Monika Neverauskaitė - pirmoji aukštąją cirko mokyklą baigusi Lietuvos šiuolaikinio cirko artistė. Lietuvoje ji neseniai viešėjo Kauno teatro trupės „Teatronas“ organizuotame festivalyje „Cirkuliacija“, savo kūrybą parodė spektaklyje „I love you, but...“ - tai vienos geriausių Europoje cirko mokyklų Le Lido (Prancūzija) studentų baigiamasis darbas. Anksti ryte, prieš pat išvykdama atgal į Prancūziją, Monika pasakojo apie atsitiktinę pažintį su cirku, studijas dviejose mokyklose bei profesijos suteikiamą laisvę.
Kaip susidūrei su šiuolaikiniu cirku ir nutarei jį studijuoti?
Baigusi Vilniaus Licėjų nežinojau, kur noriu studijuoti - svarsčiau apie vaidybą, režisūrą, sociologiją... Todėl išvykau į Norvegiją pagal Folk High School (populiari švietimo programa Skandinavijoje) programą, kur nemokamai galėjau metus laiko mokytis Norvegijos liaudies šokių. Kadangi po metų vis dar nežinojau, ką daryti toliau, susiradau panašią mokyklą Danijoje. Ketinau mokytis šiuolaikinio šokio, tačiau draugė atkalbėjo, ir tuomet atsitiktinai sužinojau apie šiuolaikinį cirką. Nežinojau, kas tai yra, tačiau nutariau pabandyti.
Praėjus vos trims mėnesiams po mėgėjiškų cirko mokslų, visus mūsų mokyklos mokinius išvežė į savaitės trukmės kūrybines dirbtuves Roterdame, CODARTS universitete, kur mokoma muzikos, šokio ir šiuolaikinio cirko. Mokykla mūsų vizito metu surengė ir stojamuosius egzaminus į kitų metų programas, tad norintys galėjome sudalyvauti. Pagalvojau - kodėl ne, juk nieko neprarasiu. Buvau gerai nusiteikusi, tarp stojančiųjų nebuvo įtampos ar konkurencijos, nors buvo fiziškai sunku. Tada ir susižavėjau cirku, supratusi, kad jis jungia du mano pomėgius - sportą ir meną. Tuo metu CODARTS buvo jauna ir ne tokia žinoma mokykla, stojančiųjų nebuvo daug, o mokytojai eksperimentavo - jiems buvo įdomu rinktis dar „nenušlifuotus“ žmones. Po mėnesio gavau atsakymą, kad esu priimta.
Kodėl baigusi CODARTS iškart stojai į kitą mokyklą Prancūzijoje?
Priešingai nei CODARTS, Le Lido nėra aukštoji mokykla - čia nėra pažymių, baigęs negauni jokio išsilavinimo. Žmonės čia stoja vien dėl žinių. Le Lido pasaulyje garsėja dideliu dėmesiu meninei raiškai, artistiškumui. CODARTS mokykloje daug kas buvo orientuota į technikos vystymą, turėdavome po du viešus pasirodymus per metus, kurie kainuodavo daug streso. Le Lido mokykloje technikos lavinimo paskaitų beveik nebuvo, čia didelis dėmesys skiriamas technikos tyrinėjimui bei gebėjimui ją panaudoti, kuriant spektaklį ar solo pasirodymą. Kiekvieną savaitę pristatydavome savo kūrybą kursui ir dėstytojams, kartą per mėnesį rengdavome viešus pasirodymus. Scena tapo namais - pradėjome laisvai kalbėti, dainuoti, veikti, klysti, improvizuoti. Streso buvo gerokai mažiau. Mokytojams buvo labai įdomu pamatyti, koks esi netobulas, jie skatino daryti tai, ko nesi daręs, atrasti save.
Ar cirko mokslai brangūs? Galbūt mokyklos sudaro sąlygas dirbti?
