Sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Tai tiesa, ypač jei žvelgsime į teatrą iš žiūrovo pozicijos. Teatro artistas pasakytų, kad teatras prasideda nuo budėtojo posto. Tai pirmas objektas, pro kurį praeina kiekvienas atlikėjas. Jau 35-ąjį sezoną pro šį postą žengia žmogus, tapęs tikra Kauno valstybinio muzikinio teatro legenda. Žmogus, kurį išvysti galima bene kiekviename šio teatro spektaklyje. Žmogus, be kurio šis teatras neįsivaizduojamas. Tai 60-metį pasitinkantis solistas Gediminas Maciulevičius.
Teatro scenoje jis sukūrė 77 vaidmenis, suvaidinęs 3 100 spektaklių, išmėginęs save visuose muzikinio teatro žanruose: operoje, operetėje, miuzikle, vaikams skirtuose spektakliuose, netgi roko operoje. Pats artistas juokaudamas sako: „Tik balete dar nešokau, taigi turiu erdvės naujiems išbandymams.“
Turtinga atlikėjo biografija ir tarsi iš gausybės rago besiliejantys atsiminimai galėtų sugulti į nemažos apimties knygą, tad kolegiško pokalbio metu pavyko paliesti tik keletą įdomesnių temų.
Kas lėmė, kad prieš trisdešimt penkerius metus jūsų karjera prasidėjo būtent šiame teatre?
Baigus studijas dėstytojas Vladas Česas siūlė pasilikti Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Aš to nenorėjau ir manau, kad pasirinkimas buvo teisingas. Dalijant paskyrimus prasitariau, kad norėčiau dirbti Kauno muzikiniame teatre, nes žaviuosi operetės žanru. Po perklausos mane priėmė į šį teatrą kartu su kurso kolegėmis Laima Kuzmickaite ir Dalia Rakauskiene, o mano bendrakursiai Vytautas Bakula, Sigutė Stonytė, Zenonas Žemaitis, Mykolas Nechajus ir Viačeslavas Tarasovas karjerą pradėjo kitur.
Per ilgą jūsų veiklos teatre laiką pasikeitė ne viena dainininkų karta?
Metų tėkmę teatre skaičiuoju baleto kartų pasikeitimais. Jų pasikeitė net penkios. Dainininkai keičiasi lėčiau. Man atėjus į teatrą, čia dainavo stipri senjorų komanda. Tiesa, tai mes, jaunuoliai, juos vadinome senjorais, iš tiesų jie buvo jaunesni nei aš dabar. Penkiasdešimtmečiai. Tik Kazimieras Mikalauskas buvo vyresnis. Teko dirbti scenoje su visomis to meto žvaigždėmis ir tai man teikia moralinį pasitenkinimą. Vis dėlto, peržvelgus dainininkų kaitą, galima atrasti tris trupės atsinaujinimo srautus. Pirmoji banga atplūdo į teatrą atėjus Ritai Preikšaitei, Tomui Ladigai ir kitiems tos kartos kolegoms, nemažas srautas solistų mūsų gretas papildė kartu su Gitana Pečkyte ir Raimondu Baranausku, o trečioji karta atėjo vos prieš dvejus metus, į teatro sceną užkopus Ievai Goleckytei, Andriui Apšegai ir dar keletui šaunių jaunuolių. Manau, kad į teatrą ateina vis profesionaliau parengti dainininkai. Manoji karta buvo stipri, bet dabartinis jaunimas tiek muzikalumo, tiek vokalo prasme yra pranašesnis. Tai nūdienos teatro, kuriam būdinga žanrų įvairovė, pranašumas. Negalėčiau įvardyti, kas lemia tokias tendencijas. Galbūt tam įtakos turi gerėjančios gamtinės ar gyvenimo sąlygos. O gal jaunoji pedagogų ir atlikėjų karta turi kitokį, profesionalesnį požiūrį į scenos meną.
