Mylintis tėvas, daug dėmesio skiriantis savo dukters išsilavinimui, kosmopolitiškas, plačius horizontus prieš save matantis kūrėjas, o kartu ir praeities traumų persekiojamas žmogus. Tokia asmenybė nuo vaikystės iš mamos pasakojimų iškildavo jo anūkei Corinnai Škėmai Snyder. Nors ji gimė seneliui jau nebesant gyvam, jo literatūrinis palikimas iki šiol nuolatos greta jos. „Būti A.Škėmos anūke - labai keistas vaidmuo“, - interviu 15min.lt pasakojo „Baltos drobulės“ autoriaus anūkė.
Neseniai C.Škėma Snyder lankėsi ir Lietuvoje, kur dalyvavo spektaklio pagal A.Škėmos kūrinį „Pabudimas“ premjeroje. Nors dirba mokesčių konsultavimo srityje, JAV gyvenanti moteris savo pašaukimu laiko muziką - jau kurį laiką ji itin smarkiai susidomėjusi muzika iš Makedonijos, kasmet vyksta ten pasisemti idėjų ir atlieka tradicinę makedonų kūrybą duete su multiinstrumentalistu. „Tai labai įdomi, tamsi, šalta muzika“, - sako moteris, kuri, kaip ir jos senelis - labai spalvinga asmenybė. Anksčiau ji studijavo bulgarų muziką, o pastaruoju metu grįžo ir prie savo giminės šaknų - nedidelėje bendruomenėje Niujorke atlieka lietuvių sutartines.
Prie savo senelio lietuviškų šaknų C.Škėma Snyder grįžo ne kartą. Ji keliems metams buvo atvykusi į Vilnių praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje rinkti informacijos daktaro disertacijai. Ji prisideda leidžiant A.Škėmos kūrybą užsienio kalbomis (pastaraisiais metais pasirodė „Baltos drobulės“ vertimai į vokiečių ir anglų kalbas).
Nors moteris sako negalinti apibūdinti, kokia asmenybė buvo A.Škėma, jos pasakojimas kiek praveria duris į tai, kaip Jungtinėse Valstijose gyveno rašytojas ir jo šeima.
Šio vizito tikslas buvo apsilankymas Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, kur Artūras Areima pastatė spektaklį „Pabudimas“, paremtą A.Škėmos pjesės motyvais. Kokie jūsų įspūdžiai iš šio spektaklio?
Įspūdžiai puikūs. Man labai patiko, kad spektaklis sukurtas taip moderniai, kartu įvertinau ir perteiktą realizmą, gerą vaidybą. Istorijos sudėtingumas, gylis perteikti labai tikroviškai, režisierius sumaniai panaudojo vaizdo projekcijas, šiuolaikiškai parodydamas sekimą, šnipinėjimą. Spektaklio kūrėjas gerai suderino istorinę ir šiuolaikinę koncepcijas.
Ar režisierius, kurdamas šį spektaklį, derino kažką su jumis, turėjote bent preliminarų įsivaizdavimą, ką išvysite?
Ne. Aš žinojau, kad jis - iššūkius mėgstantis režisierius, taip pat žinojau, kad Juozo Miltinio teatras turi puikią reputaciją, taigi visiškai pasitikėjau juo. Be to, A.Škėma savo kūryboje rizikuodavo, ir man patinka matyti, kaip kiti žmonės rizikuoja, interpretuodami jo kūrybą. Kartais tai veikia, kartais tai neveikia, tačiau bent jau metamas iššūkis.
Po šio spektaklio vyko įdomi diskusija apie ideologiją, apie tiesos prigimtį. Žmonės labai užsidegę diskutavo, ir tai yra gerai.
Jūs, kaip A.Škėmos anūkė, turbūt sulaukėte itin didelio dėmesio?
Būti A.Škėmos anūke - labai keistas vaidmuo. Net nežinau, kaip gerai vaidinti šią rolę, nes jis mirė anksčiau, nei aš gimiau. Mano suvokimas apie jį yra tik kaip apie mano mamos tėvą. Jis mūsų šeimoje išliko kaip šiek tiek keistas, labai įdomus, smarkus, sudėtingas tėvas. Taigi, aš žinau jį kaip savo mamos tėtį, o ne kaip didžią literatūros asmenybę.