Tai, kad cirko studijos yra išskirtinai brangios ir neįkandamos, tėra mitas. Visų pirma, yra daugybė nemokamų mokyklų. Yra tokių, kuriose studijuojantiems valstybė netgi moka stipendiją nuo pat pirmo kurso. Tai būdingiausia Prancūzijai, kurioje cirko artisto profesija suvokiama kaip bet kuri normali profesija: artistas - tai visuomenei dirbantis žmogus, kuris turi gauti pinigus ir kuriam turi būti sudarytos darbo sąlygos.
CODARTS mokykloje studijos metams kainuoja beveik 2000 eurų - tai tikrai nėra daug. Būsto nuoma Roterdame atsieina vidutiniškai 300 eurų mėnesiui. Jei studijuodamas dirbi, gauni iš valstybės papildomų lėšų. Tačiau, kai studijuoji cirką ir daugybę valandų dirbi fiziškai, kitai veiklai pernelyg sunku atrasti jėgų.
Tuo tarpu Le Lido po Olandijos man atrodė kaip rojus - visiems sakau, kad pirmus studijų mėnesius buvau laimingiausia Monika per visą savo gyvenimą. Nekalbant apie nuostabią gamtą, ramybę, šiltus ir laimingus prancūzus, finansiškai čia buvo kur kas lengviau. Mokslai nemokami, būsto nuoma pigesnė, be to, kiekvienas studentas Prancūzijoje gauna stipendiją. Pirmus metus kiekvienas gaudavome apie 70 eurų per mėnesį, antrus - apie 500 eurų per mėnesį.
Ką geba cirko mokyklą baigęs artistas?
Mokyklą baigiantis artistas turi būti gerai įvaldęs savo discipliną (paprastai 1-2, rečiau - daugiau disciplinų), galintis save realizuoti cirko rinkoje - dirbti individualiai, prisijungti prie trupės ar kurti savo trupę. Mokyklos siekia išleisti žmones, kuriems nereikėtų ieškoti darbo, bet kurių pačių ieškotų ir norėtų trupės, festivaliai. Žinoma, kad įsilietum į rinką, pats turi daug dirbti - važiuoti į festivalius, jiems rašyti, pasakoti, ką veiki, siųsti tavo kūrybą pristatančią medžiagą.
Manau, kad dauguma studijas baigiančių ir karjerą tęsiančių žmonių svajoja apie savo trupę ir laisvę kurti niekieno nekontroliuojami. Būtent todėl dauguma buriasi į nedideles trupes ir kuria savarankiškai. Tai reiškia, kad konkurencija didėja ir šiuolaikinis cirkas darosi vis įvairesnis.
Kai kurie nuo pat pradžių siekia patekti į kokią nors trupę, domisi jos veikla ir dalyvauja atrankose. Yra žmonių, kurie karjerą pradeda nuo pasirodymo kabareto stiliaus spektakliuose, kur metus laiko kas vakarą atlieka tą patį pasirodymą - taip jie metams užsitikrina pragyvenimą ir įgyja daugiau galimybių būti pastebėti prodiuserių.
Kuo šiuolaikinis cirkas iš principo patrauklus jauniems žmonėms?
Galbūt cirkas pats pasirenka žmones, nes tai nėra vien profesija - tai neabejotinai gyvenimo būdas. Čia įsitraukęs patenki į labai įdomų ir optimistišką pasaulį, kur per sunkų fizinį darbą daug sužinai apie save ir kitus, pasikeičia tavo santykis su aplinka ir aplinkiniais. Juodas fizinis darbas ir be galo atvira bei nuoširdi bendruomenė užpildo daugybę poreikių ir sukuria harmoniją.
Labai gražiai apie cirką pasakė Roberto Magro, kuris jau lankėsi ir vėl lankysis Naujojo cirko savaitgalyje - cirką reikia patirti visur. Pavyzdžiui, ateini į kavinę ir matai, kad kažkas valgo spagečius. Staiga spagetis pradeda kristi, o tu pribėgi ir pagauni... Taip ir gyveni cirku. Tai yra gyvenimo žaismingumas, lengvumas.