Buvo laikotarpis, kai Kauno teatras buvo laikomas antrarūšiu, tesugebančiu statyti ar vaidinti tik operetes. Dabar ši tendencija išnyko, o teatro solistai puikiai pasirodo visuose sceninio meno žanruose. Trupėje yra dainininkų, sėkmingai dalyvaujančių LNOBT spektakliuose. Mano karjeros pradžioje dainininkų migracijai tarp teatrų buvo mažiau galimybių. Vis dėlto man teko LNOBT scenoje dainuoti Aizenšteiną Johanno Strausso operetėje „Šikšnosparnis“, o Giuseppe´s Verdi operos „Traviata“ spektakliuose, vykusiuose teatro rekonstrukcijos metu „Girstučio“ kultūros rūmuose, mano scenos partnere buvo žymi operos solistė Danguolė Juodikaitytė.
Bėgant metams kinta ir artisto atliekami vaidmenys. Kaip tai atsispindi jūsų kūrybiniame amplua?
Sceninio amplua virsmas iš herojaus į charakterinių vaidmenų atlikėją man nekelia jokio diskomforto. Savito charakterio personažai mane visada žavėjo. Atėjęs į teatrą pirmuosius penkiolika metų vaidinau tik herojus, bet visada troškau eksperimentuoti. Daugelis ryškių vaidmenų mano repertuare atsirado tarsi netyčia. Štai kad ir Zorba (Johno Kanderio miuziklas „Zorba“ - aut.past.): likus dviem savaitėms iki premjeros, mane pasikvietė teatro vadovybė ir pasiūlė parengti šį vaidmenį. Taigi per trumpą laiką išmokau spektaklio medžiagą. Panaši situacija buvo ir Franzo Leharo operetėje „Paganinis“. Turėjau skirtą visai kitą vaidmenį, bet prieš pat premjerą režisierius paprašė sukurti spalvingą ir komišką Pimpinelio personažą. Taip susiklostė, kad vėliau likau vienintelis šio vaidmens atlikėjas - jį atlikau ir šių metų pavasarį Čikagos lietuvių operoje.
Turiu paminėti vieną kūrybinį fenomeną: Imre´s Kalmano operetėje „Silva“ esu paruošęs septynis vaidmenis. Iš vyrams skirtų vaidmenų nevaidinau tik kelnerio Miksos. Edvinas ir Bonis man buvo paskirti, o repeticijų metu noromis nenoromis išmoksti ir kitų personažų tekstus. Taip jau susiklostė, kad, nesant reikiamų atlikėjų, tekdavo užglaistyti spragas. Režisierius Gintas Žilys manęs tik paklausė: „Ar gali?“, o aš atsakiau: „Galiu!“ Besiruošiant vaidinti Stasi tėvą, girtuoklį Vilhelmą, trupė subėgo pažiūrėti, kaip man seksis, kaip nusigrimuosiu. Pasirinkau gan įspūdingą vaidmens perteikimo būdą, o po spektaklio režisierius šyptelėjęs pasakė: „Galbūt tai ir priimtina, bet daugiau taip nedaryk...“ Šį režisierių labia gerbiu, nes kone visuomet sutapdavo mūsų požiūriai į teatrą plačiąja prasme, scenoje jis man leisdavo improvizuoti, nesuvaržydavo mano veiksmų ir aktoriaus raiškos laisvės.
Taigi mano sceninio amplua kitimas yra visiškai natūralus. Nereikia svajoti, kad būdamas šešiasdešimties gali įkūnyti herojinius personažus. Teko girdėti, kad ano meto Sovietų Sąjungos operetės teatruose pasitaikydavo septyniasdešimtmečių edvinų, bet tai juokinga. Abejoju, ar pats patekęs į tokią situaciją scenoje jausčiausi gerai. Opera - visai kas kita, tik, žinoma, reikia gerai įvertinti savo balso galimybes ir pajėgumą. Brandesnis atlikėjas kur kas giliau sugeba atskleisti vaidmenį. Štai, pavyzdžiui, Žermonas ar Rigoletas: gyvenimiška atlikėjo patirtis leidžia subtiliau perteikti tėviškus jausmus ir emocijas.
Daugelį žavi jūsų universalumas ir gebėjimas atitikti spektaklių kūrėjų lūkesčius, o praėjusiais metais sukūrėte keletą vaidmenų miuzikluose. Kuo jums ypatingas šis žanras?
