Laukdami netrukus pasirodysiančio naujo „Teatro žurnalo“ numerio, esame dėkingi redakcijai už leidimą skelbti straipsnius iš ankstesniojo, skirto festivalių temai. Žurnale apžvelgiami Lietuvoje anksčiau vykę ir dabar vykstantys scenos meno festivaliai nuo pirmeivio LIFE - šiemet kaip tik sukako 25 metai nuo pirmojo festivalio, kurio rengimo patirtį verta prisiminti.
***
Išimtis pilkumoje
1993-ieji. LIFE. Lithuanian International Theatre Festival. „Atsimenu, kad bilietas į vieną LIFE spektaklį kainavo 10 dolerių. Sunku buvo tikėtis, kad kas nors tokius beprotiškai brangius bilietus išpirks. Tuo metu „Stikliuose“ už 3 dolerius galėjai keturiese pavalgyti.“ Taip, tai buvo laikas, kai 10 dolerių prilygo kukliai mėnesio algai, vienas jogurto indelis - visos savaitės prabanga, o „Stiklių“ restoranas - retam prieinama prabangos viršūnė. Tokiais prisiminimais dalijomės su LIFE įkūrėja ir direktore Rūta Vanagaite 2013-ųjų gegužę, kai nuo pirmojo festivalio buvo praėję lygiai dvi dešimtys metų.
Ir kaipgi, dar prisiminkime, buvo su tais beprotiškai brangiais bilietais? Rūta Vanagaitė: „Jų nebeliko. Visiškoje pilkumoje, kurioje tuo metu gyvenome, tarptautinis teatro festivalis buvo neįtikėtinas reiškinys. Ir užtat toks sėkmingas. Jis buvo absoliuti išimtis. Ir sukėlė didžiulį susidomėjimą.“
LIFE įvyko viso labo šešis kartus. Net šešis kartus - turint omeny nepalankias jam sąlygas, jeigu aptarsime valstybės požiūrį ir (ne)paramą festivaliui; ir ypatingai palankias aplinkybes - jei prisiminsime, kokį entuziazmą jis kėlė ir kiek žmonių noriai prisidėjo, kad festivalis, negaunantis nė cento iš valstybės, vyktų.
LIFE buvo rengiamas lygiai taip, kaip pasaulyje vyko ir vyksta tarptautiniai festivaliai ir kaip šiais laikais jie daromi Lietuvoje ir visur: kad sudarytų programą, rengėjai lanko kitus festivalius, viešieji ryšiai stengiasi surinkti būsimus žiūrovus, ieškoma rėmėjų, renkami savanoriai, skelbiamos edukacinės programos, finale rašomos ataskaitos rėmėjams. Klasika, standartas. Tik 1991-ųjų Lietuvoje, vos tik atkūrusioje nepriklausomybę, svaigstančioje nuo laisvės ir kenčiančioje nuo ištikusio skurdo, visi tie įprasti tarptautinių festivalių segmentai buvo visiška naujiena - o juk būtent tada pradėta kalbėti apie būsimą festivalį LIFE. Pati galimybė surengti Lietuvoje tarptautinę teatro šventę kėlė nuostabą ir euforiją, tuo labiau, kad buvo žadama į Vilnių atvežti geriausią Europos teatrą.
Įkūrėjų duetas
Idėjos nesimėto ir nenukrenta iš dangaus. LIFE idėjos bendraautoriai - amerikiečiai prodiuseriai, Čikagos tarptautinio teatro festivalio įkūrėjai Bernardas ir Jane Sahlinsai. Čikagos festivalyje, kurį Sahlinsai įkūrė 1986 m., buvo parodyti Eimunto Nekrošiaus spektakliai, sukurti Jaunimo teatre. Tai vaidinimai, dėl bilietų į kuriuos žmonės budėdavo Jaunimo teatro kasose per naktis. Bet tas etapas 1991-aisiais buvo jau istorija. Rūta Vanagaitė į Lietuvą buvo grįžusi po kelių metų šeimyninio gyvenimo Suomijoje. Teatrologei buvo patikėta vadovauti Jaunimo teatrui - nebelankomam, nebeturinčiam naujų įdomių spektaklių. Į pagalbą iš JAV buvo pasikviestas Bernardas Sahlinsas, Nekrošiaus kūrybos gerbėjas. Ir jis atvyko.
