Kokiomis sąlygomis šiandien kuria nepriklausomi teatro menininkai? Su kokiomis problemomis jie susiduria, norėdami statyti spektaklį kartu su valstybiniais teatrais? Kuo jauniems teatralams tokia svarbi laisvė kurti? Apie šiuos ir kitus klausimus kalbėjosi radijo laidos „Avanscena“ kūrėja Karina Metrikytė ir metus gyvuojančios teatro kūrėjų trupės „Vandenyno dirbtuvės“ direktorė, dramaturgė Austėja Lunskytė-Yildiz.
Kai neįmanoma tampa įmanoma
„Mes niekada neplanavome įkurti savo teatro, tiesiog turime tam tikrą filosofiją ir požiūrį į teatrą, meną, kūrybą. Tas požiūris susijęs su laisve kurti,“ - sako Austėja. Pasakodama apie „Vandenyno dirbtuvių“ įkūrimo aplinkybes, A. Lunskytė-Yildiz teigia, kad viena esminių problemų teatro kūrėjams, norintiems dirbti tiek su valstybiniais teatrais, tiek su kitomis nepriklausomomis trupėmis - savo vietos, nuolatinės repeticijų ir spektaklių erdvės neturėjimas.
Visgi tai įkvepia iššūkiams: „Sugalvoji, kad taip negali būti - reikia susikurti namus, susikurti vietą, net jeigu ji ir abstrakti, suburti trupę, žmonių ratą, tarp kurių jausiesi lyg namuose, turėdamas pilną laisvę kurti.“
„Vandenyno dirbtuves“ Austėja įkūrė drauge su bendraminčiu kolega, aktoriumi ir režisieriumi Ainiu Storpirščiu. Apie priežastis, lėmusias menininkų apsisprendimą įkurti viešąją įstaigą, A. Lunskytė-Yildiz pasakoja: „Kooperacija tarp laisvų trupių, kūrėjų ir valstybinių teatrų yra siaubingai apsunkinta - netgi tarp viešosios įstaigos ir valstybinio teatro, kuriant vieną teatrinę produkciją, vieną pastatymą.“
Savo kailiu jau patyrusi didžiąją dalį tokių bendradarbiavimo niuansų, „Vandenyno dirbtuvių“ direktorė teigia, kad nors daug kas sako, jog tai yra neįmanoma, visgi iš dalies tai įmanomas dalykas, tik „siaubingai sunkus“ iš biurokratinės pusės.
Kitokia trupės demokratija
„Kai kūrėme spektaklį „Sielos virtuvė“ ir kilo idėjos kitiems projektams, aplink Ainį ir aplink mane natūraliai būrėsi žmonės, su kuriais buvome šen bei ten dirbę ir norėjome toliau dirbti kartu, tačiau kitokiomis sąlygomis,“ - prisimena Austėja.
Tad jiedu su A. Storpirščiu nusprendė įkurti „Vandenyno dirbtuves“, tačiau vienam jų reikėjo prisiimti ir oficialiąją atsakomybę. „Juk niekas nenori būti direktoriumi! Koks kūrėjas nori užsiimti biurokratija?“, - visai ne teoriškai klausia Austėja ir pusiau juokais priduria: „Tai buvo beveik kaip „vaski hop“ - kas bus direktoriumi.“
Visgi trupės įkūrėjai, dramaturgės teigimu, tiek biurokratiniais, tiek galutinių sprendimų klausimais yra lygūs ir viską sprendžia kartu. „Negaliu pasakyti, kad trupėje yra visiška demokratija, - nustebina A. Lunskytė-Yildiz. - Demokratija veikia kitaip, balsavimu. Ir dauguma laimi.
„Vandenyno dirbtuvėse“ nėra tokio dalyko, kad „dauguma laimi“. Pas mus vyksta diskusijos ir visi jose dalyvauja. Visų nuomonės yra išklausomos, bet kuris gali pasakyti „ne“. Pas mus reikia susitarti dėl kažko, su kuo visi sutiktų, nes mes visi šiai trupei aukojam savo kraują, laiką, pastangas; visi: kiekvienas aktorius, technikas, režisierius, vadybos narys. Tai kiekvieno mūsų pinigai, laikas, jėgos, nemiegotos naktys.“
Pusiau juokais Austėja prisimena kažką pasakius, kad tai teatras „per negaliu“ - iki kol galėsi. „Mes visi labai gerai suprantame, kad šitas reikalas bus sunkus, bet tai mūsų nesustabdo,“ - ryžtingai teigia netrukus metų sukaktį minėsiančių „Vandenyno dirbtuvių“ direktorė.