Miuziklas anksčiau ir dabar - du skirtingi dalykai. Ankstesniuose „Bučiuok mane, Keit“ ar „Mano puikioji ledi“ pastatymuose dainuodavome be mikrofonų, taigi ir išraiškos priemonės buvo artimesnės operetei. Dabartinis miuziklas žengia koja kojon su laiku, keldamas atlikėjams vis naujų iššūkių. Tai tarsi visai kitas žanras, naujasis miuziklas. Šis žanras mane žavi tuo, kad jame labai stiprus vaidybinis pradas. Tai man patinka, leidžia geriau išnaudoti aktoriaus galimybes, dramatinę išraišką. Muzikinė miuziklų medžiaga taip pat nėra paprastai įkandama, ji gali tapti kietu riešutėliu atlikėjui, kuriam svetimas improvizacijos pojūtis. Dainavimas su mikrofonu irgi specifiškas: čia negalima kliautis vien operai būdinga balso emisija - taip gali sugriauti žanro koncepciją. Kita vertus, toks dainavimo būdas leidžia plačiau išnaudoti dinaminę ir spalvinę balso skales. Galbūt jaunesniems atlikėjams miuziklas artimesnis, bet aš galiu pasidžiaugti, kad gebu prisitaikyti ir dainuodamas šį žanrą.
Būti universaliu atlikėju nėra paprasta. Mūsų profesija labai sunki. Teatras, ypač šis teatras, neleidžia gyventi ramiai, patogiai. Jis nuolat išmeta kokią nors netikėtą kortą, o tu turi išsisukti, prisitaikyti prie keliamų reikalavimų. Nesugebėsi - pasislink. Tampi nebereikalingas režisieriams, dirigentams, kituose spektakliuose tau nebesiūlys vaidmenų ir pamažu iškrisi iš teatro gyvenimo. Tokių pavyzdžių išties nemaža. Teatras - gyvenimo mokykla, ir ne jis prie tavęs turi taikytis, o tu prie jo.
Kuo jums svarbus kūrybinio kelio vingis - Baritonų trio?
Baritonų trio - dar vienas eksperimentas, užgimęs prieš 20 metų. Tuomet mus įkvėpė trijų garsiųjų tenorų gala koncerto sėkmė ir nusprendėme dainuoti trise. Pirmąjį savo kūrybinį bandymą įrašėme į garso kasetę ir tais pačiais metais išvykome koncertuoti į JAV. Vienos vakaronės, kurioje dalyvavo Virgilijus Noreika, metu klausėmės trio atliekamų kūrinių. Garbusis tenoras susidomėjo šiuo projektu ir tarė: „O, puiki mintis, reikės ir mums pabandyti.“ Po kiek laiko Lietuvoje jau dainavo „Trys tigrai“, vėliau - „Trys panteros“.
Mūsų trijulė - kolegos iš to paties grimo kambario. Pertraukų tarp spektaklių ar repeticijų metu vis paliesdavome Baritonų trio temą, ginčydavomės, spręsdavome, ką mums dainuoti, kokios veiklos imtis toliau. Taip gimė festivalio „Operetė Kauno pilyje“ idėja. Pirmasis projektas - operetės dainininkų konkursas. Jį sėkmingai organizavome, bet vėliau netęsėme - tai pernelyg brangus malonumas. Ilgai sprendėme, kokią erdvę pasirinkti festivalio koncertams: filharmonijos salę ar Nemuno salą. Mus sužavėjo Kauno pilies prieigos: puiki vieta tiek scenai įrengti, tiek klausytojams patogiai įsitaisyti. Organizavome festivalį šioje erdvėje ir tikrai neprašovėme pro šalį. Esame dėkingi aukščiausioms jėgoms, kad mums, tada visiškai nepatyrusiems šioje srityje, pavyko išvengti nesklandumų. Iki šiol stebimės, kaip neplanuotai didžiules apkrovas atlaikė tokioms sąlygoms nepritaikytas silpnutis pilies elektros įvadas. Žinoma, mums netrūko entuziazmo ir energijos, o finansines problemas sprendėme skolindamiesi ir vėliau už tai ištisus metus koncertuodami rėmėjams. Dar vienas Baritonų trio veiklos baras, susijęs su operetės žanro populiarinimu, buvo radijo laidos „Pūko“ radijo stotyje. Į šias laidas kviesdavome įvairius dainininkus, su jais bendraudavome, sulaukdavome teigiamų atsiliepimų ir publikos susidomėjimo. Nepaisant intensyvaus darbo teatre (vieno sezono metu parengdavome net keturis naujus spektaklius), rasdavome laiko ruoštis laidoms, surinkti medžiagą. Tikiu, kad ši mūsų veikla buvo išties prasminga, padėjusi teatrui užauginti naują žiūrovų kartą.