Nesistebėkime: besivaduojančią nuo sovietų Lietuvą daug kam tuo metu buvo tiesiog smalsu aplankyti, pažinti įvairiausius užsilikusius absurdus, net ir padėti išsikapstyti. Čia net menkiausias patarimas „iš užsienio“ atrodė, o kartais ir buvo tikra vertybė, naujovė, išeities iliuzija. „Stebuklas“ - anot naujo Eglės Vertelytės filmo, jis kaip tik apie tą laiką. „Stebukle“ į Lietuvą atvyksta amerikonas Bernardas (!) ir, pasišvaistęs doleriais, pažada bankrutuojančiai kiaulių fermai garantuotą perspektyvą, o išvažiuoja išparceliavęs kiaules ir iki pamatų sugriovęs kiaulidės griuvėsius. Kokia metafora! Fermos vakarėlio šokiuose kiaulidės darbuotojai skanduoja ano laiko populiarią dainą „Laif iz laif!“ Tą pačią, kurios motyvas buvo tapęs LIFE atpažinimo ženklu, vos ne himnu ir televizijos laidų apie festivalį šaukiniu.
Motyvai motyvais, tačiau amerikonas Bernardas Sahlinsas teatralų kiek kitaip vertinamas. Ir atvyko jis ne į kiaulidę, o į merdintį sovietinės sistemos teatrą. Doleriais nesišvaistė, bet padėjo patarimais, kurių naudą buvo patyręs. Jaunimo teatrui atgaivinti - moratoriumas: užsidaryti ir kurti naujus spektaklius. Tuo teatras laimės ir publikos dėmesį, ir repertuarą papildys. Taip ir atsitiko, nors tarp režisavusiųjų pasitaikė ir neaiškių asmenybių. Tačiau Nekrošius kaip tik per moratoriumą sukūrė „Nosį“ pagal Nikolajų Gogolį - vieną sąmojingiausių spektaklių, sarkastišką ano laiko ir netgi Jaunimo teatro bei savos kūrybos parafrazę. Teatrams, nežinantiems, kaip susigrąžinti ar pritraukti žiūrovus, buvo skirtos Sahlinso edukacinės paskaitos, seminarai raginimai keistis, kurti jaukumą teatre, dirbti su galimais žiūrovais, kad vis nauji žmonės atrastų teatrą, susidomėtų juo. Čia tai, ką dabartinė teatrų vadyba žino kaip abėcėlę, tačiau tokie mokymai anuomet buvo dėstomi inertiškų valstybinių teatrų atstovams. Ieškoti žiūrovų? Informuoti ir lavinti juos? Kai yra teatras, yra repertuaras ir bilietų kasa - ką, neužtenka? Sahlinsas žarstė idėjas toliau: Lietuvos žmonėms, patiriantiems, kad su laisve sliūkina ir skurdas, neviltis - tarptautinį teatro festivalį! Moratoriumo ir festivalio sumanymai tapo kūnu, nes jų ėmėsi Rūta Vanagaitė. Tačiau: „Niekada nebūčiau išdrįsusi to viena padaryti.“ O Bernardas ir Jane Sahlinsai žinojo, kaip tą rūmą ręsti. Amerikoniškai. Ne iš šiaudų ar šakų, o iš „molio ir akmenių“, kaip toje amerikono Bernardo pasakoje filme „Stebuklas“.
Rūta Vanagaitė - apie darbą su Sahlinsu: „Mes su juo aptarėme festivalio idėją. Nespėjau atsikvošėti, kai mes jau sėdėjome Užsienio reikalų ministerijoje ir manęs ministrai prašė, kad tapčiau mūsų sugalvoto festivalio direktore. Be B. Sahlinso to nebūtų įvykę - tikrai neateičiau pas ministrą su viceministrais sakydama, kad noriu būti festivalio direktore, o jūs, ministrai, būsite festivalio valdyba. Bet kai anais laikais atvažiavo amerikonas, ir dar su savo statusu - Čikagos festivalio rengėjas, prodiuseris ir taip toliau - jis susodino ministrą su viceministrais ir šitaip festivalis gavo valdybą. Aišku, nieko ta valdyba mums nedavė, bet kai festivalis turi tokią valdybą, jau galima eiti pas rėmėjus, į ambasadas ir tartis. Tokia LIFE pradžia. O pinigų nebuvo visiškai.“
Jovaro gatvėje
LIFE kaip pelno nesiekianti įmonė buvo įkurta 1991 metų rudenį. Ir nuo to laiko per įvairias informacijos priemones sklido žinia, kad 1993 metų gegužę Vilniuje vyks tarptautinis teatro festivalis. Verta įsidėmėti: buvo rašoma ir transliuojama apie festivalį, kuris bus po poros metų. Tikėti turėjo ne tik būsimi žiūrovai, kurie pirktų bilietus, kainuojančius visą mėnesio algą. Tikėti turėjo būsimi rėmėjai. Ir tikėjo, ir didžiavosi, kad jie remia tokį - nebijosim to žodžio - stebuklą, kuris tikrai bus po poros metų, po pusantrų, po metų. Bet vardan to buvo tikslingai stengiamasi, o tai, kokias pastangas dėjo festivalio direktorė, Lietuvoje taip pat buvo visiška naujiena. Palengva ir prisiminkime, kas tada stulbino - gal tai vertingos pamokos.
