Kauno miesto kameriniame teatre vyksta baigiamieji Gyčio Padegimo režisuojamo spektaklio „Upės po žeme“ darbai (premjera - gruodžio 3, 4 d.). Režisieriaus kūrybinėje biografijoje tai jau septintas spektaklis, pastatytas pagal XX a. amerikiečių dramaturgo Thorntono Wilderio pjeses. Spektaklis statomas pagal tris vienaveiksmes ciklo „Pjesės Blykerio gatvei“ pjeses - „Kūdikystė“, „Vaikystė“ ir „Upės po žeme“. Tai bus tarytum tęsinys dviejų didžiulės sėkmės susilaukusių spektaklių - „Mūsų miestelis“ (1982) ir „Ilga Kalėdų vakarienė“ (1991). Apie tai, kas šiuos spektaklius vienija ir kuo Th. Wilderio kūrybos aktualumas neblėsta ir šiandien, pokalbyje su režisieriumi G. Padegimu.
Kuo Th. Wilderio kūryba Jus taip stipriai traukia?
Visų pirma dėl to, kad jis yra gavęs kūrybinį impulsą iš Rytų filosofijos ir kultūros. Th. Wilderis vaikystę praleido Kinijoje, kadangi ten dirbo jo tėvas. Jis gavo rytietiškos ramybės skiepą, o tai yra labai kontrastinga Europos saulėlydžio, pesimizmo, europietiškos depresijos atmosferoje. Man ta ramybė yra be galo svarbi. Stebint šiandienos teatrų repertuarus, susidaro įspūdis, kad jie paskelbę varžybas, kuris teatras žiūrovui įvarys daugiau depresijos. Tad Th. Wilderio kūryba yra kaip atsvara toms pjesėms, kuriose dominuoja neviltis. Visuose spektakliuose yra paliečiama mirties tema. Mūsų šiuo metu statomose pjesėse niekas nemiršta, bet mirtis visą laiką yra šalia, apie ją kalbama, vaikai mokosi suprasti, kas tai yra. Kaip mes ateiname į šį gyvenimą, lygiai taip pat mes iš jo turėsime išeiti. Pjesėse dominuoja tokia stoiška pozicija, kad tai turi suvokti, suprasti ir gyventi be panikos. Be žiurkių lenktynių, išdidžiai ir tauriai.
Th. Wilderis man yra labai artimas, nes jis suteikia viltį, tačiau ta viltis nėra rožinė. Jis kaip tik sako, kad gyvenimas yra sudėtingas, prieštaringas, pilnas iššūkių, nepalankus žmogui, kad net ne mes nugyvename jį, o gyvenimas mus nugyvena. Bet, nepaisant to, vis dėlto toje srovėje, kuri tave neša, gali įsispirti kojomis į smėlį ir laikytis. Stovėti ten, kur tu nori. Pasirinkęs vertybes, savo poziciją gyvenime. Be to, Th. Wilderis visada suteikia prašviesėjimą. Turbūt čia ir yra paslaptis, kodėl „Mūsų miestelis“ ir „Ilga Kalėdų vakarienė“ buvo tokie net ne metų, o dekadų spektakliai.
Pastarieji spektakliai buvo itin aktualūs. Ką reiškė tuo metu, nepriklausomybės išvakarėse, statyti Th. Wilderį?
Aš tapau tokiu lyg tik „Mūsų miestelio“ režisieriumi ir tai mane vis dar persekioja. Visi ėjo į šį spektaklį ir po to kalbėjo, ir dabar dar sutinku žmonių kokiame traukinyje, bare, netikėčiausioje vietoje, kurie sako: „O, aš mačiau Jūsų „Mūsų miestelį“. Kada vėl pastatysit?“ Buvo pasiūlymas jį atnaujinti, bet kategoriškai atsisakiau tos minties. Nes vis tiek teatrinis mitas turi egzistuoti. O ir nesu visai užtikrintas, kaip tai nuskambėtų šiandien, nes „Miestelis“ gimė tuo metu, kai buvo specialiai siekiama žmones supriešinti, buvo nekreipiama dėmesio į žmogaus asmeninį gyvenimą, o toje pjesėje viskas tiesiog sakralu - pusryčių valgymas, ėjimas į mokyklą, paprasčiausi mažų žmonių gyvenimai parodyti kaip esminė vertybė, kuri nugali visas ideologijas, visus ekonomikos dėsnius, kad iš to gyvenimas ir susideda. Sovietmečiu žmonėms tai buvo kažkoks egzistavimo prasmės įrodymas. Su jais nesiskaito valdžia, jais manipuliuoja, nekreipia į juos dėmesio, nėra demokratijos, bet, pasirodo, kasdienis gyvenimas yra vertingas. Tai suteikė jiems stiprybės, lygiai kaip ir „Kalėdų vakarienė“. Buvo prasidėjusi migracija iš Lietuvos, žmonės prieš išvažiuodami ateidavo pažiūrėti to spektaklio, sugrįžę ir vėl eidavo.