Įstatymų, atsakomybės ir finansavimo niuansai
Kasmet didėja konkurencija tarp kuriančiųjų teatro scenose, buriasi naujos nepriklausomos trupės, kurios arba išgyvena nuožmioje kovoje dėl žiūrovo, arba lieka kukliu įrašu Lietuvos teatro istorijos labirintuose. Turbūt iš žiūrovų salės stebėdami spektaklius, retas susimąstome - o kas rūpinasi teatrinių pastatymų logistika, finansais, technikos panaudojimu ir kitais publikai nežinomais rūpesčiais?
Anot „Vandenyno dirbtuvių“ direktorės, jų trupė yra tarsi visų bendri namai ir kiekvienas iš kūrėjų yra vienodai svarbus, nors didžioji atsakomybės dalis vis dėl to gula ant jos ir A. Storpirščio pečių.
Tačiau A. Lunskytė-Yildiz pabrėžia: „Nei aš, nei Ainis nesame labiau „Vandenyno dirbtuvių“ dalis, nei kuris nors iš aktorių. Tiesiog kažkas turėjo įvykdyti „biurokratinį aktą“: įkurti viešąją įstaigą, rūpintis finansais... Yra įstatymai, su kuriais mes galime sutikti arba nesutikti, bet jų reikia laikytis. Mes funkcionuojame valstybėje ir tam tikroje sistemoje, tačiau yra ir mūsų kaip „Vandenyno dirbtuvių“ narių taisyklės, moralinis kodeksas. Kažkas tiesiog turi padėti parašą, bet atsakingi jaučiamės visi.“
Kalbėdama apie nepriklausomų teatro trupių sunkumus bendradarbiaujant su valstybiniais teatrais, „Vandenyno dirbtuvių“ direktorė išskyrė sudėtingiausius aspektus: „Jeigu kuriamas bendras teatrinis projektas, finansavimas gaunamas ir iš viešosios, ir iš valstybinės įstaigos. Tačiau pagal įstatyminę bazę, valstybinis ir privatus turtas negali būti „maišomi“. Tad galiausiai mes turime spektaklį kaip rezultatą, juridiškai - kaip turtą, kuris yra kieno? Juk jis yra vienas nedalomas dalykas, sukurtas tiek valstybinio teatro, tiek viešosios įstaigos. Vadinasi, tai yra valstybinio ir privataus turto „sumaišymas“, o tai nelegalu.“
A. Lunskytė-Yildiz pripažįsta, kad yra būdų ir aplinkkelių, kuriais kai kurie kiti teatrai ir viešosios įstaigos sprendžia šiuos keblumus, tačiau tai, anot Austėjos, itin komplikuota ir galutinis rezultatas būna ne viešosios įstaigos naudai.
Benamystės iššūkiai
Pirmasis „Vandenyno dirbtuvių“ spektaklis, Ainio Storpirščio režisuota „Sielos virtuvė“, sulaukė išties didelio žiūrovų susidomėjimo ir buvo išrinktas geriausiu festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris - Kaunas 2017“ spektakliu. Kadangi trupė neturi savo patalpų spektaklių rodymui, „Sielos virtuvė“ keliavo per įvairių teatrų erdves - buvo rodomas Lietuvos rusų dramos teatre, Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, Vilniaus kameriniame teatre, Menų spaustuvėje, taip pat keliavo po kitus Lietuvos miestus. Savo stogo, erdvės neturėjimas spektaklių kūrimui ir rodymui - dažna nepriklausomos teatro trupės kasdienybė.
„Negali nuo nulio šokti į šimtą - tiek finansiniuose dalykuose, tiek kūrybiniuose. Viskas turi būti sukurta, pastatyta, niekas neatsiranda iš niekur,“ - blaiviai situaciją vertina trupės direktorė.