Konfliktas su Kauno teatru dar neišspręstas
Jūsų mama Kristina Snyder buvo apkaltinusi režisierių Joną Jurašą, kad jis pastatė spektaklį Kauno nacionaliniame dramos teatre, paremtą A.Škėmos kūriniu „Balta drobulė“, negavęs sutikimo panaudoti jį. Ar šis konfliktas dėl autorinių teisių pažeidimo jau išspręstas?
Ne, neišspręstas, ir visa atsakomybė už tai tenka Kauno dramos teatrui ir jo vadovui. Aš susitikau su juo Vilniuje. Per susitikimą ir vėliau elektroniniuose laiškuose jis sutiko, kad teatras pasielgė nederamai. Jis sakė, kad iš pradžių jie gavo neteisingus teisinius duomenis apie autorinių teisių trukmę. Man sunku tuo patikėti, nes tarptautinė teisė labai aiški - autorinių teisių trukmė priklauso nuo to, kurioje šalyje kūrinys publikuotas, o ne nuo autoriaus tautybės.
2013 metų sausį mano mama Lietuvoje internete paskelbė, ką Kauno nacionalinis dramos teatras padarė, ir vėliau tais metais jie susisiekė su ja, kad sudarytų sutartį. Susirašinėjimo metu jie pripažino savo klaidą ir rašė, cituoju: „Mes ir viešai, ir Jums asmeniškai esame pripažinę savo klaidą dėl autorinių teisių pažeidimo.“
Jie nusiuntė mano mamai kontraktą, kuriame prašė teisės adaptuoti „Baltą drobulę“ scenoje ir kaip kompensaciją pasiūlė 5 proc. nuo parduotų bilietų pajamų penkeriems metams. Mano mama nepasirašė šios sutarties. Nepaisant to, teatras ir toliau rodė spektaklį ir daro tai iki šiol - kartą per mėnesį.
Tai buvo mano mamos teisė - atsisakyti pasirašyti kontraktą. Jai priklauso teisės, tai jos sprendimas. Teatras nusprendė, kad jiems nereikia paisyti teisės, jiems nereikia gerbti mano mamos. Manau, kad tai smarkiai įžeidė ją. Vienintelis dalykas, ką jos tėtis paliko jai ir jos mamai, buvo literatūrinis palikimas. Kauno nacionalinio dramos teatro vadovas elektroniniame laiške man apie A.Škėmą rašė kaip „mūsų teatro istorijos dalį, mūsų teatro šeimos narį“. Štai kaip jie vertina savo šeimą.
Dabar aš veikiu kaip savo mamos gynėja, galiu priimti teisinius sprendimus jos vardu. Susitikusi su Kauno nacionalinio dramos teatro direktoriumi, aš paklausiau, kokias sąlygas jie gali pasiūlyti už būsimus spektaklius. Jis pasiūlė 6 proc. Aš pasakiau, kad sutinku su šiomis sąlygomis, tačiau jie turėtų atsižvelgti ir į buvusius spektaklius ir sumokėti mano mamai 6 proc. nuo pajamų už visus buvusius spektaklius. Jis spaudė, kad suma būtų sumažinta iki 5 proc. Aš atsisakiau su tuo sutikti. Jeigu 6 proc. tinka dabartiniams pasirodymams, jie puikiai tinka ir kompensuoti už praeities įžeidimus.
Šiuo metu direktorius nusisamdė teisininką, jie reikalauja, kad Kultūros ministerija pareikalautų, jog aš „įrodyčiau“ mano mamos paveldėjimo teises prieš tai, kai jis atsiųs man kontraktą pasirašymui, tačiau nepaminėjo, kokių dokumentų reikia įrodymams. Netikiu, kad ministerija turi tokius reikalavimus. Jie turbūt nereikalavo to, kai siuntė sutartį mamai 2013 metais, ir kuomet aš paklausiau, kodėl dabar prireikė šių įrodymų, negavau atsakymo.
