Nepriklausoma nuo sociumo statomų rėmų, atvira ir tolerantiška pasauliui, nemokanti pykti ir neabejinga visuomenės problemoms tiek kūryboje, tiek gyvenime - dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė-Diena. Ji nori, kad žmonės keistųsi, todėl kartu su Vidu Bareikiu repetuoja nepatogias temas atskleidžiantį spektaklį „Žalgirės“, kurio premjera - jau kovo 17, 18, 19 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Ar įvardintum save pasaulio piliete? Ar esi nusistačiusi prieš kažkokius žmogaus įrėminimus, kad ir profesijos atžvilgiu?
Taip, aš ir esu pasaulio pilietė. Kažkada išvengiau profesinių apibrėžimų, nes daugiau veikiau tarpdisciplininiame lauke, kur sąveikavo skirtingos menų formos, o pastaraisiais metais vėl grįžau prie teksto ištakų, todėl tam tikri apibrėžimai neišvengiami. Tarkim, esu dramaturgė, dėstytoja.
Dramaturgija - labiau amatas ar talentas?
Manau, kad dramaturgija yra amatas, tačiau, kaip ir bet kuriai specialybei, reikia gebėjimų ir talento. Keista, kai klausiama, ar rašytojais gimstama, tačiau neįprasta klausti, ar gimstama chirurgais? Juk chirurgijai, kaip ir dramaturgijai, reikia žinių, amato išmanymo, kantrybės ir intuicijos.
Autoriams būtinas ir gebėjimas, ir tam tikras talentas, ir tam tikras bruožų ar savybių rinkinys, gyvenimiška patirtis, aplinkos stebėjimas. Bet rašymo formos, taisyklės, tradicijos, kaip tu pasirenki medžiagą išdėstyti - tai praktikos ir įgytų žinių dalykas. Juo labiau teatre, kur tu dirbi su komanda ir negali gaišti laiko neišmanėliškiems ieškojimams. Gali eksperimentuoti, išbandyti įvairiausias šiuolaikines formas, tačiau, kad laužytum dramaturgijos taisykles, turi jas pirmiausiai išmanyti.
Nuolat laužai tas taisykles?
Taip (juokiasi). Gal metams bėgant tampu atsargesnė, bet patinka eksperimentuoti.
Pabėgai nuo poezijos prie teatro?
Gal teisingiau būtų sakyti, pabėgau nuo buvimo scenoje ar kameros kadre į saugesnę ir man mielesnę zoną už kadro. Rašau knygą apie dramaturgiją. Iš pradžių norėjau rašyti tik apie šiuolaikinę dramaturgiją, bet po to supratau, kad vis tik lietuvių kalba mums apskritai trūksta nuoseklaus istorijos bei teorijos išdėstymo, ir taip pradėjau plėsti savo tyrimo lauką, lipdama istorijos laiptais žemyn, link modernizmo, klasikos ir dar labiau į pradžią. Man atrodo, kad taip aš nukulniuosiu iki antikos, į pačias dramos ištakas ir knygos rašymas užtruks dar kelerius metus.
Kodėl atsirado noras kurti šią knygą?
Visų pirma, mano pačios disertacijos tema buvo „Šiuolaikinės dramaturgijos naratyvo konstravimo principai“, tad nuo pačios jos rašymo pradžios jau aštuoneri metai paskirti naratyvo ir šiuolaikinės dramaturgijos tyrinėjimams bei jos raidos skatinimui. Taip pat matau prasmę šią knygą parašyti dėl akademijos studentų ir dėl savęs pačios, nes mokydama, mokausi ir aš. Juk rašydama vis plečiu tas žinias, domiuosi įvairiais šaltiniais ir dalinuosi savo patirtimi su kitais.
O atsiranda naujų dramaturgų vardų?
Atsiranda. Nors akademijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademija - Red.) vis dar neturim teatro dramaturgijos, bet yra kino dramaturgijos kursas. Su šio kurso studentais pradėjome organizuoti festivalį „Dramokratija“, kuris šiemet balandžio mėnesį vyks jau trečią kartą. „Dramokratija“ - tai festivalis, skirtas šiuolaikinių pjesių skaitymams ir pradedantiesiems dramaturgijos autoriams. Man patinka stebėti, kaip tiems naujiems vardams sekasi, kaip jie kuria. Matau, kaip auga jaunoji karta ir džiaugiuosi.
