Balandžio 16-22 d. vyko ketvirtasis „Dramokratijos“ festivalis. Jo pradininkės Gabrielės Labanauskaitės žodžiais, sukurtos ir atrinktos pjesės - ne baigtinis rezultatas, o nuolatinis procesas. Taip, aštuonias skaitytas pjeses tikrai galima pavadinti darbiniais projektais, kuriuos reikėtų šlifuoti.
Šių metų tema - propaganda. Gyvenant informacinio pertekliaus ir liguisto vartotojiškumo laikais diskusijos apie propagandą, rodos, turėtų būti tikrai įdomios. Deja, nemažai autorių aiškiai arba iš viso nesuprato, kas yra propaganda.
„Dramokratijos“ manifeste skelbiama, kad „svarbus kiekvienas žodis“, raginama „nebijoti pralieti rašalo“. Tačiau ar tikrai „kiekvienas gali kurti dramą“ - drįsčiau suabejoti... Skaitymų metu man svarbiausia buvo ne vaidyba, režisūra, o dramaturgija, ir tik lietuviškas kontekstas, kurį aptarsiu.
Labai prastas alkogolis
Rinaldas Tomaševičius, pasak organizatorių, - pradedantis dramaturgas. Jo pjesė „Nubudimas“ paremta asmeniniais išgyvenimais ir pavadinta tragikomedija. Labai drąsus apibūdinimas, drąsus ir pats autorius, nusprendęs viską išlieti ant popieriaus. Veikėjams - „Maximos“ kasininkei Tinai ir jos sugyventiniui „Maximos“ krovikui Metui - pavesta žiūrėti meksikietiškas muilo operas ir nesaikingai vartoti prastą alkoholį. Pasirodo, kad meksikietiški serialai yra propagandiniai, nes pasakoja apie meilę ir laimę, „juose žmonės pykstasi, tai ir realybėj turi taip būti...“ Turbūt autorius nėra girdėjęs apie eskapizimą, kurį nori patirti žiūrintieji kiną (kad ir serialą). Kiekvienam rašytiniam tekstui svarbus žodis, bet Tomaševičius pradeda taip: „vuau!“, „ehhmm...“. Šie žodžiai kertiniai, nes apibūdins visus dramatinius posūkius (jei galima juos taip vadinti). Tie dramatiniai vingiai perteikiami kad ir tokiu užrašytu veiksmu: „[Metas] kita ranka pagriebia už plaukų ir taukšt kelėnu per galvą. Tina akimirkai išsijungia.“ Tuo metu turėtų pasigirsti laidotuvių maršas. Vėliau pasigirs ir serialo „Santa Barbara“ garso takelis, nesvarbu, kad serialas amerikietiškas. Be „mato“, daugiau lyg ir nieko nevyksta (jei užsimerktume prieš kokčiai seksistinius vyro pasisakymus moters atžvilgiu), kol Metą ištinka infarktas, o Tinai ant galvos užkrinta televizorius. Tada jie „nubunda“ ir pradeda galvoti apie kažką gražaus, dvasiškai kažkur pakyla ir nusprendžia pradėti „daryti“ vaikus. Pjesės autoriaus kūrybingumą vainikuoja pabaigos eilėraštukai, kuriuos užtenka tik pacituoti (kalba netaisyta). „Tina: Tikrai, tikrai tikėk manim / tik nepaslysk kildamas aukštyn. Metas: O meilės deive, aš tikiu / kaip ryto saulė, aš girdžiu / rasos lašeliais bėgančių / meilutė gyja tikinčių...“ Autoriui palinkėčiau pradėti skaityti ir mažiau dairytis į labai prastą alkogolį.
