Pokalbis su dramaturgu Gintaru Grajausku, kurio pjesė „Pašaliniams draudžiama“ (rež. Oskaras Koršunovas) rodoma Klaipėdos dramos teatre vykstančiame festivalyje TheATRIUM. Gintaras su grupe „Kontrabanda“ groja spektaklyje bosine gitara, rašo, dirba teatre ir festivalyje. Pasak „Vikipedijos“, jis dirba nuo vaikystės.
Ar matai spektaklį, kai jame groji?
Ne, ir tai yra pirmas mano gyvenime spektaklis pagal mano pjesę, kurio niekada nemačiau ir niekada gyvenime nepamatysiu. Su siaubu supratau tai vieną dieną. Galima žiūrėti videoįrašą, bet tai konservai. Tačiau matau visokius kitus dalykus: smulkmenas, spektaklį iš išvirkščios pusės. Labai įdomu stebėti, kaip spektakliai skiriasi - kaip diena nuo nakties. Emociškai, visaip. Vieną kartą išryškėja vieni dalykai, kitą - visai kiti. Būna, kad labai pasiseka, būna ir prasčiau. Teatras yra teatras.
Ar būna, kad spektaklio eiga daro įtaką tavo ir grupės grojimui?
Būna keistų dienų, kai visi dėl nežinomų priežasčių išskydę, išsibarstę. Ir aktoriai, ir muzikantai. Nežinau, kurie į kuriuos nusižiūri. Gal diena tokia, gal mėnulio fazė... Būna keistų spektaklių: lyg viskas lengvai einasi, bet per lengvai, kažkas pralysta arba atsiranda žioplų klaidelių.
Ar spektaklyje grojant yra bendras „draivas“ (dvasia) su aktoriais?
Yra tas bendras „draivas“ ir jis turbūt vienas didžiausių džiaugsmų tame spektaklyje. Kai prasideda spektaklis, mes pradedam groti, išeina aktorės, vėliau aktoriai, iškart visiems atsiveria kažkokios šachtos ir pakyla raketos.
Dar už jūsų matyti molas, jūra (videoprojekcijoje). Kaip parašas, kad veiksmas vyksta Klaipėdoje?
Spektaklis gali puikiai būti suprantamas bet kur, nebūtinai Klaipėdoje. Bet man norėjosi padaryti spektaklį apie Klaipėdą ir klaipėdiečiams. Manau, kad jie to nusipelnė. Ir ne paslaptis, man šitas miestas labai patinka, pasakysiu be didelių emocijų ir ditirambų. Manau, labai gerai, kad miestas turi tokį spektaklį.
Tu gimęs Marijampolėje ir tapęs klaipėdiečiu. Ar Klaipėda tave priėmė?
Turbūt, jau nesusimąstau, nes esu čia nuo septynerių metų.
Vienas smagus sakinys iš „Vikipedijos“: „Nuo vaikystės gyvena ir dirba Klaipėdoje“.
Aš nuo vaikystės dirbu (juokiasi).
Ką gi tu dirbi nuo vaikystės?
Vis tą patį. Žiūriu į žmones, žvalgausi aplinkui - toks mano darbas. Kartais pavyksta ką nors užrašyti.
Keli tavo kūrinių pavadinimai: „Rezervatas“, „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, tavo muzikos grupė - „Kontrabanda“... Tavo sugalvotas grupės pavadinimas?
Kartu jį rinkom ir nusprendėm, kad bus šitas. Tiesą sakant, mes turėjom mintyse ne kontrabandą kaip reiškinį, o tiesiog „kontra“ ir „bendą“ (band).
Toliau prie pavadinimų: „Pašaliniams draudžiama“, romanas „Erezija“, eilėraščių rinkinys „Atsiskyrėlio atostogos“. Atrodo, kartojasi nuošalės, pašalinio tema. Ar tave traukia nuošalė?
Ta nuošalė dvejopa. Viena, tai nuošalė žmogaus, kuris šiek tiek atsitraukia, kad pamatytų pasaulį iš distancijos. Tai sąmoningas pasirinkimas. Kita vertus, tai socialinė nuošalė, kurioje yra visi kultūrininkai, visi šiek tiek kitokie žmonės, kurie šitoje šalyje nenusiteikę gyventi pagal easy life ir winnerių - looserių (lengvo gyvenimo, laimėtojų ir nevykėlių) taisykles, visąlaik truputėlį nuošalėje. Paradoksas, kad sovietmečiu tie patys žmonės buvo nuošalėje ir, iš esmės, niekas smarkiai nepasikeitė. Matyt, yra tiesiog savotiškos žmonių rūšys, gal net biologinės rūšys, kurios šiek tiek skirtingos: vieniems įdomu kartu niurkytis, kažką iš bendro katilo pasigriebti ir džiaugtis, o kitiems tiesiog įdomiau stebėti.