Kas yra tavo favoritai šiuolaikinio cirko pasaulyje?
Mano disciplina yra Cyro ratas, tad labiausiai vertinu būtent šios technikos artistus. Tai pirmiausia Juan Ignacio Tula ir Stefan Kinsman duetas. Šie žmonės mane mokė Le Lido mokykloje. Meniškai ir techniškai jie sukuria neįtikėtiną jėgą. Savo discipliną jie mato kaip žaidimą, nuolat skatina įsiklausyti į save ir į įrankį, klausti, kodėl darau tai, ką darau. Man tai Menininkai iš didžiosios raidės - puikūs profesionalai, išradingi, paprasti žmonės.
Aišku, žavi tokios trupės kaip XY iš Prancūzijos, kurie daro absoliučiai neįmanomus dalykus. Tačiau mėgstamiausių trupių neturiu, man dažniau patinka konkretūs spektakliai. Vieni tokių - prancūzų dueto TWO spektaklis „Finding No-Man´s Land“ arba trupės Le Poivre Rose spektaklis tokiu pačiu pavadinimu.
Ar cirko artistui reikalingas režisierius?
Jaunos trupės paprastai dirba be režisierių - tą lemia ir finansinė padėtis. Žinoma, „akis iš šalies“ visuomet naudinga, ypač dirbant didesnei žmonių grupei. Tačiau dar cirko mokyklose akcentuojama, jog pats artistas yra savo numerio, pasirodymo autorius. Netgi dirbdami grupėse žmonės gali patys susikalbėti ir sukurti idėjiškai vientisą darbą. Organizuojant baigiamosius renginius mokyklose, visuomet prisidėdavo režisierius - šokio, cirko ar teatro profesionalas. Kartais ne cirko srities žmonės nežino kai kurių niuansų ir viską apsunkina - pavyzdžiui, nesupranta, kad prieš repeticiją turime bent pusvalandį apšilti. Kita vertus, yra žmonių, būtinai norinčių turėti režisierių juolab, kad žmonės iš kitų sričių dažnai pamato dalykus, kurių cirko artistai nebepastebi.
Kaip pati vertini savo kurso baigiamąjį darbą „I love you, but...“ ir kaip sekėsi jį kurti?
Man buvo labai sunku vežti į Lietuvą šį spektaklį, nes pati nesu juo itin patenkinta. Techniškai tai tikrai įdomus darbas, ir žmonėms, kurie nėra matę daug šiuolaikinio cirko, jis gali palikti gerą įspūdį. Tačiau kai penkiolika individualybių pristato dešimt skirtingų disciplinų, tada pritrūksta temos, idėjos, ir žiūrovui gali būti sunku suprasti, kas vyksta. Turint omenyje, kad tai - baigiamasis kurso, o ne susiformavusios trupės darbas, natūralu, jog kiekvienas žmogus turėjo parodyti kelių minučių kūrinį, vadinasi, išliko net ir silpnesni etiudai.
Nors visi labai vieni kitus mylim, scenoje nedirbame kaip komanda. Labai jaudinausi, veždama spektaklį į Lietuvą - jaučiau atsakomybę už visą šioje šalyje rodomą šiuolaikinį cirką. Norėjau į savo šalį atvežti kažką linksmesnio, lengvesnio, nors ir tokios pat geros kokybės. Be abejo, cirkas nėra vien linksmybės, čia nuolat nagrinėjamos gilios temos, ką ir darė mūsų kursas. Tiesiog norėjosi, kad žmonės pamatytų, koks tai sunkus ir drauge smagus darbas. Manau, tai buvo pavykę padaryti prieš keletą metų Naujojo cirko savaitgalyje su CODARTS ir ESAC mokyklų studentais.
