Kas yra Rolandas Kazlas? Komikas? Tragikas? Režisierius? Dainų autorius? Atlikėjas? Taip buvo pavadintas Vilniaus knygų mugėje penktadienį įvykęs renginys. Jis priviliojo minią R.Kazlo gerbėjų - „Litexpo“ rūmų didžiojoje salėje nebuvo kur musei praskristi.
R.Kazlą kalbino žurnalistas Ridas Jasiulionis. Pateikiame pokalbio ištraukas.
Turbūt keista klausti, kas yra R.Kazlas. Visi lyg ir žinome, kad aktorius. Bet kokie to aktoriaus pagrindiniai vaidmenys - komiški ar tragiški, nuomonės skirtųsi. Ar jums neapmaudu, kad jus daugelis iki šiol laiko komiškų televizijos laidų aktoriumi?
Iš čia gausiai susirinkusiųjų matau, kad mano karjera tęsiasi. Rolandas Kazlas yra štai šitie čia susirinkę žmonės. Juk kaip šauksi, taip atsišauks. Šie žmonės, kiek matau, išties yra adekvatūs.
Tiesą sakant, džiaugiuosi, kad mane myli labai įvairūs žmonės. Patys įvairiausi - nuo daktarų iki knygų mugių lankytojų.
Sykį prie Klaipėdos „Akropolio“ į mane ėmė artėti prabangus automobilis. „Ė, ar nematai, kad žmogus eina“, - sušukau. Automobilis sustojo. Atsidarė langas. Pro jį išlindo ranka. Tokia soliariume pabuvusi, su žiedais. Aš vis tiek tęsiau: „Ė, taigi galėjai pervažiuoti“. Tada išlindo veidas, kurio bet kas išsigąstų. Tačiau tas veidas nusišypsojo ir ištarė: „Nu, Kazlas, duok penkis“. Kas būtų, jei būtų neatpažinęs, nesunku pasakyti: matyt, būtų užmušęs.
Tad aš labai džiaugiuosi, kad net ir tokiam žmogui esu padaręs įspūdį, kad net ir jis kažką rado mano kūryboje.
Bet čia, šioje salėje tokių, matau, nėra? Veidai šviesūs. Visi susirinkusieji - mažiausiai su aukštuoju išsilavinimu.
Studijų laikais mačiau, kaip pas Dalią Tamulevičiūtę vaidinote Smerdiakovą. Tada maniau, kad būsite tragikas.
Reikia viską pradėti nuo pradžių.
Aš Molėtuose buvau pats mažiausias klasėje. Kai stojau į Akademiją ir pradariau duris, dėstytoja ištarė: „Ko berniuk nori? Brolio ieškai?“ Aš atsakiau: „Ne, stoju.“
Tiesą sakant, vaikystėje merginos į mane nekreipdavo dėmesio. Visi vaikinai buvo stipresni, didesni. Šokiuose tik žiūrėdavau, kaip kiti šoka.
Tad humoro jausmas man buvo savotiškas siekis patikti, atkreipti dėmesį į save.
Kaip kažkas sakė, vaikystėje patirtas meilės trūkumas virsta humoro jausmu. Taip buvo ir man. Aš vestuvėse kalbas rėždavau. Ir laidotuvėse taip pat.
O kokį spektaklį stodamas į Akademiją ar jau buvote matęs?
Kai buvau abiturientas, mane nuvežė į Operos ir baleto teatrą. Tada pamačiau „Pilėnus“. Pasekmė: mano sūnus Margiris.
Man dar nėra penkiasdešimties. Bet pritariu posakiui, kad sulaukus tokio amžiaus, reikia įsigyti du kaklaraiščius: vieną liūdnos, kitą linksmos spalvos. Mat teks dažnai dalyvauti laidotuvėse ir vestuvėse.
Dar pritariu Juozui Statkevičiui, kuris sakė, kad stilius atsiranda po keturiasdešimties. Būtent tada aš supratau, kad nemyliu televizijos ir joje nesijaučiu komfortiškai. Jaučiau, kad būtų buvę negarbinga pereiti per gyvenimą neišnaudojus visų savo galimybių, visų savo gabumų.
Ir ryžtingai nusprendėte pasukti vien teatro aktoriaus ir režisieriaus keliu?
Apie 2003 metus visiškai pasitraukiau iš televizijos. Visi sakė: „Dabar tau viskas“. Tačiau čia susirinkusi gausi minia liudija, kada taip neatsitiko. Juk jei būčiau pasilikęs tuose televizijos šou, nebūčiau patyręs kūrybos pilnatvės.
Aišku, man visai sekėsi „Dviračio šou“ parodijuoti politikus, bet jaučiau, kad švaistau savo talentą. Daugiau negalėjau meluoti sau.
Apskritai kalbant, Lietuvoje nėra nei komikų, nei tragikų. Visi yra dramos aktoriai, kuriuos vagia televizija.
Aš pats jaučiu, kad esu amžinas mokinys - mokiausi iš kitų režisierių, pas kuriuos vaidinau. O vaidinau aš pas pačius geriausius.
Dabar esu sukūręs šešis spektaklius. Dėl jų man tikrai negėda, nors ir esu režisūros savamokslis. Bet pažiūrėkite, juk ir valdžioje kiek savamokslių sėdi.
O vaidmenys ar keičia aktorių?
Aš labai įtariai žiūriu į aktorius. Nepasitikiu. Yra vadinamoji aktorinė inercija. Galiausiai aktoriams tampa sunku pasakyti ką nors nuoširdaus, kaip sakoma, nuo savęs.
Ši profesija vis dėlto praradusi prestižą. Žurnalistas ir aktorius - blogiausia, kas gali atsitikti. Mat tiek vienas, tiek kitas priklausomi nuo redaktorių, režisierių, skaitytojų, žiūrovų.