22 scenos iš suaugusių vaikų gyvenimo
Justas Tertelis tikrai ne pradedantysis dramaturgas, ir tai jaučiama jo pjesėje „Tik suaugusiems“. Autorius imlus aplinkai: ar tai būtų nugirsti svetimi pašnekesiai, ar „transliuojama“ realybė ir tiesa žiniasklaidos kanalais, ar asmeninės patirtys. Pjesės struktūra - 22 scenos, kurios yra lyg savarankiškos miniatiūros. Charakteriai nekuriami, veikia tam tikros žmonių savybės, socialiniai statusai. Pradžia - žmogaus gimimas, pabaiga - mirtis. Kiekviena scena turi pavadinimą, ir tai žodžiai, frazės, dažniausiai linksniuojamos mūsų kasdieniame diskurse: „o kaip tave auklėjo?“, „mes“, „shopping“, „reklama“, „priešai ar draugai?“, „gėris ir blogis“, „šeima“, „ligoninė“ arba „suaugęs“. Pastarojo žodžio sąvoka Tertelis ir žaidžia, priešina jį su „vaikiškais“ samprotavimais, elgsena, pašiepia suaugusiųjų nuostatas, įsitikinimus, suformuotus ne tik vaikystėje, bet formuojamus įvairiausių žiniasklaidos priemonių ir dabar. Beveik kiekviena scena turi savo miniatiūrinę dramą, kuri sprogsta lyg kramtomosios gumos burbulas. Pavyzdžiui, scenoje „Spalvos“ tragedija įvyksta dėl to, kad besilaukiančiai porai „visi visko pridovanojo“ tik rožinės spalvos, „o gimė... gimė tai Marius“. Scenos „Shopping“ drama ta, kad vyras vaikui papasakojo, jog vištiena yra iš vištos; vėliau vaikas, pamatęs tamponų reklamą, jų užsimano. Įsivaizduokite, septynerių metų vegetaras su tamponais. Puikiai jaučiami dabartinių supertėvelių ypatumai, tačiau kai kuriose scenose per daug tiesmuko baksnojimo žiūrovui, ką ir kaip jis turi suprasti.
Vaikiška skaičiuoklė
Dovilės Katiliūtės „Vienas plius trys lygu penkeri“ vadinama siurrealistine pasaka apie propagandą. Ji pjesėje turi net kūną - juodai vilkinčią ponią Pro. Argi tai jau ne savaime autorės mintyse susiformavęs blogio įvaizdis? Juk dažnai blogis kažkodėl asocijuojasi su moteriška gimine. Kitas štampas - viena iš veikėjų Lėja tiesiog apibūdinama kaip graži moteris, ištekėjusi už poniai Pro sielą pardavusio Tado. Kad būtų aiškiau, prieš pradedant skaityti pjesę salėje pasigirsta ištrauka iš LRT laidos „Klausimėlis“, kurios vedėjas dar balanos gadynėje gyvenančių tautiečių klausia, kas ta propaganda. Vėliau tiesiog pasipila vaizdinių srautas, kuriuose - atpažįstami vaizdai: Mikė Pūkuotukas, Algimantas Čekuolis, muilo operos, Egidijus Dragūnas, filmas „Nužudyti Bilą“, Natalija Bunkė etc. Rodos, vaizdu norėta užmaskuoti silpną istoriją, kurioje plakama viskas. Tarkime, veikėjų Tėjos ir Lėjos reklamos stiliumi sakomas tekstas: „Išryškėja nuostabus skonis, paragauk - jauti juodųjų serbentų ir samanų mišinį?“; „Vanilė, cinamonas, klevo lapai, tvarto kvapas...“, pastarasis, beje, stipriausias; vėliau Tado delyriniai monologai, o kur vėl eilės, tarnaujančios ne minčiai perteikti, bet rimui?.. Pavyzdžiui, „Nieks negali būt laimingas / Nes aukščiau yra galingas“; arba: „Ir užleido tamsią miglą / Ne, tikrų tikriausią tigrą / Jie užleido propagandą / Baisiai žmonės nusigando.“ Apskritai autorė iš aplinkos prigėrusi vizualių ir garsinių fragmentų, kurie jokios prasmės nekuria: šimtus kartų girdėtos frazės, pasiskolintas Stanley Kubricko „Plačiai užmerktų akių“ filmo pavadinimas su visiškai iškraipyta filmo mintimi. Vėliau nukrypstama į filosofinius pamąstymus apie gyvenimo prasmę, bet, laimei, gėris nugali blogį, su skuduru ir vandeniu išplaunamos visos linijos, o tradicinė šeima - Tadas, Tėja ir dvi mergaitės - apsikabina. Svarbu propaguoti teisingus santykius ir laimingą pabaigą.
Į vienus vartus
Augustės Žičkytės pjesė „Pokalbis su kunigu“ išsiskiria rimtimi ir bandymu „kapstyti giliau“. Akivaizdu, kad pagrindinė veikėja, 28 metų mergina, per daug psichologiškai sugniuždyta praeities traumų, suskaldžiusių jos asmenybę. Pjesėje veikia ir ta pati mergina, tik dar aštuoniolikmetė, kurią dabartinė įvardija kaip sielos balsą. Tačiau klausantis pjesės ilgainiui susidaro įspūdis, kad visi kiti veikėjai - administratorė, veikėjas iš užrašų, kunigas - veikia merginos galvoje. Pjesę sunku skaityti, o tuo labiau jos klausytis: tekstai per daug fragmentiški, trūkčiojantys, autonomiški, o visas punktyriškumas veda prie tokio pat pokalbio su kunigu. Gaila, kad autorė nesistengė sukurti konfliktiškesnių pagrindinių veikėjų - kunigo ir merginos. Ši tiesiog sutrikusi ir ieško kažkokio „išpirkimo“, kurį gali suteikti tik esantis aukščiau (kunigas, Dievas), deja, kunigas kalba labai abstrakčiomis frazėmis, girdimomis iš kiekvieno, pamokslaujančio bažnyčioje, kalbančio per televiziją, rašančio į lietuviškus portalus. Religijos puoselėtojai įžvelgia propagandą „puolusioje“ visuomenėje, tačiau įdomu būtų padiskutuoti, ar pati religija neatsirado kaip propagandos ginklas, kuris iki šių dienų yra vienas efektyviausių.