Le Lido grupė buvo paprastesnė. Vis dėlto, esu be galo dėkinga „Cirkuliacijos“ festivaliui, kad mums ir jiems pavyko įgyvendinti šį projektą.
Lietuvoje vaidindami, susidūrėme su įvairiomis reakcijomis. Vieni nuo pat pradžių buvo abejingi, kiti iškart įsitraukė, daug juokėsi. Geriausiai spektaklis pavyksta, kai publika yra atvira, nenusistačiusi, o mes parodome stiprią spektaklio pradžią. Vilniuje prasilaužti buvo sunkoka. Klaipėdoje žmonės daug juokėsi, vaikai komentavo, publika plojo atsistojusi. Kai kurie išėjo po pusvalandžio - tai labai liūdna. Kaune atmosfera buvo įdomi ir nenuspėjama, nes palapinė, kurioje rodėme spektaklį, stovėjo gyvenamųjų namų rajone, ir dalis žiūrovų tikrai neįsivaizdavo, kur jie pateko ir ko jiems tikėtis.
Kokią matai šiuolaikinio cirko situaciją Lietuvoje ir kaip ją vertini?
Kasmet grįžtu į Lietuvą ir matau, kad šiuolaikinis cirkas juda į priekį, kad yra motyvuotų žmonių, norinčių jį kurti ir skleisti. Žemai lenkiu galvą Gintarei Masteikaitei, kuri koordinuoja „Naujojo cirko savaitgalio“ festivalį Vilniuje ir Gildui Aleksai, kuris jau trečius metus organizuoja festivalį „Cirkuliacija“ Kaune (šiemet ir Vilniuje bei Klaipėdoje). Smagu, kad į festivalių programas įtraukiama ir edukacinė dalis, nes žiūrėti yra viena, o pačiam išbandyti yra visai kas kita. Puiku, kad yra festivaliai, kurių metu žmonės gali matyti profesionalius pasirodymus ir suvokti, jog toks žanras egzistuoja, ir kad su tradiciniu cirku jis neturi daug bendro. Mano nuomone, dabar Lietuvai labiausiai trūksta erdvės, kurioje su šiuolaikiniu cirku būtų galima susidurti ištisus metus - jo mokytis, stebėti spektaklius... Išskyrus minėtus festivalius, dauguma su šiuolaikiniu cirku susijusių dalykų Lietuvoje kol kas išlieka būrelio lygmenyje. Būreliai yra puikus būdas pritraukti vaikus, būsimus profesionalus prie cirko žanro, tačiau stipriau tam ruoštis Lietuvoje nėra galimybių.
Ką patartum lietuviams, norintiems tapti cirko profesionalais?
Visų pirma reikia išsirinkti ir tobulinti discipliną, su kuria eitum į mokyklą. Anksčiau užtekdavo gero fizinio pasiruošimo, pati stojamųjų egzaminų metu rodžiau tik grupinius etiudus. O dabar vien pašokti maža - paprastai stojančiojo prašoma parodyti savo numerį. Lietuvoje, žinoma, kažko konkretaus mokytis yra nepaprastai sunku, čia turime salygas ruoštis nebent akrobatikai ar žongliravimui. Tačiau studijų metu disciplinas galima keisti.
Išsirinkus mokyklą, svarbu pradėti ja domėtis, išsiaiškinti, į ką labiausiai kreipia dėmesį stojamųjų egzaminų komisija. Pravartu nuvažiuoti į mokyklą, pabendrauti su jos studentais, kurie tikrai noriai dalinasi patirtimi, pasakoja, pataria. O kai atvyksti iš tokios mažos šalies kaip Lietuva, esi jiems egzotika, nes ne kiekvienas žmogus, net ir keliaujantis, yra susidūręs su lietuviais. Taigi svarbiausia - dirbti, domėtis ir drąsiai eiti į cirko pasaulį, negalvojant apie prarają tarp dabartinių tavo gebėjimų ir to, ką matai darant kitus.
