Varėnoje gimusiam aktoriui Daliui Skamarakui šį rudenį buvo įteiktas jo kraštietės teatro režisierės Dalios Tamulevičiūtės prizas - Šviesos angelas. D. Skamarakas, Keistuolių teatro aktorius, šį sezoną sukūrė Heraklio vaidmenį, taip pat vaidino Knygos teatro spektaklyje „Pakalnučių metai“ pagal Jurgos Ivanauskaitės pirmąjį novelių rinkinį.
„Neplanuotai, netikėtai man pasisekė - teatru sudomino vyresnė sesė, užrašiusi į dramos būrelį kultūros centre. Matyt, jai pačiai tai buvo artima. Sutikau ir, kaip vėliau pasirodė, ne veltui, nes baigęs mokyklą supratau, kad nieko daugiau nemoku ir nenoriu daryti“, - pasakojo aktorius.
Keistuolių teatro lizdas
D. Skamarakas Keistuolių teatrą vadina savo lizdu ir alma mater. Su kitais „keistuoliais“ - Aidu Giniočiu, Ilona Balsyte, Andriumi Kaniava - pirmiausia susipažino teatre, pamatęs jų pasirodymą „Brisiaus galas“.
„Buvo keista, kitaip nei tradiciniame teatre, gyva. Tai man nubrėžė teatro gaires. Vėliau, jau atėjęs į Keistuolių teatrą, džiaugiausi galėsiantis vaidinti vaikams. Ne dėl pripažinimo, atpažinimo gyvenime ar kitokių tuštybių, o todėl, kad čia galima pamatyti stebuklingą vaikų reakciją“, - prisiminė Dalius.
Aktorius studijavo Vilniaus universitete, kuriame dėstytojai A. Giniotis, Nijolė Gelžinytė, Romualdas Vikšraitis inicijavo ir subūrė aktorių-filologų kursą. Dabar vaidina ir Knygos teatro spektaklyje, režisuotame Virginijos Kuklytės. „Mane domino teatras, bet jis neišvengiamai susijęs su literatūra. Jaunystėje artima buvo J. Ivanauskaitės kūryba. Siurrealizmas, mistika jos knygose atrodė nauja, netikėta mano kartai. O Knygos teatras patinka tuo, kad „užkabina“ žiūrovus, - ne vienas po spektaklio panoro perskaityti kūrinį“, - sakė pašnekovas.
Vakarais per nacionalinį radiją transliuojamos D. Skamarako skaitomos pasakos. Dabar aktorius ruošiasi skaityti tas, kurias pats mėgo vaikystėje. „Sunku išsirinkti. Pamenu, man pasakas sekdavo močiutė. Tai ji įskiepijo norą sužinoti, išgirsti ką nors nauja. Pasakų paskirtis - ugdyti kūrybiškumą - svarbiausia ir teatre. Kūrybiškumas moko ieškoti išeičių iš sudėtingų situacijų, skatina žmogų būti geresnį. Kad pasakos truputį baisios - nesvarbu, ne veltui tokios parašytos“, - įsitikinęs Dalius.
Nepatogus Heraklis
Naujame Gildo Aleksos režisuotame Keistuolių teatro spektaklyje aktorius vaidina Heraklį. Herojus - tragikomiškas, stiprus didvyris, tačiau priklausomas nuo kitų įtakos. Kai režisierius pasiūlė taip vaizduoti Heraklį, pirmiausia kilo atmetimo reakcija: kaipgi - toks didvyris! „Paskui pažvelgiau į liūdną jo gyvenimo istoriją. Iš tiesų Heraklis niekada negyveno sau, visą gyvenimą tarnavo, baigė savo dvylika žygdarbių, kuriuos padaryti jam įsakė, ir nei šiaip, nei taip numirė“, - pasakojo D. Skamarakas, su kolegomis rašęs pastatymo dramaturgiją.
Spektaklį pagal antikinius mitus kūrė jaunas režisierius, vis neišvengiantis aktualių temų. Pasak aktoriaus, G. Aleksa atskleidė temas, apie kurias iki šiol pats nebuvo susimąstęs. Rado panašumų su dabartimi, karo grėsme. „Kas vyko tada, nedaug skiriasi nuo šių dienų, todėl spektaklis - jautrus, nepaviršutiniškas. Per pirmą veiksmą žiūrovai kikena, juokiasi. Vėliau, kai pradedame pasakoti tikras istorijas, juokas nutyla. Nepatogi tiesa verčia susimąstyti“, - teigė jis.
Angelais džiaugiasi dukros
D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis vyko jau septintą kartą. Režisierė gimė Senojoje Varėnoje. Jos giminių prizas D. Skamarakui įteiktas už vaidmenis „Heraklyje“ ir „Pakalnučių metų“ inscenizacijoje.
Šviesos angelą iš vilnos sukūrė teatralės pusbrolis Algirdas Guntulionis su žmona Onute. Juo, pastatytu garbingoje namų vietoje, džiaugiasi ir Dalius, ir dvi jo dukros, Morta bei Marija. „Pastaruoju metu renku angelus. Jau sukaupiau nedidelę jų kolekciją“, - prisipažino aktorius.
Per festivalį spektakliai buvo gausiai lankomi, žiūrovai jais nenusivylė. „Linkėčiau, kad pernelyg daug teatro festivalių neatsirastų, bet kiekvieno rajono centrui reikėtų turėti po savą. Žmonės galėtų į jį susirinkti. Teatrams tai - naujos publikos pažinimas ir sutikimas, žiūrovams - galimybė pamatyti daug spektaklių čia pat, šalia“, - svarstė D. Skamarakas.
Aktorius ne tik vaidina, bet ir įgarsina filmus, dainuoja, jo balsas skamba dešimtyje plokštelių vaikams. Praėjusiais metais paskutinį kartą buvo rodomi „keistuolių“ „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“, dabar spektaklis retsykiais atgimsta koncertais. Su kokiu kūriniu buvo sunkiausia atsisveikinti? „Sunku buvo atsisveikinti (žmoniškai ir neatsisveikinta) su „Liūdnojo vaizdo riteriu“ - pirmuoju vaidmeniu suaugusiųjų scenoje, - neslėpė D. Skamarakas. - Jo gaila dėl atmosferos, muzikos, visumos. Kuriant „Liūdnojo vaizdo riterį“ prabėgo nuostabus laikas. Nežinau, ar dabar užtektų jėgų daryti tai, ką jame dariau, bet apie šį spektaklį dažnai pagalvoju.“
Grįžta į Varėną
Teatro sezono laikotarpiu spektakliai rodomi vakarais ir savaitgaliais, o šiltuoju metu aktorius daugiausia laiko skiria dukroms. Vasaras D. Skamarakas leidžia sodyboje Žilinų kaime, Varėnos rajone. Ten tvarko ūkį. „Ardau kambarius, vakare uždegu laužą ir jį saugodamas stebiu, kaip leidžiasi saulė. Kaimynai ateina ir klausia: „Orą šildai?“ Laiko kaime neiškeisčiau į nieką kitą“, - šypsodamasis patikino Dalius.
