingos. Mūsų siūlomas menas įvairus, tad vargu ar atsirastų vienas asmuo, kuris vienodai svaigtų dėl visų pristatomų spektaklių. Tapyti statistinio NOA festivalio ir „Operomanijos“ prodiusuotų kūrinių žiūrovo portreto nenorėčiau. Manau, būtų netikslu ir netikslinga tai daryti. Visko pradžia visada yra kūrybinis sumanymas. Gimstant kūriniui, ryškėja jo formos, atrandame žodžius, kurie jį tiksliausiai apibūdina (ir tai nebūtinai „opera“). Ir tik tuomet suprantame, į kokią auditoriją galime orientuotis pristatydami šį konkretų darbą. Viskas išaiškėja, kai kūrinys pirmą kartą susiduria su žiūrovais: tik po to galima dėlioti statistikos lenteles, numatyti spektaklio raidos trajektorijas. Ir tai būna kūrinio auditorijos formavimo pati pradžia. Žinoma, vienų NOA festivalio ir „Operomanijos“ kūrinių įvertinimai turi įtakos ir kitų kūrinių recepcijai. Kartais mus traktuoja kaip vieną bendruomenę, tačiau kiekvienas naujas pastatymas kuria naują istoriją.
Lankotės ir valstybiniuose operos teatruose, tad ar pastebite skirtumų tarp į klasikinį repertuarą orientuotos teatrų publikos ir festivalinės šiuolaikinės operos žiūrovų?
Visi žiūrovai tikisi re(n)ginio ir dažniausiai jo pageidauja kokybiško - tai viskas, ką galiu pasakyti apie publiką vienijančius panašumus. Toliau būtų galima diskutuoti apie tai, kas yra opera, klasikinis repertuaras ir apskritai renginys - ar tai tik spektaklis, ar ir visa kelionė iki jo ir t. t.
Lankantis valstybiniuose operos teatruose daugelyje šalių, tik su retomis išimtimis, man kelia klausimų ten tarpstantis ceremonialas: visas „performansas“, kuris vyksta teatro fojė, ložėse, kavinėse - tol, kol pakyla scenos uždanga ir prasideda spektaklis. Tai turi tokį stiprų svorį ar net „viršsvorį“, kad neretai tarsi nustumia esminę apsilankymo teatre priežastį - operą - į antrąjį planą. Regis, kartais svarbiau tampa lankymosi operos teatre ritualas nei teatro scenoje pristatomas meno kūrinys. Žinoma, gali būti ir taip. Tačiau ši situacija taip dominuoja ir netgi yra tikslingai palaikoma pačių teatrų, kad išties trukdo susikoncentruoti į meno kūrinį. Valstybiniuose operos teatruose šis „aukso dulkėmis“ pabarstytas ritualas tiesiog tvyro ore ir teatrai jį primygtinai puoselėja įvairiais būdais, siekdami išlaikyti operos meno išskirtinumą, įtvirtinti operos teatro kaip kažkokios a priori aukščiausios rūšies reiškinio statusą. Tai nereiškia, kad valstybinių teatrų scenose viskas blogai ir ten nėra kūrybos: čia taip pat yra erdvės pasireikšti meninėms iniciatyvoms.
Šiuolaikinės (o gal ir nebūtinai šiuolaikinės) operos renginį organizuojant ne po standartinio valstybinio teatro „stogu“, viskas tampa kur kas paprasčiau. Veikiausiai ir žiūrovui, kuris lankosi tokiame renginyje, jo turinys yra pirminis, svarbesnis, turintis įtakos apsisprendimui eiti arba neiti į renginį nei pats „ėjimo į operos teatrą“ faktas, kuris tarsi įtvirtina žiūrovo poziciją socialinėje hierarchijoje, tampa priklausomybės tam tikram sluoksniui įrodymu.
Norėdami to išvengti, mūsų rodomuose spektakliuose visiškai nesilaikome viso šio operai (tiksliau - operos teatrui) būdingo ceremonialo: žiūrovų auditorija nėra skaidoma į svarbesnes ir mažiau svarbias ložes, nėra nustatomos skirtingos bilietų kainų grupės. Sąmoningai tai ignoruojame, galbūt taip įtvirtindami savas tradicijas - tokias, kurios a priori nesukuria išskirtinio, elitinio žanro atmosferos, o yra vienodai draugiškos bet kuriam susidomėjusiam žiūrovui ir pirmiausia orientuojasi ne į ritualą, o į meno kūrinį.
Ar NOA festivalio publika turi įpročių, tradicijų - šiuos žmones kaip tam tikrą grupę vienijančių bruožų?