„Jis buvo labai atsidavęs tėvas“
A.Škėmą nemažai kas vadina vienu įdomiausių visų laikų lietuvių autorių, jo kūrinį „Balta drobulė“ - pralenkusiu laiką. Tačiau nedaug kas žino apie jo šeimą ir jo gyvenimą Jungtinėse Valstijose.
Galiu pasakyti, kad Niujorke jis, kaip ir daugelis to meto lietuvių bendruomenės atstovų, buvo prie tos vietos neretai sunkiai pritampantis žmogus. Su Jungtinių Valstijų lietuvių literatūrinės bendruomenės amžininkais turėjo daugiau mažiau tą patį suvokimą apie tai, kokia yra literatūros paskirtis.
Jis buvo labai atsidavęs tėvas, daug dėmesio skyrė mano mamos išsimokslinimui ir emociniam augimui. Jam tai buvo labai susiję - intelekto ir emocijų pasauliai. Kai mamai sukako 14 metų, jis davė jai Rainerio Maria Rilke knygą ir pasakė - dabar tu jau pasiruošusi jį skaityti.
Mano mama serga demencija, tad dabar negaliu jos daug klausinėti apie tėvą, tačiau aš susidraugavau su jos geriausia drauge - ji augo su mano mama. Ji pasakojo, kad A.Škėmos namai visuomet buvo pilni muzikos, knygų, pokalbių. A.Škėmos darbas ir gyvenimas buvo įtempti.
Didelę įtaką, mano nuomone, padarė ir šeimos traumos patirties istorija: jo mamos liga, patirtis Pirmajame pasauliniame kare būnant vaiku, okupacijos trauma, jo pasirinkimas išvykti, kelionė į Jungtines Valstijas. Ir, žinoma, avarija (A.Škėma žuvo automobilio avarijos metu 1961 metais, - aut. past.) - šio autoįvykio metu mano mama buvo tame automobilyje. Taigi, iš dalies mūsų šeima gyveno patirdama traumos pojūtį.
Ar A.Škėma daugiausia bendravo su lietuvių išeiviais, ar visgi stengėsi labiau integruotis ir į vietinį gyvenimą?
Manau, jis bandė tai suderinti. Prieš mirtį jis bandė pradėti rašyti angliškai, jis norėjo kalbėti ne tik lietuviams - prieš savo akis turėjo kur kas platesnį horizontą. Jis siekė rasti bendrą kalbą su kitais Jungtinių Valstijų rašytojais ir mąstytojais - nesvarbu, iš kur jie būtų atvykę.
Leipcigo knygų mugėje, kur buvo pristatomas A.Škėmos knygos vertimas, irgi daugelis pabrėždavo, kad A.Škėma, skirtingai nuo daugelio išeivių rašytojų, kurie dažniausiai likdavo savo diasporos ribose, turėjo kur kas kosmopolitiškesnį požiūrį, bandė užmegzti įvairesnes pažintis.
Taip, ir jis buvo toks ir prieš atvykdamas į JAV. Apie rašymą jis turėjo susiformavęs plačią europietišką perspektyvą. Jam didžiulę įtaką padarė ir Jamesas Joyce´as.
Lietuvių kalbos mama nemokė
Ar jus mama mokė lietuvių kalbos?
Mano mama nusprendė manęs ir mano sesers nemokyti lietuvių kalbos. Namuose ji daug ir nekalbėdavo apie A.Škėmos kūrybą. Manau, avarija mamai buvo skausminga žaizda, kurios ji nenorėjo iš naujo liesti. Jos apsisprendimas nemokyti mūsų lietuvių kalbos iš dalies buvo susijęs su tuo, kad ji neteko tėvo kaip ryšio su ta intelektualinio gyvenimo dalimi, nematė būdų, kaip tęsti tą ryšį.
Politiškai motina buvo labai pažangi ir nejautė stipraus ryšio su emigrantų bendruomene, kuri supo ją. Ne visa išeivija konservatyvi, tačiau tam tikra jos dalis - taip. Mano motina nusprendė tekėti ne už lietuvio, ir tai buvo iššūkis. Ji ištekėjo už vokiškų, airiškų šaknų turinčio amerikiečio, su kuriuo susipažino studijuodama Niujorko universitete.