Iš visos tavo kūrybinės veiklos atrodo, kad esi itin savęs ieškantis žmogus. Kaip manai, ar visiems žmonėms to reikia?
Kaip tik diskutavom su britų dramaturgu Chris Thorpe, kuris buvo atvykęs į „Dramokratiją“ ir vedė dirbtuves, kad kuo daugiau kelių turi ir kuo daugiau save išbandai skirtingose srityse, tuo pačiu nuo savęs vis labiau tolsti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo priešingai - atrandi vis daugiau savo gebėjimų ir sričių, kuriose galėtumei save realizuoti, bet tuo pačiu susiduri su klausimu: o kur ta tikroji mano vieta? Vienu metu buvau pasimetusi, nes mano veiklos kino, audiovizualinių menų, teatro, meninėse ir akademinėse srityse man priminė kelionę kuo toliau, tuo labiau besišakojančiu medžiu, vis labiau tolstant nuo šaknų. Tačiau kai supratau, kad medžio kamienas iš tiesų yra tekstas ir būtent nuo jo atsispirdama parenku idėjai išreikšti tinkamiausią formą, tada man pasidarė ramu. O po to supratau, kad para turi tik 24 valandas, ir jeigu aš noriu kiekvienoj srity ne tik išbandyti, bet ir įvaldyti tas formas, man visgi reikės rinktis. Taigi, šiuo momentu prioritetą teikiu teatrui.
Kokie buvo pagrindiniai to argumentai?
Todėl, kad teatrui rašau jau trylika metų ir man jis artimiausias iš visų kolektyvinių meno formų. Man patinka bendradarbiauti su komanda ir patinka lankstūs ir kūrybingi darbo principai.
O kokią tu regi režisierių ir dramaturgų bendradarbiavimo kultūrą Lietuvoje?
Mes turim stiprią režisierių kultūrą ir tam tikrą hierarchiją, bet beveik neturim bendradarbiavimo kultūros - kaip reikia kartu dirbti ir kurti kartu režisieriams ir dramaturgams, ypač kai yra statomas spektaklis pagal esamuoju laiku rašomą ir koreguojamą tekstą. Tai iš tiesų sudėtingas procesas. Dirbdama su užsienio režisieriais pastebėjau, kad jie turi didesnę patirtį ir natūralesnę prieigą prie bendro kūrybos proceso. Lietuviams ne visada lengva rasti bendradarbiavimo ir susikalbėjimo raktą - tai priklauso nuo režisieriaus, asmeninio sutarimo, darbo metodų.
Kažkada sakei, kad režisierius yra „ne tik geras psichologas, bet organizatorius ir direktorius, reguliuojantis bei skatinantis vidinį kolektyvo judėjimą“. Ta nuomonė pakito ar prasiplėtė?
Nepakito. Gal tik dar labiau įsitikinau, kad kiekvienas geriausiai dirba savo darbą. Tarkim, jeigu režisieriui tektų ir tekstą koreguoti, ir rūbus siūti, ir bilietais rūpintis bei daugybę dalykų atlikti už kitus, mano suvokimu, tai reišktų, kad bendras komandos mechanizmas šlubuoja. Tačiau jei jis funkcionuoja teisingai, kiekvienas daro tokį darbą, kurio atlikimui turi daugiausiai kompetencijos, tada ir išeina geriausias rezultatas. Tačiau nesu prieš eksperimentus ir laikiną rolių sukeitimą tam, kad išgautume netikėtą posūkį ar perspektyvą. Pavyzdžiui, man visada įdomu, kaip mano tekstą perrašytų šviesų ar kostiumų dailininkai.
Neturėjai daug galimybių dalyvauti „Žalgirių“ repeticijose. Nebijai, kaip kūrėja, kad tavo pjesė nukentėjo? Ar išgyveni, kaip užrašytos tavo potekstės bus išreikštos?