O pedagoginė veikla - taip pat eksperimentas?
Taip, žinoma. Prieš keletą metų mane pakvietė į Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją dėstyti studentams scenos kalbą. Ši veikla man patiko kaip tam tikras amplua, naujas vaidmuo. Stovėdamas prieš auditoriją jautiesi kone taip pat, kaip vaidindamas teatro scenoje. Scenos kalbos discipliną stengiuosi jungti su vaidyba, nes manau, kad šie dalykai yra neatsiejami. Man regis, kad artistui gebėti raiškiai tarti žodžius nepakanka. Jis turi tai susieti su judesiu, vaidyba, personažo charakteriu. Paskaita skirta visam vieno kurso srautui, šiais metais ją lanko 65 studentai. Stengiuosi užimti visus paskaitos dalyvius, skirti jiems individualias praktines užduotis. Kartais pakviečiu studentus susitikti teatre. Tiesa, nenorėčiau prisiimti didžiulės atsakomybės ir dėstyti vokalo meną. Aš atsakingas pats sau, teatrui, scenai, tad nenorėčiau būti atsakingas ir už kitų žmonių likimus. Tai ne man. Man ir taip užtenka veiklos, tad nuoširdžiai atsidėti plačiai pedagoginei veiklai neturėčiau laiko. Galų gale reikia skirti laiko ir sau, atsipalaiduoti, mėgautis gyvenimu. O mano gyvenimas - teatras. Teatru reikia gyventi, nes scena netoleruoja amatininkų.
Kaip atsipalaiduoja Gediminas Maciulevičius, nebūdamas teatro scenoje?
Mano mėgstamiausias hobis - kulinarija, o naujausia aistra - konditerija. Tiesa, tortų negaminu ir valgyti jų nemėgstu, nors tai stebina aplinkinius. Man įdomiau gaminti pyragus, eksperimentuoti kepant bandeles ar pyragaičius. Mėgstu eksperimentuoti su mėsos gaminiais, mišrainėmis, silke, ir tai man, regis, pavyksta. Šeima, pagrindinė mano patiekalų vertintoja, sako, kad gaminu skaniai, ir iš namų manęs neveja.
Koks būtų jūsų pagamintas jubiliejinis pyragas?
Į jubiliejinį pyragą sudėčiau daug... personažų. Iš savo vaidmenų labiausiai vertinu Higinsą (Frederico Loewe´o miuziklas „Mano puikioji ledi“). Šis vaidmuo man labai brangus, išieškotas ir išgyventas. Kai buvo nuspręsta spektaklio neberodyti, gerklėje tarsi gumulas įstrigo. Dirbau dviejuose spektaklio inscenizacijose ir man šio vaidmens labiausiai gaila. Taigi Higinso charakteris taptų pagrindiniu mano pyrago ingredientu. Toliau sektų Aizenšteinas (Johanno Strausso operetė „Šikšnosparnis“) ir Ministras pirmininkas (J.Strausso operetė „Vienos kraujas“). Tai vaidmenys, su kuriais scenoje esu išties seniai, „Vienos kraujas“ mane lydi beveik visą darbo šiame teatre laiką.