Bernardas ir Jane Sahlinsai įkūrė JAV „Friends of LIFE“ organizaciją, surinko 15 tūkstančių dolerių (kuriuos, Vanagaitės teigimu, naudojo ne tiek festivalio vyksmui, kiek savo komandiruotėms į Lietuvą - tačiau jo konsultacijos buvo labai vertingos.). Vanagaitės žodžais tariant, „B. Sahlinsas mus išmokė: žmonės turi matyti, kad gyvenate prašmatniai, ir tada tikės, kad galite dar daugiau. Būtent jis tuo metu išnuomojo LIFE festivaliui patalpas Jovaro gatvėje ir mokėjo už jas iš minėtų 15 tūkstančių. Tai buvo labai svarbu, nes mes neatrodėme varguoliai, kai sėdėjome miesto centre prašmatniame namelyje su nuostabiu žydinčiu sodu, su kava, kuri kvepėjo ypatingai. Rėmėjai pas mus važiuodavo net ir šiaip, pasėdėti. O kai jie atvažiuodavo šiaip, tai išvažiuodavo su sutartimi.“ Namelyje su kvapnia kava jiems buvo pasakojama, kad į Lietuvą bus atvežti garsių Europos teatrų režisierių spektakliai. Ir tai nebuvo pasakos - derybos su užsienio teatrais jau vyko, šie planavo išvykas į naują festivalį jaunoje Lietuvos valstybėje, kuri padėjo sugriauti SSRS.
Rėmėjus Rūta Vanagaitė rinkosi iš verslo lyderių. Dauguma jų buvo jauni sėkmės džentelmenai. Gal ne visi iki tol buvę teatre, bet LIFE prestižas, sukurtas gerokai iki pirmojo festivalio, veikė teisingai. Tuo labiau, kad rėmėjai, kaip ir dera, buvo garsinami drauge su festivaliu, jame dalyvausiančiais spektakliais. Tegu tai tik kelios sekundės LTV ekrane, užtat greta LIFE, apie kurį žino visa Lietuva. Taip, ponai mecenatų ieškotojai, paramos davėjams labai rūpi, kad tai, ką jie finansuoja, būtų svarbu visai Lietuvai. Tokia sėkmės formulė galbūt LIFE laikais ir susiformulavo.
Kas prisidėjo pinigais, kas paslaugomis. Sponsorius - toks tarptautinis žodis ėmė skambėti LIFE laukimo laikais. Didžiausiomis sumomis rėmusieji buvo vadinami LIFE angelais. Apie kiekvieną savo angelą, apie svarbiuosius rėmėjus LIFE suorganizuodavo vaizdo arba info siužetą. Ir štai vienas iš angelų, tame siužete atsargiai dėliodamas žodžius ir ypač pavardes, byloja į mikrofoną: „Mums didelė garbė remti festivalį, į kurį atvažiuos žinomas režisierius... Bergmanas“. Nukristi galima su visu mikrofonu, išgirdus tokį kirčiavimą, bet, kaip komentavo labiau verslą išmanantys bičiuliai, „užtat šito sponsoriaus vonia sidabrinė, o tualetas auksinis“. Taip, tai buvo toks laikas. Vienam rojus, gavus jogurto indelį, kitam - nešniukštinėsime, kas. Keleto ano laiko verslo lyderių ar jų firmų seniai nebėra. Kaip ir paties LIFE, deja.
Pavojinga informacija
Žinių lyderiai tada buvo Lietuvos televizija ir dienraštis „Lietuvos rytas“. Jie surinkdavo daugiausia žiūrovų ir skaitytojų. Abu ir tapo LIFE pagrindiniais informaciniais rėmėjais. Tai buvo Rūtos Vanagaitės principas: pradėti nuo geriausių, didžiausių, garsiausių. Jei atsisakys, bus galima rinktis iš tų, kurie laipteliu žemiau. Lyderiai LIFE dėmesio neatsisakydavo. Tapti LIFE perspektyvos dalimi traukė ir verslo viršūnes, ir būsimus festivalio savanorius, ir galimus žiūrovus, o jau teatro žmones... Dar aptarsime.