Dėl „Mūsų miestelio“ yra nutikę įdomių istorijų. Pavyzdžiui, kartą po spektaklio į mane kreipėsi jauna mergina, kuri pasakė, kad šis spektaklis jai padarė tokį įspūdį, kad ji dabar būtinai turinti pasitarti su manimi, nes ten interaktyviai vaidinau režisierių, ir ji sako: „Aš noriu užduoti tokį likimą lemiantį klausimą.“ Tada sienos buvo uždaros, ji studijavo VU ir pamilo čia dėsčiusį užsienietį dėstytoją, tad klausė patarimo, ką jai daryti, ar išvažiuoti iš Lietuvos, ar ne, nes tada ją persekiotų saugumas, būtų sudėtinga. Ir aš daviau patarimą. Atsidėkodama ji man padovanojo kalnų kristalą, nes buvo alpinistė. Ji vis dėlto išvažiavo ir tapo labai naudinga Lietuvai... Deja, dabar jau teatras neturi tokios charizmos...
Sovietmečiu Th. Wilderio pjesės buvo kaip koks laisvo gyvenimo gurkšnis. Į spektaklį „Mūsų miestelis“ patekti buvo neįmanoma, žmonės stovėdavo eilėse. Dar jį taip lankė ir todėl, kad jis, pasirodo (tai sužinojau tik vėliau), buvo per pamokslus rekomenduotas kunigų. Kunigai visoje Lietuvoje liepė žmonėms eiti ir žiūrėti. Tai irgi didelis pripažinimas. Ir net mano kaimynė, gyvenanti tolimame Dzūkijos kaime, kur turiu sodybą, tada būdama mergaitė, su visa mokykla matė „Mūsų miestelį“. Spektaklis pasiekė tolimiausius Lietuvos kampelius, kur žmonės net nebuvo matę teatro. Tai buvo kaip bendravimo, tikėjimo ir vilties mokykla.
Įdomu tai, kad spektaklis laikėsi ir anais, ir mūsų laikais. Mes jį vaidinome išvakarėse Sąjūdžio suvažiavimo, kur buvau delegatas. Ir apie tai kalbėjau spektaklio metu. Sakiau, kad tikiuosi, jog ryt išauš visiškai nauja diena, kad rytoj mes į daug ką pažiūrėsime kitaip, kad esame kupini ryžto ir vilties keisti gyvenimą. Man net keista, kaip nuo 1982 metų man leido tą daryti, nes prisidengęs Th. Wilderiu kalbėdavau tai, ką noriu. Aš spektaklyje net sakau tokį monologą: „Yra dalykų, kuriuos visi žinom, bet nedažnai pagalvojam apie juos, visi žinom, kad yra kažkas amžina, ir tai ne namai, ne vardai, ir net ne žvaigždės, kiekvienas žmogus širdies gilumoj žino, kad yra kažkas amžina ir tas kažkas visais laikais susijęs su žmogumi, visi didieji protai tai mums tvirtina, o mes nuolat tai pamirštame.“ Tada aš dar pridėjau žodžius, kurių nėra pjesėje: „Kiekvieno čia ir dabar esančio giliausioje esmėje yra kažkas amžino ir jokia jėga to nesunaikina.“ Kad valdžia negali nieko padaryti, kad tu esi laisvas, nesunaikinamas. Ir dar daug kitų frazių pridėdavau. Pavyzdžiui, vyko garsiosios krepšinio rungtynės - „Žalgirio“ ir rusų komandos - ir aš spektaklio metu skelbiau rezultatus. Žinoma, ne tiesmukai, bet improvizuotai. Daug tuometinių dalykų aptardavome scenoje, visa tai vykdavo neva Amerikos gyvenimo tėkmėje, tačiau visi suprasdavo, kad čia labai daug yra ir mūsų atspindžio.