Pastebėjau, kad bėgant metams vis labiau jautrėja mano reakcija į teksto korekcijas, tai turbūt yra susiję ir su didėjančiu profesionalumu bei atsakomybe už savo parašytą tekstą. Atrodo, jeigu kažką kūrybinei komandai norisi perdaryti, tai tegul pirmiausia kreipiasi į mane ir pasako konkrečiai, ką norėtų sukeisti, ir aš ieškosiu kompromiso. Teksto išbraukimai, išmetimai, eilučių sukeitimai man nesukelia infarktinės reakcijos - suprantu, kad teatras reikalauja sau palankesnių, kartais - standartiškesnių sprendimų, nes scenoje svarbu veiksmas, intriga ir panašiai. Tačiau esu jautri aktorių / režisierių savavališkam teksto pridėjimui, ideologiniams ar minties iškreipimo atvejams. Todėl esu dėkinga Vidui Bareikiui, kad jis dažnai pasitaria dėl vienokio ar kitokio „Žalgirių“ spektaklio sprendimo ir meninį efektą aukoja teisingesnei socialinei žinutei.
Skaitant pačią pjesę, iškilo daug sąsajų su kosmopolitiškumo siekiniais: laisvė nuo bet kokio grupavimo, lyčių lygybė. Kaip pati sieki laisvės gyvenime ir kaip kūryboje? Ar tai tau svarbiausia?
Pataikei, taip. Viena iš mano asmeninių vertybių ir yra laisvė. Svarbiausia jaustis laisvai ir, paradoksalu, tačiau kai jautiesi laisva, tai tos laisvės nebe tiek daug ir reikia. Tiesiog svarbus tas psichologinis būvis, aplink išsidėsčiusi erdvė, kaip tu jautiesi: ar nepriklausomu ir savarankišku žmogumi, ar suvaržytu statistiniu vienetu.
Kaip to pasiekti? Žmonės juk dažnai sako, jog sociumas veikia, riboja...
Sakyčiau, kad tobulėjimas yra nuolatinis darbas su savimi. Dirbi ne tik rašydama tekstą ar dėstydama paskaitose, bet dirbi ir analizuodama kažkokį savo elgesį, kodėl vienaip ar kitaip pasielgei tam tikroje situacijoje ir kaip ateityje galėtumei pasielgti teisingiau tave supančių žmonių atžvilgiu. Aišku, taip lengva nuslysti į kraštutinumą - savikritiką ir nuolatinį savęs kontroliavimą, bet man patinka analizuoti santykius tarp žmonių, patinka su savo vyru aptarti dienos įvykius ir man atrodo, kad toks sąmoningas požiūris į pasaulį ir yra galėjimas kitą kartą padaryti dar geriau, smagiau, humaniškiau. Kažkaip vienas iš sunkiausių darbų ar misijų ir yra tiesiog būti geru žmogumi.
Ir tavo kūryboje atsispindi, kad nesi abejinga žmogus visuomenės problemoms. Kodėl tai tau rūpi?
Aš tikiu, kad pasaulį pirmiausia reikia pradėti keisti nuo savęs. Juk lengva pasmerkti kitą, lengva nusistebėti kito poelgiu, bet labai dažnai, kai atsisuki į save, galvoji: gal ir aš kartais taip padarau? Džiaugiuosi, kad esu socialiai jautrioje aplinkoje, kad mano dauguma draugų yra labai sąmoningi. Šie žmonės puikiai suvokia, kad patys kuria aplinką, kurioje svarbu ne tik pačiam gerai jaustis, bet kad ir žmogus, esantis šalia tavęs, gerai jaustųsi. Ir tų žmonių yra visokių socialinių, seksualinių, tautinių ir kitokių tapatybių. Gal kažkas, sėdintis šalia tavęs, labai blogai jaučiasi, nors yra pats vakarėlio įkarštis. Tai kažkaip pastebėti ir sugebėti žmogui bent minutei pakelti nuotaiką ar sukelti šypseną jau irgi yra didelis dalykas.
O kokias visuomenės problemas skrodžia pjesė „Žalgirės“?