Buvo sutarta, kad Lietuvos televizijoje kas mėnesį bus transliuojama laida, skirta LIFE. Ją rengė režisierius Juozas Javaitis. Festivalio programa dar sudarinėjama, spektaklių ieškoma, vyksta derybos, o televizija jau supažindina su galimai atvežamais spektakliais. Viena laida - vienam spektakliui, jo režisieriui ir aktoriams pristatyti, ištraukoms parodyti, artėjančio festivalio naujienas papasakoti. Ir rėmėjų reklamos sekundėms patransliuoti. Kai kurie iš pažadėtų spektaklių buvo atvežti, su kai kurių prodiuseriais galbūt nepavyko sutarti, tačiau tos laidos iš tikrųjų informavo apie Europos teatro įvairovę, lavino žiūrovus, kurių dauguma niekada neturėjo galimybių pamatyti, koks teatras kuriamas kitose, ypač tolimesnėse šalyse.
Ar kas žinojo, tarkime vengrų režisieriaus Gábor Zsámbéki pavardę ir Katona József teatrą, kuriam jis vadovavo? Galbūt tik keli teatro profesionalai. Viena pirmų laidų apie LIFE buvo skirta šitam režisieriui ir jo spektakliui „Revizorius“, kuris buvo pažadėtas ir tikrai suvaidintas pirmajame festivalyje 1993 metais. Vedėme tą laidą kartu su Vladu Bagdonu. Konceptualu: žinomo aktoriaus dalyvavimas turėjo sudominti atitinkamą publiką, o mano užduotis - papasakoti, kas laukia žiūrovų. Pažiūrėjau Rūtos Vanagaitės duotą videojuostą, prisiskaičiau straipsnių ir kad pasakojau... Lyg iš tiesų teatre mačiusi tą „Revizorių“ ir pažinojusi jo talentingą režisierių. Bet ir įspūdingas buvo spektaklis. Gogolio personažai ir veiksmas perkelti į šias - to laiko - dienas. Tokia naujovė anuo metu! Tiek aktyviai Bagdonui pasakojau, kad jis nutarė dingti iš LIFE laidos vedėjų, nes jam neliko kas veikti kadre, tik klausytis ir linksėti. Po kurio laiko LIFE laidas vesti buvo pakviestas populiarus televizijos žmogus Artūras Baublys, kuris nesvaigo nuo būsimų spektaklių ir nesitaškė pertekline informacija apie niekam tada dar nematytus dalykus, o tiesiog buvo simpatiškas, atpažįstamas, patikimas. Kai „Revizorius“ pagaliau atvažiavo ir buvo realiai suvaidintas, bent man jis nepadarė tokio pritrenkiančio įspūdžio, kaip matytas videoįraše. Gal jau buvau mintinai jį išmokusi.
„Lietuvos rytas“ ne tik periodiškai rašė apie LIFE naujienas, bet ir parengdavo specialų dvilapį įdėklą, pavadintą festivalio vardu. Toks lyg laikraštukas laikraštyje, kaip ir vėliau tapo panašiai daroma, artėjant Vilniaus festivaliui ar kitam laikraščio remiamam renginiui. Tame laikraštuke - festivalio programos anonsai, pažintis su atvažiuosiančiais menininkais, rengėjų kreipimaisi į tautą, rėmėjų logotipai. Viskas prasidėjo su LIFE. Net ir spaudos konferencijos - iki LIFE tokio dalyko nebuvo. O kai kvietė LIFE, žurnalistai žinojo: tikrai bus kuklios vaišės ir smagus bendravimas, įdomūs susitikimai ir negirdėta, niekur kitur nerandama informacija. Kiek tų laikraščių ar savaitraščių tada buvo... Truputį daugiau nei ant vienos rankos pirštų. Bet visi rašė apie LIFE. Kuris dar kaži kada bus. Po pusantrų metų. Po metų. Po pusmečio! Laimė artėjo, visi apie ją žinojo ir jos laukė.