Po spektaklio daug žmonių ateina paspausti ranką, padėkoti - labai skirtingi žmonės, nuo kultūrininkų, žurnalistų iki žmonių iš visai kitų sferų. Dauguma sako: „Ačiū už spektaklį, žinote, ir aš pašalinis“. Tada tiesiog linguoju galva ir sakau: „Taip, žinau...“
Ar poetas visada pašalinis?
Manyčiau, taip. Ir net kokia Nobelio premija nepadaro jo labiau sistemos dalimi. Visi geri poetai šiek tiek nuošalėje. Nemanau, kad tai didelė drama - matyt, taip tiesiog turi būti.
Ar paplitęs sovietiniais laikais pasakymas (bent taip mėgom patys sakyti), kad lietuviai poetų tauta, dar galioja? Ar jame yra tiesos?
Negalioja ir niekada negaliojo. Tai siečiau su kitu lietuvio mitu - geraširdžio, darbštaus, kiek apykvailio baltasermėgio valstiečio, - kuris buvo aktyviai skleidžiamas sovietmečiu. Prie viso to dera, kad jis prigimtinis lyrikas, gamtos vaikas, kuris išeina į kiemą, pamato gėlę ir iškart verkia.
Kodėl jis buvo palaikomas?
Tai labai patogu. Šitas mitas skatina tokį pseudokrikščionišką nuolankumą ir nesipriešinimą sistemai. O iš tikrųjų, mano supratimu, lietuviai kitokie: žiauriai ekspansyvūs, dažnai agresyvūs, nematau nieko bendro su baltasermėgiais valstiečiais. Lietuvyje yra ir tokio... kaimietiško brutalumo, kartais gal išsilavinimo stygiaus, gal trečio fronto berno chamizmo, bet tikrai jis nėra toks „kaimo Gandis“, kaip buvo mėginama įtikinti. Jeigu taip būtų buvę, nebūtų kilę jokio Sąjūdžio, ir toliau ramiai tupėtume imperijos pakraštyje baltomis sermėgomis ir visiems būtų viskas gerai. Tad „poetų tauta“ man atrodo susijusi su tuo baltasermėgiu. Juk iš tikrųjų visos tautos turi puikių poetų. Tie patys lenkai turi Cz. Miłoszą, W. Szymborską, T. Różewiczių... irgi galėtų vadintis poetų tauta. Apskritai, „poetai“ - per daug individuali sąvoka, kad galima būtų sukišti juos į vieną „tautą“, visuomenę ar bendruomenę.
Poetai nebendruomeniški?
Geri poetai apskritai nebepriklauso tautai, jie priklauso visiems. Adomas Mickevičius ar Adam Mickiewicz? Politikai iki kraujo ginčijasi, kuriai gi tautai jis priklauso, dar ir baltarusiai prisideda. Pasirodo, jis ir jiems priklauso. Iš esmės, nėra jokio skirtumo. Jis priklauso visiems, jis yra pasauliui, ne vienai šaliai. Ir viskas. Kai šnekiesi su gerais poetais, tais pačiais lenkais, nėra jokių ginčų - nėra apie ką ginčytis, nėra objekto.
Tie ginčai galbūt kažkam pasitarnauja - politikams, jų tikslams?
Politikams tai būdas eilinį kartą parodyti, kaip labai jie myli tėvynę. Bet geriau jie tėvynę mylėtų praktiškesniais dalykais: kurtų gerus įstatymus, žiūrėtų, kaip jų laikomasi, nedarytų nesąmonių, rūpintųsi savo valstybės piliečiais. Politikas, iš esmės, yra administratorius, jis turėtų tvarkyti savo valstybę, o ne užsiimti demagogijom ir oratorine meistryste.
Nuo baltasermėgio poeto lietuvio, kokie nesam, ateinam prie Bitininko tavo pjesėje. Kas jis? Išminčius, filosofas, Mokytojas?
Iš esmės, spektaklio erdvė ir laikas labai savotiški. Galima pjesę perskaityti keliais būdais. Galima įsivaizduoti, kad veiksmas vyksta nebe šiame gyvenime, kad tai plyšys tarp gyvenimo ir mirties, limbas, skaistykla, kur jaunasis Poetas peržvelgia savo gyvenimą. Bitininkas, galimas dalykas, yra tas pats Poetas, tik po daugybės metų, nes neblogai išmano visus dalykus. Arba pats bent jau panašią gyvenimo istoriją turėjęs.