Ji atitiko savo laiko dvasią, nesijautė sava lietuviškame kontekste, labai skyrėsi nuo savo lietuvių draugių, buvo kur kas modernesnė už jas. Ir tai buvo įkvepiantis gyvenimo Niujorke laikas - septintojo dešimtmečio pradžia, bitnikų judėjimas, poezija, Allenas Ginsbergas, Jackas Kerouacas... Visa tai ją labai traukė.
Taigi, jūs su seserimi augote labai liberalioje aplinkoje?
Taip, ekstremaliai liberalioje (juokiasi)
Kada pirmą kartą perskaitėte senelio parašytą „Baltą drobulę“?
Aš perskaičiau ją lietuvių kalba, 1993-1994 metais, po to, kai Lietuvoje jau buvau gyvenusi dvejus metus. Tai sudėtingas kūrinys, į kurį sunku deramai įsigilinti, gerai nemokant kalbos. Todėl dabar labai džiaugiuosi, kad pasirodė Karlos Gruodis vertimas į anglų kalbą, lygiai kaip džiaugiausi, kai anksčiau pasirodė Claudios Sinnig vertimas į vokiečių kalbą. Claudią pažinojau dar iš gyvenimo Lietuvoje laikotarpio, - man labai svarbu pažinti žmones, kurie verčia A.Škėmos kūrinius, kad tikrai žinočiau, jog jie supranta, ką jis norėjo savo knygomis pasakyti.
Dabar, kai „Balta drobulė“ išversta į anglų kalbą ir kai galite ją įvertinti kalba, kurią geriausiai mokate, koks jums įspūdis apie šį kūrinį?
- Knyga pradedama labai įdomiai - kaip Antano Garšvos vidinis monologas, su kuriuo labai sunku emociškai susitapatinti, - jis tiek paniręs į savo pasaulį. Iš pradžių net galvojau, kad nesu tikra, kaip rasti ryšį su šiuo personažu. Man patinka, kad jis, kaip ir daug XX amžiaus vidurio modernistų, knygoje naudoja daugybę perspektyvų - pagrindinio personažo, kitų personažų mintys susilieja. Man patinka, kad knyga nesuteikia lengvo kelio, prireikia laiko įsijausti, surasti savą priėjimą. Ir tuomet istorija visiškai prikausto. Man patinka, kaip knygoje judama laiku pirmyn ir atgal, kaip perteikiamas vienos dienos ir tuo pačiu metu viso gyvenimo pojūtis.
Ar manote, kad galite šią knygą vertinti objektyviai? Visgi Garšva laikomas paties autoriaus - jūsų senelio - prototipu.
Turbūt ne. Įdomu tai, kad kai atvykau į Lietuvą 1992 metais, žmonės pasakodavo, kaip sovietiniais laikais jie galėjo pakliūti į nemalonumus dėl šio kūrinio skaitymo, - tai būdavo drąsus sprendimas. Taigi, ir ryšys su šia knyga iki šiol galbūt ir atspindi to sprendimo svarbą. Žmonės devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose jį matė tarsi atitikmenį J.Kerouacui.
„Lietuvybės cunamis“
Nors mama nemokė lietuvių kalbos, visgi pramokote lietuviškai. Ar palaikote ryšius su JAV gyvenančia lietuvių bendruomene?
Kelias lietuvių kalbos pamokas ėmiau Niujorke, o atvykusi čia pramokau ir daugiau. Tiesa, iki šiol man sunkoka kalbėti lietuviškai, nerašau lietuvių kalba.
Beveik nepalaikau ryšių su JAV gyvenančiais lietuviais. Tačiau neseniai susipažinau su Vaiva Aglinskaite, kuri yra rašytojo Kazio Bradūno anūkė. Mus sujungė muzika - abi domimės Gruzijos muzika, o dabar kartu vienoje grupėje dainuojame sutartines, taip susipažinau ir su daugiau lietuvių.