Lietuviška distopija
Ivetos Volungevičiūtės pjesėje „Jūroje tarp dviejų krantų“ pjaunasi konservatyvizmas ir liberalizmas. Pirmajam atstovauja žurnalistas labai nuspėjamu vardu - Adolfas Baranauskas, o antrajam - jo žmona Raimonda Adolfas. Abu turi Hitlerio vardą, nes dėl savo įsitikinimų gali imtis radikalių ir nežmoniškų priemonių. Autorei neblogai, nors dar naivokai, pavyksta pašiepti abiejų pažiūrų leksiką ir siaurumą: Raimonda aktyviai dalyvauja „tolerantiškos“ visuomenės organizacijų („Aborto pasekmių švelninimo draugija vienišoms homoseksualioms moterims“; „Netipinio sudėjimo aukų socialinės atskirties mažinimas“) renginiuose, o Adolfas, aišku, - šovinistas, kaip ir daugelis vyrų, labai noriai dalijantis patarimus, nes žino tiesą; neišradingas koketas, mėgstantis lietuvišką mišką, seną sodybą, liūdnas liaudiškas dainas, turintis siekiamybių, didesnių nei asmeninė nauda, ir bijantis, kad jau praranda „tikro valdovo“ poziciją. Tik kilo abejonių, ar vis dėlto autorė, ar Adolfo tekstą skaitęs aktorius sąmoningai bandė vyro frustraciją ir „medines“ pažiūras pateikti taip familiariai, kad auditorijai būtų juokingas labiau ne jis pats, bet aplinkiniai?
Feisbuko emocijos
Feisbukas siūlo kieno nors įkeltą nuotrauką, komentarą etc. vertinti šešiomis emocijomis: patinka, myliu, juokiuosi, oho, verkiu, pykstu. Tokių emocijų teturi ir Austės Urbanavičiūtės „Išleistuvių“ veikėjai. Jie - abiturientai, įgyjantys teisę „stoti į suaugusio žmogaus gyvenimą“, per vieną naktį turintys išgyventi „pabaigą ir pradžią“. Galbūt esu jau per daug atitrūkusi nuo to žalio jaunimo, kad suprasčiau jų slengą, smegenų vingius ar jų nebuvimą. Galbūt ši pjesė turėtų būti skaitoma mokyklose ir skirta asmenims iki 18 metų? Vis dėlto ji labai neorganiška, o stilius ir charakteriai nevientisi. Iš pradžių veikėjai keikiasi ir užsiima small talk´u, vėliau jų monologai primena lietuvių kalbos valstybinio egzamino teminius rašinėlius. Marozas Domcė, kuriam šiaip viskas zjbs, turbūt rašė tema „Kas yra tiesa?“ arba ,,Kodėl negerai meluoti?“ Pachmo agurkėlius mėgstanti vakarėlių princesė Toma filosofavo laimės tema. Lovelaso ir mėgstančio pabūti auka Juliaus tema maždaug tokia: „Ar sąžinė įkainojama?“; homoseksualus Benas (būtinai turėjo būti padažytas) filosofavo meilės tema, na, o „laikus“ kolekcionuojanti Luka tragizavo tema „Kas žmogų daro gražų?“ Ką jau kalbėti apie kiekvieno veikėjo norą pamoralizuoti ir pasakyti, kaip „iš tikrųjų“ yra, kaip feisbuke susikuriame patys save. Juk „tai puikiai sukonstruota apgaulė, kuri net mus apgauna“; kaip suaugusiųjų pasaulis deformuoja jaunimo idealus ir norą gyventi ne pagal taisykles. Apmaudu, kad taip ribotai mąstyti verčia mūsų švietimo sistema.
P. S. Iniciatyva rengti „Dramokratiją“ sveikintina. Na, o scenarijus, bent jau lietuvių kine, visada buvo Achilo kulnas. Galbūt jauni žmonės dalyvaudami dirbtuvėse supras, kad vien noro nepakanka - reikia kuo daugiau skaityti.