Aktorius labai lengvai prisitaiko. Jei renkiesi aktorystę, turi būti pasiruošęs viskam. Net jei reikės nusirengti, nusirengsi.
Aišku, Lietuvoje yra aktorių grynuolių, kuriems aš labai pavydžiu. Tai ir Liubomiras Laucevičius, ir Vytautas Anužis, ir Vytautas Rumšas. Jie visa esybe panirę vien į aktorystę.
Šiaip ar taip, aš manau, kad teatras dar nėra visas gyvenimas. Aktorystė - tai kažkas iš apgavystės sferos. O gyvenimas - platus, daugiasluoksinis. Jei nori ką nors sukurti teatre, turi kartais pabūti atsitolinęs nuo teatro, kiek trenktas, nebijot pasielgti ne pagal taisykles.
Jei atvirai, man teatre įdomu padaryti arba genialiai, arba unikaliai, arba savotiškai. Genialiai retam pavyksta. O man tikrai pavyksta savotiškai. Kartais gal ir unikaliai.
Kritikai sako, kad kiekvieną spektaklį aš paverčiu savo benefisu. Na, ne. Aš tiesiog vaidinu šimtu procentų. Ir nemanau, kad esu prastas partneris. Be to, nesu turėjęs dublerių.
Kritikai jūsų principingumą ir kūrybingumą įvertino premijomis, Auksiniais scenos kryžiais, net nacionaline premija.
Aš labai dėkingas komisijai, kuri nusprendė, kad esu vertas nacionalinės premijos. Ji juk duodama ne visiems. Aš iki šiol galvoju, kad gal per anksti. Matyt, įvertino ne tik tai, ką aš darau, bet ir tai, ko nedarau. Tai irgi svarbu.
Be to, aš juk išlikau principingas, nenulėkiau pelnęs premiją atgal į televiziją.
Mano manymu, kuo daugiau esi pasiekęs, tuo teatralui sunkiau. Daug kas į teatrą ateina pažiūrėti, kada gi jis grius. Ir jei vis negriūna, vadinasi, jam pavyksta nustebinti. Todėl reikia dirbti su savimi, palaikyti formą.
Šiaip ar taip, aktorystė - viena nuostabesnių profesijų. Nesukuri jokio daikto, bet visi ateina pažiūrėti to kuriamo stebuklo.
Atrodo, kad Lietuvoje žmonėms vis dar labai reikia teatro. Ar jūs jaučiate, kad šiuo požiūriu šis tas keičiasi?
Ačiū dievui, kad žmonės vaikšto į teatrą ir koncertus.
Manau, kad teatras išgyvena nelengvus laikus. Jis atsidūrė pokyčių taške ir dar nežino, į kurią pusę eiti. Kuo stebinti: ekranais, mikrofonais, socialinėmis problemomis ar paprastu žmogumi, aktoriumi. Vis dėlto man paprasti žmonės, aktoriai įdomiausi. Labiausiai jaudina žmogaus kalbėjimas su žmogumi, aktoriaus sugebėjimas perteikti kito žmogaus jausmus.
Juk būna spektaklių, po kurių nesinori su niekuo kalbėtis. Atsimenu, po Dalios Tamulevičiūtės „Haroldo ir Modės“, aš ėjau miestu raudodamas balsu. Šitaip man buvo gražu! Dabar vis rečiau patiriu tą jausmą. Dabar dažnai teištariu: „Nu, nieko, patiko.“ O kas patiko? Ar tai buvo didžiulis įvykis tavo gyvenime? Ar jis tave pakeitė?
Ką reiškia jūsų koncertinė veikla arenose? Gal tai, kad aktoriui neužtenka tik aktorystės?
Reakcija po koncertų, kai daugybė žmonių dėkoja ir sako, kad tokio koncerto seniai norėjo, man yra didžiausias džiaugsmas. Ypač kad arenose tie koncertai nebuvo komerciniai.
Tiesą sakant, aš ilgai abejojau, kai man pasiūlė koncertuoti arenose. Bet galiausiai pasakiau sau: „O ką? Bijai?“ Nusprendžiau nepabijoti, kad ir kitam aktoriui galėčiau pasakyti: „Aš surengiau koncertą arenoje. Nepabijojau. O tu?“
Ar koncertus rengsite ir ateityje?
Koncertai man atgaiva. Visada svajojau apie renginius, kuriuose nereikėtų dirbti. Tokie koncertai su Pakeleiviais ir yra tai.
Tiesą sakant, turiu idėją įrašyti dainų pagal tragiškai pabaigusių gyvenimą mažiau žinomų poetų eiles. Geras eiles, kurios primirštos.
Įdomiai skambėtų koncertas poetų atminimui „Žalgirio“ arenoje. Paradoksaliai? Gal ir ne...
O į televiziją tikrai nesiruošiate grįžti?
Aš galėčiau vaidinti ir televizijoje. Turbūt esate matę puikių užsienietiškų serialų. Kad ir tuos pačius „Sopranus“. O mes tenkinamės „Moterys meluoja geriau“.
Nujaučiu, kad anksčiau ar vėliau atsiras žmonių, kurie padarys geriau už tuos dabartinius mūsų televizijų serialus, kuriais priversti tenkintis.
Prisiminkite savo vaikystę Molėtuose. Kuo tuomet norėjote tapti?
Aš labai norėjau gyventi Vilniuje. Kad ta svajonė išsipildytų, svajojau tapti troleibuso vairuotoju. Juk Molėtuose troleibusų nebuvo. Džiaugiuosi, kad vilniečiu tapti pavyko ir nevairuojant troleibuso.