O ką akcentuosite statydamas Th. Wilderį, prabėgus jau beveik 27 nepriklausomybės metams?
Naujausias spektaklis yra dedikuojamas šeimoms, kad jos ateitų į teatrą kartu, visa šeima. Šiandien šeimos institucija išgyvena krizę. Netgi Seime vyko didžiuliai debatai, kas yra šeima, kokia ji yra. Taip jau yra, kad vaikystėje ir jaunystėje mes veržiamės iš šeimos, nes ji tam tikra prasme mus apibrėžia, mes turime klausyti, grįžti namo laiku ir pan., tad norime iš jos pabėgti, suaugti. O kai tai padarome ir paskui šeimos nebelieka, jos ilgimės visą likusį gyvenimą. Prisimename, ko nepaklausėme savo senelių, tėvų, už ką nepadėkojome... Tai yra natūralus procesas, bet Lietuvoje dabar šeima patiria socialinę-ekonominę krizę, patiriame daug iššūkių, viskas greitėja ir tarpusavio ryšiams nelieka laiko. Baisi statistika, kad per dieną vaikui yra skiriamos vos septynios minutės...
Aš nežiūriu į šeimą senamadiškai, nemanau, kad šeima yra tik senovinis modelis, nors sociologai mano, kad jeigu šeima yra sudaryta iš trijų kartų, - senelių, tėvų ir vaikų, - ji yra palankiausia vystymuisi. Tokioje šeimoje augęs vaikas turi daug daugiau suvokimo galimybių, negu kad būtų augęs tik su mama. Žinau, kad Danijoje ši problema itin opi, kadangi ten yra labai daug vienišų motinų. Ten berniukai šlapinasi kaip moterys. Tiesiog net deformuojasi prigimtiniai dalykai. Kartų susikalbėjimas darosi vis sudėtingesnis. Spektaklyje „Upės po žeme“ aš ir atveriu šią problemą.
Neseniai kaip tik mačiau BBC reportažą iš Kembridžo, kur buvo tyrinėjami kūdikiai: jiems buvo uždėti smegenų aktyvumo tyrimo elektrodai ir rodoma, kaip iš karto pradeda veikti kūdikio smegenys, kaip aktyvuojasi jo bendravimas, kai su juo bendrauja mama. Nustebau, kad Th. Wilderis jau kažin kada yra rašęs apie tai, kad su kūdikiu reikia kalbėtis. Mes manome, kad kūdikis yra kažkoks neprotingas, o taip visiškai nėra.
Paskui analizuojame šeimos modelį, kuris yra totalitarinis, kur visur yra draudimai, nieko negalima. Tėtis žaidžia golfą, neturi laiko šeimai, mama irgi užsiėmusi. O vaikai svajoja apie tėtį ir mamą kaip apie draugus, su kuriais galima pasitarti, papasakoti, kartu išgyventi nuotykius, atverti savo slapčiausias sielos kerteles. Sako, kad suaugusieji yra pavargę, jie viską daro vienodai, neturi fantazijos, vaizduotės, to, ko reikia, kad žmogus būtų gyvas. Atsimenu, kaip aktorius Algimantas Masiulis sakydavo, kad menininkas vaiku turi išlikti iki pat senatvės - mokėti stebėtis, atrasti pasaulį, netikėtus dalykus. O kaip dažnai mes pavargstame nuo savo gyvenimo, nematome, kas yra aplink ir koks svarbus tampa netikėtas „vaiko“ žvilgsnis, kai išeini į lauką ir jauti, kad šiandien viskas kvepia kitaip negu vakar, ir žmonės, ir tos pačios vietos. Vaikams to naujumo ir netikėtumo labai reikia kiekvieną dieną. Ir į tuos varginančius klausimus - kas tai, kodėl tai? - vis atsakoma: „Atstok, eik įsijunk wikipediją.“ Bet juk gyvi atsakymai yra būtini, nes svarbi interpretacija, kaip tėvai tai pasako, su kokia intonacija, tai ir yra vadinamasis „šventųjų bendravimas“. Kai bažnyčioje sako „šventųjų bendravimas“, kalbama ne apie šventuosius, o apie tai, kas kiekvienam žmogui yra esminga, apie ryšio užmezgimą.