Pirmiausia, pati pjesė yra apie moterų padėtį Lietuvoje apskritai. Rampų šviesą norėjosi nukreipti į moteris - daugumos teatro pjesių pagrindiniai veikėjai yra vyrai, o moterys tampa išimtimi. Man norėjosi sukurti tokią komediją, kurioje moterys yra stiprios, jos yra pagrindinės, jos yra centras. Ir nesvarbu, kokia jų orientacija, amžius, specialybė, „Žalgirėse“ rodomos jų gyvenimo istorijos, kurios gali inspiruoti bet kurią kitą moterį.
Antra, norėjosi atskleisti tų moterų skirtingumą, kitoniškumą - juk ne visos moterys nori būti pirmos praleidžiamos pro duris ar išlaikomos vyrų, nors dauguma ir buvo augintos taip, kad vienintelė moters funkcija visuomenėje - būti dailia lėle, sulaukti princo ant balto žirgo ir po to užauginti keletą princiukų. O ką, jeigu tu pati atjoji ant to balto žirgo ir nenori vaikų?
Akivaizdu - pjesė feministiška. Kaip tu reaguoji, kai feminizmas sukelia neigiamas asociacijas?
Visų pirma, man feminizmas yra bet kurios šiuolaikinės moters istorijos dalis, tiesiog primiršta ir neįvertinta. Pavyzdžiui, kai kalbu su studentėmis ar kitomis moterimis, jos labai dažnai feminizmą vis dar priima kaip neigiamą dalyką. Man tai atrodo juokingas nesusipratimas, pagal kurį išsilavinusiai moteriai irgi būtų galima priskirti neigiamą konotaciją. Juk jei nebūtų įvykę esminiai feminizmo įkvėpti ir paaukoti savo biografijomis ir likimais pasipriešinimo įvykiai XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus pradžioje, nei moterys galėtų eiti į universitetą, nei turėti savo pinigų, nei galėtų jų uždirbti, nei galėtų balsuoti ir t.t. Tad bet kuri paklausta moteris, ar norėtų grąžinti istoriją atgal ir gyventi be jokių baisių „feminizmų“, neigiamai purto galvą. Tiesiog daug kam feminizmas asociuojasi su radikaliomis femistėmis, o juk feminizmas yra plati sąvoka, jis yra įvairus. Tačiau bet kuriuo atveju, man atrodo, jeigu mes esame laisvos moterys, mes jau stovim ant feminizmo pagrindo ir yra truputį atsainu bei nepagarbu nuvertinti feminizmą ir tai, kas dėl mūsų pačių padaryta.
Kaip manai, kodėl mums trūksta tolerancijos ir esame pririšti prie kažkokio stereotipinio mąstymo?
Man atrodo, Lietuva labai ilgą laiką buvo ir tam tikra prasme tebėra provincija - ypač šis jausmas aplanko grįžus iš bet kurio užsienio megapolio. Mes gyvename mažame krašte ir, viena vertus, tai turi savo žavesio - beveik visi vieni kitus pažįstame, yra nedideli atstumai tarp miestų ir pačiame mieste nuo vieno taško iki kito. Antra vertus, turime ir tam tikro provincialumo, paveldėto kartu su visu lietuvišku genofondu. Nepaisant to, mes keliaujam.
Keliaudami mes matome skirtingų pavyzdžių, jie kažkaip atsispindi pasaulėžiūroje ir užkrečia kitus laisvesnio, progresyvesnio požiūrio virusu. Todėl manau, kad mes keičiamės ir atvirėjame. Tačiau Lietuvoje man vis dar trūksta įvairovės ir todėl man gaila, kad mūsuose vis dar nedaug juodaodžių, beveik nėra kitokios spalvos žmonių, beveik nematome žmonių su negalia, nes visi tiek užspausti, kad geriau iš viso sėdės namie, nei bandys išvažiuoti vežimėliais į kitokių galimybių žmonėms nepritaikytas gatves.