Galbūt šie žmonės yra intelektualūs, smalsūs, besidomintys įvairiomis meno sritimis ir... drąsūs? Ypač drąsūs tie, kurie lankosi negirdėtų ir nematytų šiuolaikinių operų premjerose. Ateiti į 59-ąjį įvairiais tarptautiniais apdovanojimais įvertintos operos „Geros dienos!“ rodymą tikriausiai reikia kur kas mažiau drąsos nei į pirmąjį naują nelabai žinomų jaunų autorių spektaklį.
Kadangi nuolatinį repertuarą Lietuvoje pradėjome formuoti dar visai neseniai ir anksčiau daugiau dėmesio skyrėme kūrybiniams procesams, dažnesniam NOA festivalių organizavimui bei operų gastrolėms užsienyje, tad tik dabar pradedame išsamiau tyrinėti spektaklių auditorijas, jų įpročius, savybes, eksperimentuoti įvairiais rinkodaros sumanymais, tyrinėti žiūrovų reakcijas į juos. Palaipsniui pradedame įvesti įvairių festivalinių, proginių abonementų. Kuo toliau, tuo labiau žiūrovai stengiasi bilietais į renginius pasirūpinti iš anksto. Pirkimai suaktyvėja prieš įvairias šventes ir pan.
Įvairios naudingos informacijos suteikia ne tik bilietų pardavimų analizė. Stebiu žiniasklaidos, kritikų reakcijas medijose, žiūrovų komentarus ir pastebėjimus socialiniuose tinkluose. Stengiuosi pasitikti visus žiūrovus prieš renginius, analizuoju jų elgesį, reakcijas renginių metu. Po spektaklių dažniausiai trinuosi kuluaruose ir gaudau pirmuosius lankytojų įspūdžius, privačių komentarų nuotrupas. Tokie gyvi ir dažniausiai itin tiesūs pastebėjimai yra ypač įdomūs ir naudingi.
Man labai imponuoja vienas NOA festivalio ir „Operomanijos“ prodiusuojamų spektaklių lankytojų įprotis: mūsų žiūrovai labai retai po spektaklio masiškai stojasi iš savo vietų. Kitaip nei daugelyje teatrų ar koncertų salių. Ir tai visai nereiškia, kad operos turinys labai prastas ar renginys nepasisekė. Tiesiog aplinka neprovokuoja šio įvairių televizijos šou išdresuoto reflekso ir nesuveikia bandos jausmas.
NOA pristatomi kūriniai dažnai yra tarpdisciplininio formato. Jie recenzuojami ne tik lietuvių, bet ir užsienio kritikų, o kritikai - taip pat dalis publikos. Taigi kieno akiratyje dažniausiai atsiduria šiuolaikinė opera? Ar Lietuvoje ir svetur „Operomanijos“ produkcija sulaukia skirtingų sričių vertintojų dėmesio?
NOA festivalio ir „Operomanijos“ darbai dažnai arba patenka į įvairių meno sričių kritikų akiratį, arba visų jų aplenkiami. Priskirčiau juos kategorijai „nei šis, nei tas“. Kartais netgi naudojamės tokia buvimo „ties riba“ situacija. Kartais ji kaip tik tampa nepalanki. Nežinia kodėl: galbūt vieni tikisi, kad konkretus darbas yra kitos srities recenzentų reikalas. Arba galbūt patys kūrėjai nukeliauja į tokias lankas, kur reikėtų stipresnių įvairių sričių analitinių kompetencijų, dėl to kritikai, galbūt nenorėdami savęs diskredituoti, nesiima jų vertinti.
Apie mūsų darbus rašo ir įvairių sričių „-logai“, ir tinklaraštininkai. Kartais nuomone pasidalija ir nuomonės formuotojai. Specialių pagiriamųjų straipsnių neužsakome. Įdomu patirti natūralią, tikrą kritikų reakciją. Nuomonių būna įvairių ir jos nebūtinai sutampa su kūrybinės komandos nuomonėmis, prodiuserio vizija ir strategija. Žinoma, tokios nuomonės gali turėti įtakos kūrinio raidai. Vis dėlto, jei kūrinys tikrai geras, visada įmanoma atrasti kelią jo tolesniam gyvavimui.
Nedaug žmonių puikiai išmano ir scenos menų, ir muzikos laukus. Tradiciškai kritikai turi tam tikras specializacijas. Bet gal kaip tik tai ir yra įdomu. Natūralu, kad kiekvienas rašytojas vadovaujasi savo žiniomis, patirtimi, susiformavusiomis tradicijomis. Nedažnai atsiranda atviras, į detales linkęs gilintis „-logas“, norintis ir galintis kūrinius analizuoti drąsiai, įvairiais pjūviais.