Spektaklyje parodydami, kaip tai nevyksta, galiausiai prieiname prie to, kad staiga vietoje, į kurią ateinama pailsėti, ima skleistis savitarpio supratimas. Staiga žmonės, kurie tą vietą priima skirtingai (vieniems tai yra jaunystės svajonių vieta, kitiems - siaubo, nes tai yra buvusi ritualinė vieta), būdami skirtingų kartų, atranda vienas kito suvokimą ir supratimą, nespausdami vienas kito, o suvokdami, kad pirmiausia yra žmogus, o tik paskui tėtis, mama, dukra, sūnus ir t. t., kad kiekvienas turi savo orumą, vertybes, savo skirtingumą, kad yra kitas ir kitoks, kad tas kitas yra ne tik iš kitos kultūros, bet ir tavo šeimoje, šalia tavęs. Ir kad tu turi jį išgirsti ir priimti. Man tuo ir vertingas šis spektaklis, tuo pačiu ir Th. Wilderio pjesės. Nes šiandien žmonės nesusikalba. Mes matome televizijos laidas, kuriose visi šaukia, rėkia ir negirdi vienas kito. Visur pilna nesusikalbėjimo, o Th. Wilderis suteikia viltį. Atsiranda tai, ko taip trūksta dabartiniam Vakarų pasauliui - harmonijos. Tai, kas yra rytietiškos filosofijos pagrindas ir tai, ko taip stinga mums, išsidalijusiems į partijas, frakcijas, išsiskaidžiusiems. Tai ir yra pagrindinė spektaklio žinia. Bet, žinoma, scenoje tai nėra pasakoma tiesmukai. Spektaklis bus žaismingas ir linksmas. Man visada labai svarbus yra pedagoginis aspektas, nes esu režisierius-pedagogas. Siekiu, kad aktoriai pabandytų atsiskleisti iš įvairių pusių - ir filosofuodami, ir dūkdami, dainuodami, šokdami. O žiūrovas turėtų būti veikiamas panašiai kaip ir spektaklyje „Akmenys jo kišenėse“. Nors tai komedija, bet po ja slypi ir rimta žinia, visiškai nekomiška, nelinksma, kaip ir pats gyvenimas.
Esate užsiminęs, jog spektakliai „Mūsų miestelis“, „Ilga Kalėdų vakarienė“ ir naujausias darbas „Upės po žeme“ turės nemažai sąsajų. Kas juos vienys?
Ligšioliniai mano Th. Wilderio pastatymai kuria bendravimo infrastruktūrą. Ir visiškai nėra svarbu, kaip žiūrovai įtraukiami, ar neįtraukiami, kokios naudojamos priemonės, nes teatre juk viskas galima, viskas leidžiama, bet esminis uždavinys - sukurti gyvybingą, abipusiškai naudingą ir reikalingą visuomeniškai ir dvasiškai infrastruktūrą. Tai nereiškia, kad reikia deklaruoti ir skelbti kaip laikraščiai ar politikai, bet reikia tai padaryti nepastebimai, kitomis priemonėmis, per metaforą, per spektaklio visumą. Gyvenime mes netikime tiesmukumu. Kai mums ką nors liepia daryti, darome atvirkščiai, o kai mums leidžia patiems tai suvokti, kai atrodo, kad čia yra tavo paties mintis, tu pats tame augi. Tai tampa mūsų vertybėmis, gyvenimo gairėmis. Aš visada esu už tokį teatrą.
