„Šiuolaikiniame pasaulyje, kur svarbesnis produktyvumas ir rezultatas, užmirštamos kertinės vertybės - žmogiškumas ir meilė“, - sakė aktorius Rokas Petrauskas, kuriantis Pauliaus Nieko vaidmenį Artūro Areimos spektaklyje „Po ledu“ pagal Falko Richterio pjesę. Pozityvios teatro kritikos Edinburgo Fringe festivalyje sulaukęs ir ypatingu prizu apdovanotas spektaklis - jau vasario 27 d. Oskaro Koršunovo /Vilniaus miesto teatre. Artėjant spektakliui, su Roku Petrausku kalbamės apie aktoriaus profesiją ir įkvėpimą.
Rokai, kiek metų jau esi scenoje? Per tą laiką sukūrei ne vieną vaidmenį tiek teatre, tiek televizijoje. Ką tau asmeniškai suteikia aktoriaus profesija?
Dar mokykloje turėjau nuostabią auklėtoją, kuri su mumis statydavo lėlių spektakliukus. Būdavo pastatyta širma, visi turėjo patys pasigaminti lėlytes iš kojinių ir pirštinių, o galiausiai jomis vaidinti. Tokiuose spektakliuose vaidindavau šerną. Tad jei skaičiuotume nuo pirmojo vaidmens pradinėse klasėse, būtų jau apie 20 metų. Profesionaliai scenoje esu jau septinti metai. Man ši profesija visada buvo nuostabi tuo, kad gali pabūti kažkieno kito kailyje, išsilaisvinti ir pažvelgti į save iš šalies.
Dalyvavai projekte „Auksinis balsas“, muzikuoji grupėje „Neteisėtai padaryti“, kūrei vaidmenis seriale „Moterys meluoja geriau“. Šios veiklos praturtina aktoriaus profesiją, ar priešingai - tenka kažką paaukoti?
Kiekviena patirtis praturtina. Vaidinimas serialuose ir kine išmokė dar didesnio kruopštumo. Ekrane, kitaip nei teatre, matosi labai smulkios detalės, gali labai tiksliai sužaisti akies virptelėjimas ar piršto pabarbenimas. Todėl kurdamas personažus turi labai nuodugniai viską išanalizuoti, kur ką gali panaudoti. Tokie projektai kaip „Auksinis balsas“ labai išsekina. Supratau, kad geriau pusę metų dirbti analizuojant pjesę ir statant gerą spektaklį - mažiau save išbarstai ir pasiimi daugiau išminties. Tuo tarpu, grupė „Neteisėtai padaryti“ yra man kaip vaikas, kuriuo džiaugiuosi. Į sukurtas dainas įdėta daug laiko, nuoširdumo, prakaito. Muzika man labiau kaip hobis, kartais netgi poilsis.
Kodėl pasirinkai būtent aktoriaus profesiją? Ar niekada nesigailėjai dėl tokio pasirinkimo?
Nuo pat vaikystės žiūrėdamas filmus žavėjausi aktoriais, jų darbu, bandydavau juos atkartoti ir svajojau būti arba aktoriumi, arba muzikantu. Aktoriaus profesija sunki - kartais būna labai daug darbo, kartais tiesiog lauki naujų pasiūlymų. Žinoma, tokiomis akimirkomis, kai skrandis pradeda siųsti signalus, lenda įkyrios mintys - ar tikrai esu savo vietoje? Kam man visa tai? Bet tuomet vėl atsiranda naujas spektaklis, filmavimas, ir supranti, kad dirbi savo svajonių darbą.
Esi ir profesionalus pantomimos aktorius. Kiek vietos tavo gyvenime vis dar užima ir šis vaidinimo būdas?
Atvirai tariant, niekada nemėgau tradicinės, klišinės pantomimos - baltas veidas, menamos sienos, virvės... Tačiau manau, kad aktoriui yra be galo svarbus jo kūnas, plastika. Kartais vienu gestu galima pasakyti daug daugiau nei trimis sakiniais. Todėl kūniškumas ir plastinė raiška mano kuriamuose personažuose labai svarbi. Visada galvoju kaip mano veikėjas vaikšto, kokios jo rankos, kaip pasuka galvą.
Ką manai apie šiandienos teatrą? Daugėja aktorių, spektaklių, konkurencijos. Ar nesijauti kaip karys, kasdien turintis išsikovoti savo vietą po saule?
Teatras praranda žiūrovą. Daug jaunų žmonių, su kuriais tenka susidurti, nežiūri spektaklių. Jiems daug įdomiau nueiti į kino teatrą - ten daugiau efektų, viskas išmanu, gali netrukdomas valgyti popkornus ir siurbti į save cukrų. Teatras tampa labai nišiniu dalyku, todėl kartais pasidaro baisu, kad visai neišnyktų. Nuolat didėjantis aktorių skaičius paliečia dar vieną atskirą temą, kuri susijusi su švietimo problema. Apie aktoriaus sunkų „šizofreninį“ kelią esu parašęs dainą „Scenos karys“, siūlyčiau pasiklausyti.
Ar esi sau kritiškas? Kaip vertini save, kaip aktorių?