Periodiškai NOA festivalio metu organizuojame jaunųjų kritikų konkursus, kurie yra atviri įvairių sričių pradedantiesiems rašytojams. Įdomu skaityti skirtingas tų pačių kūrinių interpretacijas, labiau narpliojančias vienus ar kitus kūrinių aspektus. Be to, pastaruoju metu NOA festivalis ir „Operomanijos“ darbai vis dažniau tampa įvairių mokslinių darbų, mokslininkų tyrimų objektais.
Kiek šiuolaikinės operos spektaklyje svarbus interaktyvumo aspektas? Kaip NOA festivalio kūrėjai bando įtraukti publiką ir kaip ši reaguoja į interakcijas?
Interaktyvumas svarbus tiek, kiek jis reikalingas konkretaus kūrinio koncepcijai. Ir nebūtinai kalbame tik apie šiuolaikinę operą. Ar interaktyvumas reiškia aktyvų žiūrovo dalyvavimą priimant tam tikrus sprendimus ir pakreipiant kūrinio eigą, ar interaktyvumu galėtume pavadinti tam tikrą atlikėjų, kūrėjų ir žiūrovų santykį? Pavyzdžiui, operoje „Geros dienos!“ žiūrovai specialiai nieko neveikia, jie yra tiesiog žiūrovai, kurie sėdi savo vietose. Tačiau kūrėjų siūlomos aplinkybės (žiūrovų erdvė paversta prekybos centru, kur klausytojai-pirkėjai sėdi po dienos šviesos lempomis, gerokai žemiau nei ant pakylų skulptūriškai iškeltos kasininkės) jau savaime sukuria tam tikrą interaktyvumą, suformuoja žaidimo taisykles, į kurias patenka žiūrovai, o tai ir yra kūrinio koncepcijos dalis. Jei galvotume apie panašias situacijas kaip apie interaktyvias, tuomet interaktyvumas išties labai svarbus. „Operomanijos“ publika į tokias interakcijas reaguoja atitinkamai: tai būna arba geras sprendimas, arba paaiškėja esąs neskoningas, beprasmis publikos blaškymas, kėsinimasis į jų asmeninę erdvę.
Interaktyvumas gali padėti arba trukdyti spektakliui. Svarbu, kad šioji interakcija būtų pateisinta kūrinio koncepcija ir kad žiūrovai nebūtų verčiami be tikslo „aktyvuotis“ prieš savo valią. Tad nemanau, kad šiuo - interaktyvumo prasmės ir kokybės - aspektu yra skirtumų šiuolaikiniame ir klasikiniame mene.
Baroko operoje, vėliau ir kai kuriose Wolfgango Amadeus Mozarto operose buvo netgi sumanyta speciali atrakcija publikai - šerbeto arija. Tai ir savotiško publikos „dalyvavimo“, ir jos pamaloninimo gestas. Po „Audiokauko“ publika taip pat buvo vaišinama rizotu, pagamintu iš garso spektaklyje plačiai aptartų bobausių. Ar galima teigti, kad šiuo atveju maistas yra spektaklio dramaturgijos dalis, tarsi jungtis, sukurianti publikos dalyvavimo bei į(si)traukimo efektą?
Galbūt slapčia tikėjomės, kad kurį nors iš žiūrovų iš tikrųjų ištiks placebo efektas, įsijaučiant į realią galimybę apsinuodyti bobausiais - tuomet aplankytų haliucinacijos. Pagrindinis „Audiokauko“ herojus kaip tik apsinuodija bobausių rizotu ir tuomet kūrinyje prasideda visos haliucinogeninės audioperipetijos. Veikiausiai bandėme virtualų, ką tik patirtą kūrybos pasaulį projektuoti, perkelti į realų gyvenimą, tokiu būdu tarsi pratęsdami kūrinį, haliucinogenines žiūrovų patirtis.
Manau, kad kūrinys galėtų puikiausiai gyvuoti ir be bobausių rizoto - artimiausiu metu taip ir bus. Plačiau pasidomėję nuodingojo bobausio sudedamųjų dalių poveikiu, sužinojome, kad girometrinas - bobausyje esanti nuodinga medžiaga - kaupiasi žmogaus organizme, o tai galų gale neigiamai atsiliepia savijautai. Žinoma, netikiu, kad atsirastų žmonių, kurie lankytųsi visuose „Audiokauko“ pristatymuose ir kaskart po jų valgytų bobausių rizotą, tad dėl žiūrovų saugumo buvome visiškai ramūs. Šiuo atveju labiau jaudinomės dėl savo - žmonių, kurie dalyvauja visuose rodymuose - sveikatos.
Kokių netikėtų ekscesų ar publikos saviraiškos teko patirti spektaklių metu per visą „Operomanijos“ veiklos laikotarpį?