Th. Wilderio tekstai labai palankūs šiam tikslui siekti. Jis visada buvo toks rūstus humanistas, teigė, kad yra tikėjimas, humanizmas, nėra destrukcijos, bet tai pasiekti nėra taip lengva. Jis parodo, kad už harmoniją, humanizmą ir visas kitas didžiąsias vertybes reikia kovoti kasdien, savaime niekas to neduoda. Lietuvoje mes norime geresnio gyvenimo, bet už tai turime kovoti kiekvieną dieną, savo šeimoje, darbe, teatre, gatvėje. Turime patys to siekti, nes jokia valdžia to neatneš. Visą laiką reikia įdėti daug pastangų, kad pasaulis neirtų ir nebyrėtų. Nekuriu tokių spektaklių, kurie iš žmonių atimtų viltį. Nes, mano manymu, tai yra baisi nuodėmė. Vilties netekimas laikomas viena pačių didžiausių nuodėmių. Nes jei žmogus netenka vilties, jis netiki niekuo - nei Dievu, nei žmonėmis, nei savimi, nei ateitimi... Manau, kad scenoje galima rodyti viską, gali būti ir prievartos, ir sekso, bet svarbu, į ką tai yra nukreipta, ar tai yra savitiksliai momentai, ar destruktyvūs tyčiniai, kai kažkas nori kažką apkrėsti tomis ląstelėmis lyg keršydamas. Gal ir yra tokių kūrėjų, kurie nori, kad žmonės po jų spektaklių eitų ir žudytųsi, bet man tai yra nuodėmė. Visada noriu rodyti gyvenimą tokį, koks jis yra. Jonas Paulius II yra pasakęs: „Menas net tada, kai jis rodo žmogaus juodžiausias sielos gelmes, kai jis yra visiškai nutolęs nuo sakralių raiškos formų ir tikėjimo, jis ir religija yra labai artimi, nes jie yra išganymo šauksmas.“ Tai yra žmogaus noras pranokti tą savo gyvulišką pradą, nes gyvulys gyvena vien dėl išlikimo, jis nekuria. O žmogus turi dievišką pradą kurti.
Th. Wilderis yra labai šiuolaikiškas autorius formos požiūriu ir amžinas savo skleidžiama žinia. Jo dvasinės ramybės žinia, kad ir kas beatsitiktų, dabar mums yra sunkiai suvokiama, bet ji duoda stiprybės atlaikyti visus iššūkius. Dėl šio šiuolaikiškumo ir amžinybės derinio jis yra rašytojas visiems laikams. Spektaklyje „Upės po žeme“ kaip autocitatas panaudosime ir kai kuriuos elementus iš minėtų anksčiau statytų spektaklių pagal Th. Wilderį. Manau, kad tiems, kurie matė tuos spektaklius, šis bus netikėtas savo forma, bet bus atpažįstama ta wilderiška žinia. Jie tikrai atras kažką naujo ir prisimins tai, ką matė jaunystėje. O jaunimas turėtų tiesiog atrasti šį rašytoją.
Siekiate, kad spektaklis taptų vienodai įdomus ir aktualus tiek tėvams, tiek vaikams. O kodėl, žvelgiant Jūsų akimis, jaunimui verta eiti į teatrą kartu su visa šeima? Ko norėtumėte jam palinkėti?
Pirmiausia pasakyčiau: „Jaunuoli, suvok, kad tu turi tėvus, bet nesusimąstai, kad kažkada jų neturėsi. Kai staiga pagalvosi, kad būtų gera su jais kur nors nueiti, jie tavęs jau nepakvies... Naudokis galimybe pabūti kartu su jais, suteik ir jiems džiaugsmo. Žinok, kad per šį spektaklį tikrai suartėsi su savo tėvais ir kad po jo tėvai tave geriau supras. Ir jeigu tu neturi pakankamai laisvės ar tau reikia per anksti grįžti namo, žinok, kad po šio spektaklio tėvai taps liberalesni tau. Tu galėsi jiems pasakyti: „Va, žiūrėkit, matot, kaip reikia elgtis...“
Spektaklis kalba jaunimo naudai, pateikia pavyzdžių, kaip galima ir kaip negalima auklėti, kad vaikai nemėgsta nuobodybės, rutinos. Spektaklis bus linksmas, jame vaidina jauni aktoriai, tad jis turėtų tapti ir geru laiko praleidimu. Siekiame, kad spektakliui pasibaigus žiūrovai nepašoktų kaip kiškiai, nepradėtų ploti, o kaip tik nenorėtų keltis, kad, kaip išklausius geros muzikos, dar norėtųsi pasėdėti ir niekur nebėgti...
Spektaklio komanda, nors ir labai marga, dirba sutartinai ir stengiasi išnaudoti repeticijoms kiekvieną savo labai užimtos dienos minutę. Arnis Aleinikovas ir Rokas Lažaunykas yra VDU vaidybos programos studentai, besistengiantys nepraleisti paskaitų, Marcelė Zikaraitė yra šios programos dėstytoja, taip pat vaidinanti ir besifilmuojanti daugybėje projektų Kaune ir Vilniuje, Artūras Sužiedėlis yra Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius, aktyviai vaidinantis ir repetuojantis šio teatro scenoje, o Kamerinio teatro aktorės Simona Bladženauskaitė ir Edita Niciūtė jau dalyvauja ir Kalėdinio spektaklio repeticijose...