Nelaimingiausi, atrodo, buvo Lietuvos teatrai, kurių irgi tada būta ne per daug. Daugiausia valstybiniai. Tie, kurie nesuprato, kodėl reikėtų ieškoti žiūrovų. Turbūt galėjo būti tų teatrų vadovų susirinkimas LIFE keliamiems pavojams aptarti, nes ėmė sklisti nerimo garsai: kad LIFE kasa duobę Lietuvos teatrui, kad LIFE susigrobs visus žiūrovus ir Lietuvos teatrams nieko neliks, o jau pinigus tikrai susigrobs visus. Rūta Vanagaitė juokėsi: atsipeikėkit - LIFE tai viso labo keli spektakliai kartą per porą metų, nes dažniau ir daugiau neįmanoma, darant festivalį be cento iš valstybės kišenės. Kaip keli užsienietiški spektakliai gali sužlugdyti visą Lietuvos teatrą ir susigrobti visus žiūrovus? Būta ir kitokių kreipimųsi į LIFE direktorę: kad festivalis pafinansuotų ir Lietuvos teatrus, ne vien užsienio. Ar suprantat, kad LIFE yra idėja, o ne pinigų maišas, buvo atsakyta jiems. Ne, negali būti, nes visa, kas susiję su užsieniu, yra pinigai. Ir Lietuvos teatro žlugdymas, amen.
Dar būta iš teatrų ir tokių priekaištų: o kodėl laikraščiai rašo tik apie LIFE? Atsakymas šiandien mums aiškus, bet anais laikais anie teatrai tikrai nesuprato. Ilgai nesuprato. Na, nebuvo tais laikais viešųjų ryšių ir jokios nuovokos apie jų būtinybę. Ir jau kelintas LIFE vyko, o Lietuvos teatrų darbuotojai vis dar nesuprato, kodėl apie festivalio spektaklius rašo daug ir visi, o apie jų... net nepraneša apie premjeras. Šiandieninis skaitytojas, apipiltas daugybės teatrų anonsais iš nesuskaičiuojamos gausybės šaltinių, gali nesuprasti, ko nesuprato anie: pirmiausia teatrams patiems reikia pranešti apie tai, kas jų scenose vyksta. Kaip tame anekdote: jei nori laimėti loterijoje, pirmiau nusipirk bilietą, tada svajok. Šiandien praktiškai skęstame anonsų užpiltinėje. Informacija apie naujus spektaklius įgauna vis kitokias formas, kad tik būtų pastebėta ir perskaityta, nes ir žiūrovai jau įgudo atskirti, kur vilionės, o kur galbūt jau vertinimai.
„O kai paskelbėme, kad laukiame savanorių, kas ten pradėjo darytis! Festivalio savanoris - tai žmogus, kuris sutinka dirbti festivaliui vien už teisę pamatyti spektaklį. Dabar sutinku daugybę žmonių, kurie, pasirodo, buvo LIFE savanoriai. Šiandien tai firmų vadovai, scenos žvaigždės. Tada nė tokio reiškinio kaip savanoriai dar nebuvo Lietuvoje. Kaip nebuvo iki tol ir rėmėjų. Visiška nesąmonė tokiomis sąlygomis dirbti. Bet tai puikiausias pavyzdys: jeigu nori, kad sektųsi, reikia daryti nesąmonę. Daryti tai, ko nėra.“ Tai vis Rūtos Vanagaitės patirtis, suformuluota praėjus 20 metų po pirmojo LIFE.