Ar dažnai atvykstate į Lietuvą?
Tai pirmas kartas, kai lankausi čia, nuo 1995 metų.
Kaip Vilnius atrodo dabar, praėjus tiek laiko?
Vilnius atrodo taip pat, o kartu ir labai skirtingai. Architektūra išliko ta pati, tai, kaip žmonės bendrauja tarpusavyje, irgi atrodo nepakitę. Kas skiriasi? Yra daugybė vietų, kur Vilniuje gali išgerti kavos. 1992 metais socialinis gyvenimas dažniausiai vykdavo viduje. Net barai dažniausiai būdavo rūsiuose, tai buvo gana tamsios, niūrios, bet ir kartu labai intymios vietos.
Vilnių jūs pasirinkote savo disertacijos rašymui. Kodėl būtent Lietuvą?
Su mama čia pirmą kartą atvykau 1987 metais. Tai buvo pirmasis jos vizitas į gimtinę nuo to laiko, kai ji išvyko iš čia, būdama ketverių. Mano mama čia neturėjo jokių giminių, taigi, vietoje 500 giminaičių oro uoste ją pasitiko tik teatro režisierė Irena Bučienė. Jos vyras Algimantas Bučys sovietiniu laikotarpiu tyrinėjo A.Škėmos kūrybą. Vėliau jos labai susidraugavo.
Atvykus čia mūsų laukė tikras lietuvybės cunamis, - visi sakė, kad privalau čia likti, ištekėti, pagimdyti. Žmonės man sakė - lietuvybė tavo genuose, tavo kraujyje ir t.t. Tai buvo visa apimantis ir gundantis potyris. Ir kai grįžau namo, ėmiau galvoti, kad tai buvo įdomiausias socialinis potyris, kokį tik esu turėjusi. Prieš tai niekuomet negalvojau apie save kaip lietuvę, o staiga per dvi savaites ant manęs užvirto visa tai psichologiškai, kultūriškai, ir ėmiau manyti, kad turiu čia atlikti savo tyrimą disertacijai.
Leidžia kitu žvilgsniu pažvelgti į pasaulį
Kiek jums pačiai dabar svarbus lietuviškas identitetas?
Manau, svarbu žvelgti į pasaulį iš skirtingų perspektyvų. Amerikiečiai dažnai turi tik vieną požiūrį ir galvoja, kad tai yra tikras, vienintelis būdas žvelgti į pasaulį. Naudinga pažvelgti į pasaulį ir iš lietuviško, ir iš amerikietiško požiūrio taško. Aš dvejus metus gyvenau Prancūzijoje, tai padėjo pažvelgti į pasaulį ir iš prancūziško požiūrio.
Aš negaliu pasakyti, kad esu lietuvė, nes čia negimiau, neaugau, mano šaknys amerikietiškos. Bet galiu šiek tiek perprasti ir lietuvišką požiūrį, tuomet galiu klausti įdomesnių klausimų apie pasaulį.
Koks buvo jūsų mamos požiūris į lietuvybę?
Mano mama eidavo į bažnyčią, - nors A.Škėma ir buvo ateistas. Ji vykdavo ir į skautų stovyklas. Nes tai buvo vienintelės vietos, kur ji tuo metu galėjo kalbėti lietuviškai, o jos tėvai norėjo, kad ji mokėtų lietuvių kalbą.
Mano mama, nors ir paklusdavo tėvams, nekentė to. Ji sakė, kad labai aiškiai prisimena vieną atsitikimą bažnyčioje, kuomet lietuvis kunigas pasakė - jeigu turite pasirinkti tarp dviejų draugų - lietuvio ir amerikiečio, turite pasirinkti lietuvį. Net jei nelabai mėgstate jo, svarbu, kad jis lietuvis. Mama pagalvojo - na, jau, tikrai ne.
Buvo sudėtinga ir tai, kad jos geriausia draugė buvo žydė, o žmonės bažnyčioje sakydavo, kad nėra labai gera mintis turėti draugę žydę. Ji sakydavo - nesąmonė, ji mano geriausia draugė, ir nesvarbu, kokiai religijai ji priklauso.
