Teatrinės amplitudės

Laura Šimkutė 2018-07-01 7md.lt, 2018 06 22
Scena iš spektaklio „Mums viskas gerai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Mums viskas gerai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Baigiantis teatro sezonui, kai premjerų nedaug, o ką nors nauja pamatyti norisi, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, kaip ir kasmet, išleidžia naują teatro kūrėjų kursą. Šiemet akademiją baigė Jono Vaitkaus vadovaujami vaidybos ir teatro režisūros kursų studentai. Absolventų diplominių darbų buvo daug, o žanrai ir stiliai varijavo nuo absurdo iki dokumentikos.

Baigiamųjų spektaklių rodymą studentai pavadino festivaliu „Viskas“, kuriame vienu iš asmeninių favoritų tapo Juozo Ališausko monospektaklis „Grand Show Millennium“, sukurtas pagal stand-up komedijos principus. Pusvalandžio pasirodyme pavyko sutalpinti su aktoryste susijusius stereotipus, akademijos ir teatro aktualijas, savo vietos nerandančio žmogaus ir depresijos temas. Scenoje juodu kostiumu apsirengusio aktoriaus pagrindinis ginklas - jo paties autorinis tekstas, sukurtas iš įvairių aplinkos klišių. Jau pats spektaklio pavadinimas nurodo nesėkmę patyrusį „Užkalnio Grand Show“ arba niekaip su scena negalinčio atsisveikinti atlikėjo Egidijaus Dragūno „SEL Grand Show“. Juozas Ališauskas, tarsi kempinė sugerdamas informaciją bei aktualijas, jas pateikia komiškai ir palieka vietos apmąstymams. Autoironiškas pasirodymas - pavyzdys, kaip, pasitelkiant žavesį, pastabumą, o trūkumus paverčiant privalumais, galima sukurti įsimintiną, žiūrovui nuobodžiauti neleidžiantį reginį.

Gabrielė Ladygaitė su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi parodė monospektaklį pagal Eleanoros Baker pjesę „Mari Kardona“, pasakojančią Albert´o Camus romane „Svetimas“ fragmentiškai pasirodančios pagrindinio veikėjo Merso mylimosios Mari istoriją. Vieniša ir nesuprasta veikėja negeba jausti taip, kaip jaučia kiti. Ladygaitė kuria nuolat įsitempusią Mari, kuri bando būti nuoširdi, tačiau nežino, kaip tą nuoširdumą išreikšti. Ji ieško savęs, tačiau vis nesėkmingai. Aktorė egzistencinio liūdesio kupinam personažui suteikia gyvumo, entuziazmo, iš pažiūros liūdną istoriją paversdama tragikomiška.

Absurdo estetika bandyta remtis dviejuose iš mano matytų diplominių darbų: tai į Lietuvos rusų dramos teatro repertuarą dar žiemą įtrauktas spektaklis „Mums viskas gerai“ pagal lenkų dramaturgės Dorotos Masłowskos pjesę bei Lietuvos nacionalinio dramos teatro dekoracijų dirbtuvėse parodytas „Ubu Rex“ pagal Alfredo Jarry „Karalių Ūbą“.

Eglės Švedkauskaitės režisuotame spektaklyje „Mums viskas gerai“ su absurdu susidoroti pavyko geriau - galbūt todėl, kad pjesės nereikėjo specialiai aktualizuoti. Kūrinys kritikuoja šiuolaikinį beatodairišką vartojimą ir parodo nepasiturinčios visuomenės grupės skerspjūvį. Perteklinėmis priemonėmis pastatytame spektaklyje susitelkiama į aktorių tipažais paremtą vaidybą. Fausta Semionovaitė sukūrė taiklią televizijos laidų vedėjos parodiją, Petras Šimonis -vadinamosios superžvaigždės, aplink save nieko daugiau nematančios, o Giedrė Kederytė įtaigiai persikūnijo į senutę. „Mums viskas gerai“ leidžia per tipizuotus personažus pažvelgti į vartojimo bei televizijos kultūrą.

Uršulės Bartoševičiūtės režisuotas „Ubu Rex“ žadėjo galimybę pažvelgti į tai, kas nutinka, kai valdžia pakliūva į ribotai mąstančių žmonių rankas. Tačiau galų gale to pamatyti nepavyko. Savotiška narkotine pasaka paversta pjesė scenoje išsikvėpė maždaug po pusvalandžio ir spektaklis prailgo. LMTA Teatro ceche per egzaminus rodytas variantas teikė vilčių, tačiau LNDT dekoracijų dirbtuvėse „Ubu Rex“, praradęs savo ritmą, aštrumą ir potencialą, kažkur prapuolė tarp pasenusio rekvizito. Galbūt pjesės absurdas būtų geriau atsiskleidęs ne bandant ieškoti sceninių efektų ar vadinamųjų „fintų“, bet kaip tik situaciją pateikiant realistiškai ir paverčiant Ūbą kad ir spektaklio aprašyme minėtu Donaldu Trumpu.

Sunku iš kelių spektaklių spręsti apie šią naują laidą, nes galbūt pirmoje festivalio „Viskas“ pusėje būta kažko išskirtinio bei įdomaus. Iš to, ką pavyko pamatyti, galiu teigti, kad naujosios kartos aktoriams ir režisieriams trūksta publikos, su kuria jie galėtų užmegzti dialogą, o tai paskatintų ieškoti, eksperimentuoti ir drąsiai kurti. Nors jaunieji aktoriai ir režisieriai turi idėjų ir potencialo, tačiau nėra ko lyginti su pernai metų Gintaro Varno vaidybos kurso diplominių darbų anšlagais: šį kartą likdavo tuščių vietų, ir tai kai ką pasako.

7md.lt

Komentarai
  • Iš bloknoto (51)

    Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.

  • Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa

    Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.

  • Aktyvizmo ar eskapizmo?

    Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.

  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.