Šventė visiems
Ir 1993 metų gegužės 10 dieną jis prasidėjo, Katedros aikštėje pasigirdus ispanų gatvės teatro „Xarxa“ melodijai - gerai pažįstamai, išpopuliarintai LIFE televizijos laidų. Svajonė priartėjo ir tapo tikru daiktu. LIFE buvo daugiau nei pažintis su keliais užsienio spektakliais. LIFE liudijo mus įžengus į kitą gyvenimo kokybę. Mes iš tiesų matėme teatrą, kurį mato Europa. Štai taip, iš karto, čia pat, savo mieste. Ir ispanų fejerverkai, kokių gyvenime nebuvome matę, reiškė daugiau nei švieselių sproginėjimą danguje. O dar išaiškėjo, kad ir patys lietuviai turi nematytų grožių - jie pirmą kartą pasirodė irgi festivalyje. Rūta Vanagaitė: „Pakvietėme lietuvių firmą „Doja“ leisti fejerverkų nuo Gedimino pilies. O visi iki tol buvo matę tik sovietinius saliutus. Ir staiga - įvairiausių formų ir spalvų fejerverkai pirmą kartą Lietuvos istorijoje. Žinau žmonių, kurie žiūrėjo į juos ir verkė.“
LIFE atidarymui Rūta Vanagaitė parinkdavo atviroje erdvėje vykstantį spektaklį, kad jį galėtų stebėti tūkstančiai žiūrovų. Kartais atidarymas buvo nemokamas - miestui, visiems. Kaip ir festivalio klubas, į kurį galėjo užeiti, kas tik norėjo: tai būdavo lauko kavinė su specialiu meniu. Jeigu žmogui neįdomus teatro menas, jis nors taip galėjo jaustis dalyvavęs festivalyje, apie kurį visi žino ir kalba. Teatro gurmanams - Ingmaro Bergmano „Markizė de Sad“, Simono McBurney „Krokodilų gatvė“, Christopho Marthalerio „Galabyk europietį...“, Gáboro Zsámbéki „Revizorius“, Peterio Brooko „Laimingos dienos“... Victoria Chaplin ir Jean-Baptiste Thierrée su savo „Nematomu ratu“ buvo pirmieji, parodę Lietuvoje šiuolaikinį cirką, o Alaino Platelio šiuolaikinis šokis tiek pakerėjo, kad LIFE susirinko net neformalus „Platelio fanų klubas“, netrukus sulauksiantis jau išgarsėjusio, gausiai apdovanoto choreografo spektaklio artėjančiame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. LIFE metu pažintos režisierių pavardės tada buvo tik pradėjusios skambėti Europos teatro scenose, matėme jų kūrybinę jaunystę, o klasikų Bergmano ir Brooko spektaklių dalyvavimas jaunos šalies naujame festivalyje kėlė jo prestižą.
Dar viena sėkminga LIFE veikla - prodiusavimas. LIFE įdarbino režisierių Eimuntą Nekrošių, tuo metu jau palikusį Jaunimo teatrą ir neslėpusį, kad nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, kur žmonės susidomėjo politikavimu ir nusisuko nuo meno, jis jaučiasi nereikalingas. LIFE skatinamas Nekrošius sukūrė ne tik trečiojo festivalio atidarymui skirtą „Meilę ir mirtį Veronoje“ Kalnų parke 1996 metais, bet ir tris spektaklius, kurie ilgai gyvavo scenoje ir buvo kviečiami į tarptautinius festivalius: „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ pagal Aleksandro Puškino „Mažąsias tragedijas“, Antono Čechovo „Tris seseris“ ir Williamo Shakespeare´o „Hamletą“. Jau teatro istorija! Kaip tik LIFE pradžios laikais Europos teatro sąjunga apdovanojo Eimuntą Nekrošių „Naujosios teatro realybės“ prizu ir teikė jį Sicilijos kurorte Taorminoje, o laureatų programoje buvo rodomi būsimų spektaklių - „Trijų seserų“, kitąmet „Hamleto“ - eskizai.
Atrasti teatrą
Teatro žmonėms festivalis LIFE buvo didžiulė vertinga dovana, toks jis ir išliko mačiusiųjų atminty. Bet pasidarė smalsu, kaip dabar jį prisimena tie, kurie gyvena ne teatru. Ar iš viso prisimena? Štai tik vienas pokalbis su žmogumi, kuris daug metų sukasi versle, aistringai domisi sportu ir kelionėmis po šiltus kraštus. Kai LIFE prasidėjo, jam buvo sukakę apie 40. Užsimena, kad į teatrą vaikšto, tik ne dabar, nes teatras „anksčiau buvo oho, ką tu, negalima buvo neiti“ ir čia pat pasisako, kad „Vaitkaus „Hamleto“ su Mamontovu tai neatlaikiau, eina sau!“ O tu atsimeni LIFE? „Aišku. Kas neatsimena LIFE. Visi žinojo LIFE.“ O ką tu konkrečiai atsimeni? „Nu, LIFE... Visi tik apie LIFE ir kalbėjo.“ Ėjai į spektaklius? Žinoma, sako, ėjau, tik neatsimenu dabar, į ką. Bandau jam priminti - Bergmaną, Marthalerį, kažką iš jų spektaklių, ar tą atmintiną „Revizorių“, ar visų numylėtinę „Krokodilų gatvę“ beigi Platelio spektaklius, japonų „Makbetą“, o gal jis matė Victoria Chaplin su Thierrée? Kas jį galėjo sudominti? Ne, nė vienas pavadinimas, nė viena pavardė, nė vienas spektaklio vaizdas nesukėlė jo įtemptame veide jokios emocijos. Fejerverkus jis prisiminė.