Svarbią vietą pyrage užimtų vaidmenys iš operų: Rigoletas, Žermonas, Valentinas. Šias partijas padainuoti pavyksta toli gražu ne kiekvienam. Rigoletą dainavau dar būdamas jaunu atlikėju. Tai buvo didelis iššūkis ir rizikingas žingsnis, kartais būdavo išties sunku. Ypač sunkus buvo antrasis operos veiksmas. Tokia jau mūsų teatro repertuaro specifika: kartais tekdavo dainuoti Higinsą, o kitą dieną - Rigoletą. Negana to, trečią dieną laukdavo Grafas Liuksemburgas, kurio partijoje šešios aukštosios „la“. Tokia žanrų samplaika ne visada pasitvirtina, bet, kita vertus, užgrūdina. Tuo mūsų teatras unikalus, kito tokio nežinau.
Gedimino aistrą scenai ir konditerijai žino kone kiekvienas teatralas, tad kokiu pyragu jį pavaišintų KVMT kolegos?
Benjaminas Želvys
Teatro vadovas
Su Gediminu esame pažįstami dar nuo Lietuvos valstybinės konservatorijos laikų. Kurį laiką netgi mokėmės pas tą patį pedagogą. Pirmasis išlikęs įspūdis - fantastiškas Gedimino pasirodymas baigiamajame egzamine. Džiaugiuosi, kad jis ilgus metus išliko šio teatro korifėjumi, primarijumi. Su didele pagarba sakau, kad šis žmogus - labai sąžiningas muzikos, scenos, kolegų atžvilgiu. Jis reiklus tiek pačiam sau, tiek kitiems artistams, turi unikalią tikro menininko savybę - nuolat ieško, kaip dar geriau įprasminti atliekamus vaidmenis. Man Gediminas - kolega, draugas, nuostabus žmogus, pavyzdys kiekvienam teatro bendruomenės nariui. Mano dovanojamas pyragas būtų įvairiaspalvis: saldus, bet ne toks, kuriame juntamas vien cukraus skonis. Tai tarsi jubiliato kūryba: herojiška, charakteringa, nevengianti netikėtų atspalvių. Pyragas, žinoma, būtų skanus, nes tai, ką Gediminas daro scenoje - skanu.
Hermannas Keckeisas
Operetės „Kornevilio varpai“ režisierius (Austrija)
Darbas su Gediminu buvo labai malonus ir kūrybiškas. Šis artistas - labai patyręs. Jam nereikėjo duoti konkrečių nurodymų, kaip elgtis scenoje. Aš palikau daug laisvės kuriant personažą, o jis kaskart vis atrasdavo kažką naujo, ir tai buvo puiku. Iškeltas idėjas jis priimdavo ir įgyvendindavo su kaupu. Pyragas, skirtas Gediminui, būtų labai saldus, spalvingas. Jis labai linksmas žmogus, tad pyragą papuoščiau nuoširdžia šypsena.
Rasa Bendinskaitė
Teatro vyriausioji administratorė
Man jo asmenybė siejasi su reprezentaciniu teatro veidu, tam tikru simboliu. Jis visada linksmas, nuotaikingas, nuoširdus, jo bet kada galima ko nors paklausti, pabendrauti. Gediminui svetima žvaigždžių liga, jis mielas, paprastas, draugiškas, šiltas žmogus. Mano pagamintas skanėstas būtų kuo įvairesnis, atspindintis įvairias Gedimino savybes. Ten būtų visokiausių skonių: vienas kampelis - kartesnis, kitas - saldesnis, trečias - rūgštesnis, o papuošimą siečiau su operetės „Šikšnosparnis“ tematika.
Rasa Vaitkevičiūtė
Teatro chormeisterė
Gediminas - teatro talismanas ir manau, kad juo išliks dar ilgus metus. Man pradėjus dirbti teatre, jis jau buvo iškilus atlikėjas, dainuojantis pagrindinius vaidmenis visų žanrų spektakliuose. Scenoje būdamas puikiu aktoriumi, jis ir teatro užkulisiuose išlaiko aukštą bendravimo kultūrą, todėl yra mylimas ir gerbiamas kiekvieno teatro choro artisto. Gediminui pagaminčiau „Napoleoną“, nes šis tortas man asocijuojasi su prabanga, sotumu ir aukštu lygiu.