„Turime daug aktorių iš skirtingų trupių, dirbančių skirtinguose projektuose bei teatruose. Kol kas patys neturime tiek spektaklių, kad galėtume mokėti atlyginimus ar leisti sau turėti nuolatinę vietą,“ - paaiškina Austėja. Visgi ji džiaugiasi, kad netrukus „Vandenyno dirbtuvės“ persikels į Pylimo g. 59 esantį kultūros Turgų - iš pradžių ten bus perkelti trupės sandėliai, o vėliau įsikurs ir repeticinės erdvės.
Nemenka problema yra ir erdvės spektaklių rodymui paieškos. Anot A. Lunskytės-Yildiz, Vilniuje nėra tiek jau daug teatrinių salių, o esamos didžiąja dalimi „okupuotos“ valstybinių teatrų. Gerai yra tai, jog pastarieji savo sales, kai šios yra laisvos, nuomoja, tačiau tai vyksta daug rečiau nei galėtų ir labiau apsimokėtų abiem pusėms. Nepriklausomoms trupėms itin svarbi Menų spaustuvė.
Austėjos teigimu, tokių įstaigų trūksta - jos skatina kultūrinę įvairovę, inovatyvumą, o ir iš finansinės pusės padeda daug ekonomiškiau apsieiti su valstybiniais resursais. Visgi didžiausiu iššūkiu tampa suderinti visų aktorių užimtumą ir galimybę išsinuomoti salę: „Įsivaizduokite: jeigu su visais „Sielos virtuvės“ aktoriais suderiname dvi ar tris dienas mėnesyje, kai sutampa jų galimybės vaidinti šį spektaklį, tikimybė Vilniuje gauti salę jo rodymui būtent tomis dienomis yra visai maža. Tad eini ten, kur tiesiog gali tomis dienomis spektaklį parodyti. Dažnai pasirinkti tiesiog negali.“
Kita vertus, ne visos Vilniaus scenos tinka „Sielos virtuvei“ - dramaturgės teigimu, nors „Vandenyno dirbtuvių“ trupės nariai labai simpatizuoja „House of Puglu“, fiziškai ten parodyti spektaklį neįmanoma - netilptų dekoracijos. Tad pasirinkimo galimybės dar susiaurėja.
Alkūnėmis į priekį
Kaip tokiomis sudėtingomis sąlygomis trupė visgi gyvuoja, maža to, ruošia net kelias premjeras ateinančiam sezonui? „Per kraują, iš įsitikinimo ir su daug meilės tam, ką darom,“ - teigia A.Lunskytė-Yildiz.
Kūrėja prisipažįsta, kad trupės pasitikėjimas valstybine sistema šiuo metu nėra labai didelis, tačiau jie ieškantys alternatyvių kelių finansuoti nekomercinę kūrybą. „Jeigu tu esi mažas, tau ši sistema linki pralaimėti. Daug tokių trupių, buvusių daug žadančiomis, tiesiog pražūva. Mūsų apsisprendimas - alkūnėmis į priekį. Mes žinom, kad kažkiek metų bus sunkūs, o tada bus lengviau,“ - teigia ji. „Nuo kitų teatrų mes skiriamės tuo, kad esame namai. Mes neišnyksim, nes mes augam - kiekvienas prisijungiantis asmuo atsinešą tą ryžtą ir idealizmą nepasiduoti, kad ir koks nuovargis bebūtų.“
Užsiminusi apie net keturias būsimojo sezono premjeras, Austėja sutinka, kad ne tik tolimos ateities, bet ir artėjančio sezono planai - išties nemaži, tačiau tiki, kad visiems drauge pavyks viską įgyvendinti taip, kaip nori ir įsivaizduoja. „Taip, mes idealistai, bet mes nesame naivūs. Mes drąsiai stengiamės neišduoti to, kuo tikime ir susikurti namus, kurių dėka kada nors menininkai nebejaus konflikto tarp kūrybinės laisvės ir šeimos išlaikymo. O valstybinės cenzūros klausimas vertas atskiro pokalbio...“
Dianos Gancevskaitės parengtas straipsnis pagal radijo laidą „Avanscena“, transliuotą rugpjūčio 6 d. radijo stoties Relax FM eteryje. Visą laidos kūrėjos Karinos Metrikytės pokalbį su Austėja Lunskyte-Yildiz rasite ČIA.