Kokia keistenybė: praėjo dvidešimt metų, o žmogui, paklaustam apie LIFE, atrodo geras tonas pripažinti, kad jis atsimena tą festivalį, bet nepatogu ištarti, kad teatras jo visai nedomina, ir nėjo jis į jokį spektaklį, tik žinojo tai, apie ką visi anuomet kalbėjo. Life is life!
Štai čia ir yra efektas, kurį sugebėjo pasiekti Rūta Vanagaitė, darbšti ir azartiška asmenybė, kuri nebijo rizikuoti. Tai, ką ji daro, turi sulaukti kuo plačiausio atgarsio. Ji sugebėjo sudominti teatru visuomenę tokiu laiku, kai toji visuomenė labiau domėjosi nauju nepriklausomos valstybės statusu, savo turtėjimu arba nuskurdimu, atsivėrusiomis galimybėmis, nutylėtos istorijos šaltiniais - iš esmės tik tuo, kas vyko gyvenime, gatvėse, gausėjančių televizijų laidose, laikraščiuose, bet ne užmirštuose teatruose. Vanagaitė sugebėjo įsiskverbti į skirtingų žmonių interesus: autoriteto kūrimui - garsūs vardai, teatro fanams - pažinimo palaima, miniai - reginiai, gandai, nemokamo dalyvavimo nuotykiai. Visuotinis pamišimas dėl teatro - dėl artėjančio festivalio - stulbino. Tokį reiškinį vertėtų visapusiškai panagrinėti, iš jo pasimokyti. Kad nedirbtume hermetiškai, užsidarę savo recenzijose, repeticijose, portaluose, žurnaluose, skirtuose tik teatrui, tik jam, tik jo nuolankiems tarnams.
Ir kai LIFE jau vyko, ir ne pirmą, ir ne antrą kartą, kai tapo ne tik laukiamas, bet ir įprastas, matėme, kad jo programa sudaryta tikrai iš įvairaus lygio spektaklių. Pasvarstydavome, kad gal ne kiekvienas yra „Europos geriausias“, o tiesiog parodo mums tos Europos teatro įvairovę, ir tai labai normalu. Daug svarbiau, kad LIFE iš tiesų plėtė savo aktyviausių žiūrovų akiratį. Tai irgi buvo Rūtos Vanagaitės principas: „Rinktis vien garsių režisierių spektaklius, kurie nedaug kam įdomūs - snobiška. Man įdomiau atrasti, kas nežinoma, bet labai talentinga. (...) Mano tikslas buvo atrasti kokį įdomų teatrą, kol jis dar negarsus, nes garsaus LIFE neįpirks. Alainą Platelį, pavyzdžiui, mes atradome, kol jis dar buvo niekas. Pamačiau jį atsitiktinai užkampyje prie Amsterdamo. Kažkas man užsiminė, kad yra tokie šokantys bepročiai, neprofesionalai, gal net neįgalūs. Kaip tik tą vakarą. Nusipirkau bilietą - spektaklis „Bonjour Madame“. Tai buvo kažkas nuostabaus. Taip ir pasakiau Plateliui po spektaklio. Jis psichologas, ne choreografas. Pažadėjau, kad žūtbūt atvešiu juos į Lietuvą po metų. Sudarėme sutartį. Per tuos metus „Bonjour Madame“ išgarsėjo, o dabar Alainas Platelis yra žvaigždė tarptautinė. Pasidarė patogiau ieškoti spektaklių, kai Eimuntą Nekrošių ėmė kviestis kiti festivaliai. Tada važiuodavau kartu kaip prodiuserė ir matydavau tų festivalių programas“.
Skolininkai
LIFE neilgai buvo vienintelis tarptautinis festivalis Lietuvoje, nors tikrai ryškiausias ir pelnydavo daugiausiai publikos dėmesio. Nuo 1991-ųjų tyliai ir profesionaliai vyko aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“, su laiku išaugęs į didelį, įdomų, ne vien muzikus dominantį tarptautinį renginį. 1995 metais pakvietė pirmasis „Kino pavasaris“, prie kurio idėjos irgi prisidėjo užsienietis - Prancūzijos ambasados kultūros atašė Frederickas Jugeau. Nuo 1996 metų Audronis Imbrasas ėmė burti negausius šiuolaikinio šokio kūrėjus ir ir pasiryžo „Naujajam Baltijos šokiui“, kuris išlavino ir labai pagausino šokio meno gerbėjus. 1997 metais dėmesio pareikalavo pirmasis „Vilniaus festivalis“, įsiveržęs su tarptautinėmis klasikinės muzikos garsenybėmis. O dar džiazo fiestos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje!