Ar sutikai Bitininką, o gal pats juo esi?
Man dar reikia gerokai pasenti, matyt, bet tikiuosi, kad ta linkme yra einama.
O kaip Valytoja? Jos savižudybė kaip raudona linija eina per spektaklį. Kas ta metafizinė Valytoja?
Mituose, pasakose būna vedlys, tarpininkas tarp dviejų pasaulių. Pasakose tai dažnai būna vilkas, bėgiojantis tarp realaus ir fantastinio pasaulių. Tai Valytoja yra ne vedlys, o tos ribos tarp pasaulių prižiūrėtoja, Cerberis, pasienietė. Ji tiesiog aiškiai mato skiriamąją liniją ir mato, kai ji peržengiama. Jos savižudybė yra protestas ir parodymas, kad... ji nusižudo veikiausiai ne dėl asmeninių dalykų, bet tam, kad parodytų Poetui, kur yra ta raudona linija, kurios negalima peržengti. Atrodo, kad jai pavyksta, nes Poetas paskui lieka savo mieste, nusprendžia nebeperžengti tos linijos.
Šiaip įdomu, kad toks personažas iš tikrųjų yra buvęs realiame gyvenime. Vienoje redakcijoje pasikorė valytoja. Dviejų vaikų mama, neaišku kodėl, pasikorė darbo vietoje. Visa tai man susidėjo į viena.
Jei Valytoja yra prie ribos, tai Fotografas kažkur nuo jos toliau. Jis lyg Poeto draugas. Kur jis?
Jis irgi prie pašalinių. Kaip jis sako, „mes abu esam toje pačioje valtyje, tik ne patys stropiausi irkluotojai“. Jis yra tos sistemos dalis ir galėtų būti emociniu vedliu. Dabar mėginu pažiūrėti į pjesę kaip ne į savo paties parašytą. Visos Fotografo istorijos apie kates - tai gražus asmeninių pykčių, socialinio nepasitenkinimo gesinimas. Staiga jis parodo paprastą žmogiškąją pusę. Iš esmės, nieko daugiau nėra: nėra jokių „žurnalistas, redaktorius, fotografas“. Tai trumpalaikiai gyvenimo vaidmenys. Iš tikrųjų tėra tik žmogus, kuriam patinka katės arba šunys, arba iš viso niekas nepatinka. Arba net žmonės nepatinka.
O tau katės ar šunys?
Visą gyvenimą maniau, kad man labiau patinka šunys. (Juokiasi.) Tai Fotografo frazė.
Feisbuke vis užsimindavai apie kažkokį vis sutinkamą katiną.
Taip, buvo toks katinas. Išvyko nežinoma kryptimi. Gal į Londoną.
Ar yra kokia geografinė ar žmogiška nuošalė, kuri tau įstrigo?
Žiūrint ką vadinsim nuošale. Tai distancija, kurią dažniausiai išlaikau, ir man net nereikia stengtis, toks esu: „tyli ir spokso“. Man nuošalė gal atvirkštinis dalykas - baseinai, viešosios pirtys, kariuomenė. Dalykai, kurių negaliu pakęsti. Mane fiziškai skaudina buvimas vienoje erdvėje, atstumų neišlaikymas. Tai irgi savotiška nuošalė. Jei rinktumeis ne nuošalę, o buvimą avanscenoje, buvimą frontmenu, reikėtų gyventi ne Klaipėdoje, o Vilniuje ar Berlyne, Paryžiuje, Niujorke.
O kaip grojimas, grupė dera su nuošale? Juk ateina daug žmonių.
Grojant apskritai, jei žmonės, su kuriais groji, yra tavo draugai, juos gerai pažįsti - tai visiška laimė. Patys geriausi koncertai... jų metu pajunti keistą jausmą: tu pradedi mylėti visą savo kompaniją. Tada grojasi puikiai. Tada žinai, ką pagros kitas tavo grupės grojikas po trijų, penkių, dešimties sekundžių. Matai jį, girdi, žinai truputėlį į ateitį.
Tai galioja tik tokiai muzikai, kurios pagrindas improvizacinis. Jei groji tokią muziką, kur viskas nuo pradžios iki galo numatyta, turbūt yra kitaip, bet mes tokios muzikos negrojam.
Ar tiesa, kad jūs bliuzo grupė?
Netiesa, bet tegul vadina. Aš siūlau bent jau vadinti bliuzroko. Iš tikrųjų bliuzo grupė gali būti kur nors Misisipės deltoje ar bent jau Čikagoje. O tai, ką darom mes, vis tiek perleista per mus, mūsų lietuviškas venas ir smegenis. Tai niekada nebuvo grynas bliuzas. Visada tiesiog grojom, kas mums įdomu ir patinka. Ir net nelabai sukom galvą, koks tai žanras.