Didelių ekscesų, laimei (o gal ir „deja“?), nepatyrėme. Galbūt ryškiausias publikos saviraiškos nuotykis įvyko 2017 m. operos „Confessions“ gastrolėse Roterdame. Ši opera yra atliekama žiūrovams sėdint tamsoje su akis dengiančiomis kaukėmis. Tam reikia išties nemenko publikos pasitikėjimo atlikėjais. Įpusėjus kūriniui, žiūrovai dažnai praranda pusiausvyros jausmą, padidėja jų jautrumas garsams, aplinkui vykstantiems veiksmams, „išsijungus“ regėjimui, pradeda aktyviau veikti vaizduotė. Šioje situacijoje viena Roterdamo žiūrovė, prie jos priartėjus operos atlikėjai, „įjungė gynybinį režimą“ ir gerokai trinktelėjo atlikėjai per veidą. Moteris taip pasielgė galbūt net nesuvokdama, kad ji mušė atlikėją. Įdomu tai, kad šioji žiūrovė spektaklyje išbuvo iki pat pabaigos, nors tikrai galėjo nusiimti kaukę ir išeiti iš salės. Atlikėjai trumpam sutriko, bet smūgio garsas, manome, turėjo ir papildomą, kūriniui labai tinkamą garso efektą, kurį girdėjo ir kiti operos klausytojai. Toliau spektaklis ėjosi sklandžiai ir štai iki šiol jį vis atsimename ir minime įvairiuose kontekstuose.
Jeigu publikos reiškiamą reakciją į matomą arba girdimą spektaklį taip pat laikytume jų saviraiška, tuomet galiu patvirtinti, kad žiūrovų reakcija į tuos pačius dalykus būna skirtinga. Tai lemia įvairios mikro- ir makromastelių aplinkybės, tradicijos ir kt.
Kaip manote, ar publika visada teisi?
Publika yra įvairi, tad ir nuomonės - įvairios. Kiekvienas turi savo argumentų ir yra savaip teisus. Tik klausimas, ką toliau daryti su tais argumentais. Galima juos išgirsti, atsižvelgti, bet galima vadovautis ir savais argumentais, logika bei strategija. Žinoma, labai sunku diskutuoti su abejingais žiūrovais, kurie už spektaklį balsuoja kojomis, t. y. tiesiog į jį neina.
Nemaža publikos dalis vadovaujasi „patinka - nepatinka“ kriterijumi. Tačiau juk kiekvienam patinka skirtingi dalykai: kažkam - „Geros dienos!“, o galbūt kažkam - „Blogi orai“. Svarbiausia, kad pasaulyje žmonių tikrai netrūksta. Svarbu sukurti gerą darbą ir jį teisingai iškomunikuoti, jokiais būdais nežadant publikai daugiau, nei yra tame kūrinyje, o galbūt verta žadėti ir šiek tiek mažiau. Jeigu išreklamuotas kūrinys nepateisina žiūrovo lūkesčių, tokia reakcija yra kur kas blogesnis rezultatas nei tuomet, kai mažiau išreklamuotas kūrinys jo lūkesčius viršija. Tokiu atveju žiūrovams kyla noras dalytis įspūdžiais, rekomenduoti. Ir ilgalaikėje perspektyvoje tai turi geresnių rezultatų nei priešpremjeriniai išsišokimai.
Ką publikos buvimas salėje suteikia spektakliui? Ar kaskart susirenkanti vis kita publika jį keičia?
Publikos buvimas spektakliui suteikia gyvybės. Publika kaip deguonis - jai esant ir dalyvaujant kūrinys pradeda kvėpuoti. Ir, žinoma, kaskart susirenkant vis kitokiai publikai susiklosto visiškai kitoks jos santykis su kūriniu - kyla unikalus, niekuo nepamatuojamas, neprognozuojamas vaibas. Kartais atrodo, kad viskas vyko be klaidų, tačiau jaučiasi, kad neįvyko taip geidžiamas ryšis su auditorija. Tai gali priklausyti nuo oro, politinių aktualijų, gaisrų, lietaus, rinkimų debatų ar rezultatų, netgi ir prieš spektaklį fojė sutiktų žmonių, taip pat nuo žiūrovų asmeninių problemų, kėdės patogumo, išsimiegojimo lygio, mėnulio fazės, šalies, kurioje pristatomas spektaklis, atlikėjų dienotvarkės renginio dieną... Nuo visko! Tai, koks bus rezultatas - galutinis eliksyro skonis - priklauso nuo įvairių jo ingredientų.
Kalbėjosi Rima Jūraitė
„Teatro žurnalas“, Nr. 15
„Teatro žurnalą“ galima įsigyti „Vagos“ knygynuose, „Narvesen“ parduotuvėse ir prekybos centruose.