Savikritika mane lydi kiekviename žingsnyje. Kartais net pakiša koją, trukdo atsipalaiduoti, pasitikėti savimi. Kas per daug - tas nesveika. Stengiuosi su tuo kovoti ir į save žvelgti pozityviau. Keliu sau didelius reikalavimus, stengiuosi būti kuo geresnis aktorius, labai daug dirbu, stengiuosi išgirsti režisierių ir partnerį. Na, o rezultatą lai įvertina žiūrovas.
Spektaklyje „Po ledu“ kuri Pauliaus Nieko personažą, kurio tapatybė nyksta šiame skubančiame ir į produktyvumą orientuotame pasaulyje. Koks tavo požiūris į šį personažą ir nuolatos skubančią žmoniją?
Pauliaus man išties labai gaila. Su Artūru Areima daug repetavome ir kūrėme Pauliaus Nieko priešistorę - galvojom apie jo santykius su tėvais, ar jis turėjo draugų, intymių santykių. Nuodugniai viską išanalizavus paaiškėja, kad jis visiškoj šiknoj, jis absoliutus Niekas, kuris niekam nerūpėjo. Tokių žmonių gaila ir tokiems žmonėms reikia padėti, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kur svarbesnis yra produktyvumas ir rezultatas, užmirštamos kertinės vertybės - žmogiškumas ir meilė.
O ar pats esi savo profesijos įkaitas? Ar lieka laiko nueit į naują filmą, nevertintant aktorių vaidybos? Be kritinio žvilgsnio pasinerti į spektaklį? Skaityti knygą, negalvojant, jog tai galima inscenizuoti scenoje?
Esu įkaitas savo noru. Gatvėje, autobuse, vestuvėse, laidotuvėse - visur ieškau personažų, įdomių nutikimų, keistų situacijų, kurias būtų galima panaudoti.
Kur pats ieškai įkvėpimo, atokvėpio?
Įkvėpimo ieškau gamtoje. Dzūkijoje yra vienkiemis prie ežero, kur gyveno mano prosenelis - ten nuostabi aura, švelni ramybė, kraujo ištroškę uodai, švarus vanduo, lieptas, kurį patys sukalėm. Kai turiu galimybę, visada ten važiuoju. Bent kartą per metus stengiuosi išvažiuoti kažkur svetur. Tačiau man visai neįdomūs miestai, šurmulys, todėl keliaudamas stengiuosi būti gamtoje, nes tik taip suprantu tos šalies savitumą, jos alsavimą, tik taip pailsiu.
Taip pat įkvėpimą randu knygose. Supratau, kad ilgai neskaičiau klasikos, todėl dabar, tik gavęs laisvą minutę, stengiuosi prisivyti. Neseniai perskaičiau Andriaus Tapino knygas, kurios paliko labai gerą įspūdį, leido pasinerti į visai kitokią, fantastinę Lietuvą, su puikiais herojiniais personažais. Taip pat vis iš naujo atsiverčiu ir negaliu paleisti Daniilo Charmso, Albert´o Camus, Michailo Bulgakovo kūrybos.
Atsikvėpti padeda ir sportas. Jaunystėje aktyviai žaisdavau krepšinį, futbolą, ledo ritulį, dabar tam lieka vis mažiau laiko. Daryti tuos pačius pratimus man atsibosta, todėl išbandau daug visko - užsiimu joga, kilnoju svarmenis. Neseniai atostogų metu įgyvendinau savo svajonę - išbandžiau banglenčių sportą, kuris prapučia ir praplauna smegenis, duoda krūvio visam kūnui. Tai viskas, ko reikia sveikam ir laimingam žmogui.
Kaip aktoriui išsaugoti aistrą ir azartą spektakliui, kuris scenoje rodomas jau kuris laikas?
Kas kartą savo galvoje reikia atsinaujint informaciją - paaštrinti aplinkybes, sugalvoti, kaip nustebinti savo kolegą. Tačiau scenoje visada veikia kažkokia magija - kad ir kaip būtum pavargęs, sirgtum ir tą dieną nenorėtum vaidinti, vos tik išėjus į sceną, atsiranda jėgų ir visi sunkumai ištirpsta.
Kaip manai, koks teatras reikalingas šiandienos žmogui? Teatras turėtų kalbėti apie tai, kas vyksta dabar, ar visgi kurti vien estetiniu malonumu grįstą teatro patyrimą, kuriame žiūrovas galėtų tiesiog atsiriboti, užsimiršti?
Manau, teatras ir yra toks, kokio jo reikia. Arba toks, kokia tuo metu yra visuomenė. Būtų labai sunku, jei būtų tik vieno pobūdžio teatras, nes ir žmonės visi skirtingi. Juk vieniems tai pramoga, kiti eina pamąstyti, tretiems tiesiog reikalinga gražiai pasipuošti ir išgerti karšto šokolado - negali to atimti iš žmonių, arba priversti daryti kitaip. Teatras turi paliesti žmogų, o kaip tai padaryti, manau, išliks amžinas klausimas.
Kokiam žmogui galėtum adresuotum spektaklį „Po ledu“?
Spektaklis „Po ledu“ yra skirtas laisviems, intelektualiems ir drąsiems žmonėms.
Kokią žinutę norėtum perduoti žmonėms, kurie šio spektaklio dar nematė?
Gyvenimas trumpas, todėl neverta sėdėti vienoje vietoje. Reikia palikti savo komforto zoną, išbandyti įvairių dalykų, plėsti savo akiratį. Galbūt šis spektaklis kažkam ir būtų akiračio praplėtimas arba postūmis palikti savo komforto zoną.