Pavadinti svarbu klasifikuotojams?
Kad žinotų, į kokius festivalius kviesti: ar į bliuzo naktis, ar į roko.
O gal į džiazo? Esate groję Klaipėdos džiaze?
Esam groję nepagrindinėje scenoje su „Rokfeleriais“ - seniai, kai grojom džiazroką. Dar skaičiau eilėraščius su Petru Vyšniausku džiazo festivalio programoje, darėm tokį kaip ir jazz poetry.
Ar teatras svarbus? Gal tai tik teatralų iliuzija, kad miestui, kaimynui, praeiviui teatras irgi svarbus?
Visų pirma, teatras labai lokalus reiškinys, nepaisant gastrolių ir festivalių. Tai yra miesto, kuriame teatras yra, reiškinys. Visuose miestuose yra visokių žmonių: ir mažiau, ir labai gudrių, labai išsilavinusių ir mažiau, ir t.t. Teatro funkcija, jei jis įdomus ir geras, o ne šiaip pramoginis balaganėlis, būtų tuos protingus žmones tiesiog suburti į vieną vietą. Absurdiška sakyti, kad išsilavinusi publika yra tik, tarkim, Vilniuje. Bet kuriame mieste yra, žiūrint pagal proporcijas, panašus procentas protingų, smalsių žmonių. Tų žmonių susibūrimas, vienas kito pamatymas, gal net kontaktų užsimezgimas yra gyvybiškai svarbus kaip tik šiai lokaliai erdvei. Kantas kažkada rašė apie „užstalės bendruomenę“: kad visas visuomenės permainas reikėtų pradėti ne nuo masių, o prie stalo. Nedaug žmonių, jo supratimu - tik tiek, kiek telpa už vieno stalo, bet jie yra išsilavinę, protingi, turintys įtakos, norintys veikti, kažką realiai keisti ir t.t. Teatras yra savotiška intelektualinė užstalė, kurioje tie žmonės gali susirinkti, ir po šito susitikimo - nebūtinai dabar, o gal po penkerių ar dešimties metų, kažkas gali pradėti keistis šitoje šalyje, šitame mieste. Manau, kad tai labai svarbu, nes jei teatras, ta simbolinė užstalė nefunkcionuoja taip, kaip turėtų, tai daugiau net nelabai yra, kur jie visi galėtų susiburti ir pajusti tą keistą jausmą: mūsų yra ir mūsų daug.
Teatras ir gali būti ta užstalė? Festivalis?
Taip. Mūsų festivalis TheATRIUM tam ir skirtas - suburti tuos žmones, pamatyti, ar jų yra, nes reikia susiskaičiuot, kiek jų turim. Galiu pasidžiaugti, kad buvau visuose festivalio spektakliuose, ir galiu paliudyti: Klaipėdos publika yra nuostabi. Ir net svečiai, aktoriai (Nowy Teatr, „Sutari“, Liepojos dramos teatro) visi kaip vienas kartojo: iš kur pas jus tokia publika? Turit fantastišką publiką: pagaulią, jautrią, reaguojančią, suprantančią.
Pakviesi žmones iš kitų miestų prie stalo?
Maloniai prašom. Tik visko nesuvalgykit.
Ar bus užstalė kitais metais?
Taip. Sunku pasakyti, kaip bus su finansavimu. Nežinia, ar Lietuvos valstybė mus finansuos. Mes irgi kartais pasijuntam keistai pašaliniai šitoje šalyje - lyg būtume ne visai Lietuva.
Net būdami valstybiniame teatre?
Taip. Esame valstybinis, ne miesto teatras, bet vis dėlto. Vienu ar kitu atveju, tikiuosi, kad prisidės miesto verslininkai, kurių dėka ir įvyko šitas, pirmasis, festivalis. Jeigu ne jų pagalba, mes (Klaipėdos dramos teatras) tikrai nebūtume patempę vien su savivaldybės pinigais. Pinigai buvo gauti vien iš miesto savivaldybės ir iš verslininkų. Praktiškai, festivalis rengiamas Klaipėdos, klaipėdiečių lėšomis ir pastangomis. Kaip bebūtų, mes jau dairomės, ką įterpti į kitų metų TheATRIUM programą, turim kai ką nusižiūrėję, su kai kuo jau konkrečiai deramės. Kol kas dar nesakysiu. Manau, kad bus labai įdomu.
Ačiū už pokalbį.