Festivaliai yra jų vadovų autoportretai. LIFE žavesį ir sėkmę tikrai lėmė teatrologės Rūtos Vanagaitės profesinė išmintis ir aistra dalintis savo atradimais. Vėliau panašias savybes atpažinau Audronio Imbraso sukurtame „Naujajame Baltijos šokyje“, dabar - Gintarės Masteikaitės perimtame „Naujojo cirko savaitgalyje“ ir vėlgi tame pačiame šokio festivalyje. Tik greta aistros dar būna ir ištikimybė savo sukurtam festivaliui, tam menui, kurį jame rodai. Ištikimybė, net kai nesiseka ir yra sunku. Rūta Vanagaitė nepripažįsta, kad verta dirbti, kai ištinka nesėkmė. „Esu ta žiurkė, kuri pirma palieka skęstantį laivą“, juokavo viename interviu, kai LIFE dar tik artėjo ir viskas sekėsi. „Tikiu šviesoforo teorija: jeigu ką gyvenime darai ir užsidega žalia šviesa - eik toliau. Bet jeigu užsidega raudona, tiek to, vieną kartą gali palaukti. Bet jeigu dar antrą, trečią kartą raudona - tiesiog nebeik tuo keliu“, kalbėjo, kai LIFE buvo jau tik prisiminimuose.
Bėda ištiko LIFE, kai Rūta Vanagaitė pasielgė pernelyg drąsiai: į teatro festivalio programą įtraukė šiuolaikinį cirką - dalyką, apie kurį niekas tada Lietuvoje nenutuokė. Pasaulyje toks cirkas buvo kuriamas ir žiūrimas jau ne pirmas dešimtmetis, o ano tūkstantmečio pabaigos Lietuvoje teatro žiūrovams cirkas turbūt atrodė įtartinai. Tuo labiau - teatralų nelankomose vietose: Sporto rūmuose ir palapinėje kažkur ant kalno, į kurį reikėjo kilti nuo Olandų gatvės. Ir štai vaizdas: LIFE atvežė prancūzų šiuolaikinio cirko trupę „Les Arts Sauts“, savo fantastišką spektaklį „Kayassine“ jie triskart rodė pustuštėje palapinėje ant Stalo kalno, bilietai kainavo po 10 litų, tūkstančiai žiūrovų rinkosi ant to kalno, stovėjo už aptvaro priešais palapinę, tikėdamiesi, kad bus įleisti be bilietų, nes... 10 litų buvo per brangu arba... Priežastis galima spėlioti. Tai buvo jau penktasis LIFE. Festivalį ištiko šimtatūkstantinės skolos. Rūta Vanagaitė pamatė raudoną šviesą ir pasitraukė, pareiškusi, kad konservatyviai publikai ji nebenorinti vežti modernaus meno. Ji - ne tas žmogus, kuris imtųsi kautis su vėjo malūnais. Ir nuėjo ten, kur užsidegė žalia šviesa - į politiką. LIFE vadovauti ėmėsi Tauras Čižas, iki tol padėjęs Vanagaitei. 2000 metais jis padarė šeštąjį festivalį, ramiai, be naujų skolų, bet senosios buvo likę. O po metų savo žodį tarė tuometis kultūros ministras Gintautas Kėvišas, „Vilniaus festivalio“ įkūrėjas - valstybė nepadės festivaliui LIFE išbristi iš skolų ir nerems jo, skolininko, todėl festivalis panaikinamas. Pranešime apie LIFE uždarymą buvo parašyta: „Vienas iš svarbiausių LIFE nuopelnų Lietuvos kultūrai, ir ne tik kultūrai, yra tai, jog renginys tapo pirmtaku daugybės skirtingų ir įdomių įvairių žanrų festivalių, kurie ne tik praturtina šalies gyvenimą, bet ir garsina valstybės vardą pasaulyje“.
Garsina valstybės vardą pasaulyje... Tokia įprasta ir nieko nereiškianti klišė. O realiai LIFE uždarymas reiškė festivalio tęstinumo ir jo uždirbtų kontaktų su pasauliu sunaikinimą, ilgus kelerius metus be tarptautinio teatro vaizdo Lietuvoje. Kol Oskaro Koršunovo kompanijai trūko kantrybė ir jie ėmėsi kurti festivalį iš naujo. Kitą, kitokį ir kitaip. Nuo nulio. Laif iz laif.