Kartais susidaro įspūdis, kad mūsų visuomenė yra steriliai išvalyta baltaodžių, gražuolių vaikinų ir moterų, jaunų žmonių vyraujančio kulto. Trūksta viešai aktyviai besireiškiančių vyresnio amžiaus žmonių ir kitokių, kažkodėl visuomenės paraštėse atsidūrusių narių. Neseniai viešėdama Šri Lankoje pamačiau autobuse ties ta vieta, kur pas mus įprastai parašyta žmonėms su negalia - „disabled“, - ten buvo parašyta „for differently abled“. Man buvo gražu: vietoj to, kad žmogų diskriminuotum įvardinimu „neįgalus“, čia užrašyta labai teisingai - „skirtingai įgalus žmogus“. Iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų kažko negalim ir kažką galim geriau negu kitas. Man atrodo, kad visi mes esam kitokie, visi esam skirtingi ir būtent tuo ir esame unikalūs.
Tekste įvesdama autorės balsą, sąmoningai nevengi autoironijos ar nori žiūrovui suteikti tam tikrą instrukciją?
Turbūt čia viskas viename, juk tai nėra naujas dalykas. Man tai galbūt buvo priemonė, padedanti atskleisti pjesės rėmus ir kokioje batų dėžutėje vyksta veiksmas. Veikėjai sukurti pagal tam tikrus stereotipus, kuriuos vieni greičiau atskirs, kitiems tai užtruks daugiau laiko, kiti gal jų ir nepastebės, tik supras iš pačių personažų įvardijimo, ir tas jų susidūrimas su autore yra tarsi susidūrimas su kita dimensija, kuri juos formuoja ir su kuria jiems norisi kovoti. Sykiu tai akistata su pačia savimi, turinti tam tikrų meninių tikslų.
Pjesėje ištisa paletė skirtingų stereotipų. Kaip manai, ar visus žmones galima suskirstyti pagal tipažus?
Suskirstyti viską galima, tik klausimas, kam to reikia? Yra įvairiausių dalykų, pagal kuriuos gali skirstyti žmones: pagal tautybes, gyvenamąją vietą, amžių ir ką tik nori. Man buvo svarbiau ne tiek ta klasifikacija, kiek parodyti kuo daugiau įmanomų briaunų, per kurias atsiskleidžia žmogus. O kai jie yra labai ryškūs, tai turbūt išsigrynina tam tikra personažo spalva visoje veikėjų paletėje ir vis tiek juos kažkur padedi. Jei jie būtų mažiau atskleisti, paslaptingesni personažai, gal būtų sunkiau juos kažkur priskirti.
Tavęs negąsdina, kad žmonių reakcija į spektaklio temas gali būti nepalanki?
Tiems, kurie yra atviri, tolerantiški ir socialiai aktyvūs, jiems galbūt tas spektaklis nieko nepakeis. Jie gal tiesiog gerai praleis laiką, kažkuo pasipiktins ar pasidžiaugs. Bet būtent tie žmonės, kurie galvoja visiškai skirtingai arba kuriems tai tiesiog bus juokinga - jie ir yra svarbiausia auditorija, nes man rūpi, kad žmonės keistųsi. Aš nesakau, kad po vieno spektaklio įvyks stebuklas ir atėjęs homofobas išeis atsivertęs į socialiai jautrų ir tolerantišką žmogų. Galbūt tokie žiūrovai išeis bambėdami, galbūt sakydami, kad čia nesąmonė, bet aš netikiu, kad nors kažkiek į širdį įsileidęs meninį kūrinį ar kelias personažo eilutes, tu gali likti abejingas ir tai tavyje nepradės kažko keisti. Po metų, po dvejų, trejų - mes turime daug gražaus laiko.
***
Gabrielė Labanauskaitė-Diena Klaipėdos universitete studijavo lietuvių ir suomių kalbas, 2002 m. Parmos universitete (Italija) studijavo filosofiją ir literatūrą, stažavosi Graikijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje ir kt. 2013 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apsigynė disertaciją „Naratyvo konstravimo principai šiuolaikinėje dramaturgijoje“, ten pat dėsto nuo 2009 metų. Autorės kūryba publikuojama nuo 1992 m., o literatūros kritika - nuo 2003 m.