Birutė Lekavičienė
Teatro vyrų rūbinės darbuotoja
Gediminas labai paprastas, nekaprizingas, sukalbamas ir malonus žmogus. Ruošdama jam scenos drabužius niekada nebijau, kad išgirsiu kažkokį griežtesnį žodį ar pastabą. Visas iškilusias problemas jis sprendžia nepretenzingai. Labai mandagus, korektiškas, kitaip tariant, savas žmogus. Neįsivaizduoju šio teatro be Gedimino. Jam gamintas jubiliejinis pyragas būtų paprastas, kvepėtų medumi ir būtų ypač skanus.
Raimondas Baranauskas
Solistas
Nesu vyriausiosios kartos teatralas, bet jau ir ne naujokas scenoje, o Gediminas išliko toks pat, kaip ir mano darbo pradžioje. Tuomet jaučiausi ne itin jaukiai, nes suvokiau, kad vyresni artistai tam tikra prasme užleidžia pozicijas jaunesniajai kartai. Gediminas, užuot parodęs konkurenciją, visomis išgalėmis man padėjo įsitvirtinti teatre. Jo pastabų ir patarimų sulaukiu nuolat, visada jaučiu ne kritiką, o palaikymą ir nuoširdumą. Buvo atvejų, kai po spektaklio stengdavausi sutikti Gediminą, kad sulaukčiau vertingų pastebėjimų. Jo dėka supratau, kad teatre svarbus ne tik balsas, bet ir aktorinis vaidmens įprasminimas, tiksliau, visų muzikinio teatro artistui būtinų savybių sintezė. Jis man - tarsi mokytojas, globėjas ar kuratorius. Dar viena fenomenali jo savybė - gebėjimas ir galėjimas pasakyti savo nuomonę viršutiniam teatro hierarchijos sluoksniui: režisieriams, dirigentams, teatro vadovybei. Tai gali toli gražu ne kiekvienas, o Gediminas savo talentu, darbštumu ir patirtimi yra įgijęs tokią teisę. Gediminui įteikčiau labai gurmanišką, estetišką patiekalą. Didžiulį dėmesį skirčiau jam papuošti, o subtiliame skonyje turėtų būti slaptas ingredientas, kuris ragautoją priverstų susimąstyti: „Kas gi tai?“
Iveta Kalkauskaitė
Choro artistė, buvusi G.Maciulevičiaus studentė
Scenos kalbos paskaitos buvo beprotiškai įdomios, jas lankydavome stengdamiesi jokiu būdu nepraleisti, nes kiekvienoje paskaitoje sulaukdavome praktiškų patarimų, kaip kalbėti, judėti, elgtis scenoje. Medžiagą dėstytojas perteikdavo pasitelkęs vaidybą ir praktines užduotis. Tokių įdomių ir vertingų paskaitų išties reta. Dirbdama teatro chore taip pat jaučiu globėjišką elgesį: jis nuolat pataria, paskatina scenoje veikti logiškai, pagrindžiant kiekvieną tariamą ar dainuojamą frazę, visada pasiteirauja, kaip sekasi, ir pagiria, jei pavyko įprasminti vieną ar kitą sceninę užduotį. Gediminas - didžiulis autoritetas, savo vaidmenis scenoje atliekantis nepriekaištingai. Pagrindiniai mano iškepto jubiliejinio pyrago ingredientai būtų teisingumas ir išmintis.
Tomas Ladiga
Solistas
Gediminas - žmogus, tikrąja to žodžio prasme neabejingas teatrui. Man dažnokai tekdavo su juo rengti tuos pačius vaidmenis. Tai, kaip jis ruošia vieną ar kitą vaidmenį, yra puikus atsakomybės jausmo pavyzdys. Jis - teatralas iš didžiosios raidės. Jam svarbu išgliaudyti vaidmenį, išanalizuoti visas situacijas, nepalikti neaiškumų siužeto linijoje. Tai jis daro vadovaudamasis teatro principais: analizuoja personažo kaitą, jo emocijų skalę, santykį su partneriais. Man atėjus į teatrą, Gediminas dainavo pagrindinius vaidmenis, bet ilgainiui pasirodė, kad jam įdomūs ir epizodiniai personažai, pasižymintys charakterinėmis spalvomis. Manau, kad ši jo savybė daug prisidėjo prie tokios spalvingos ir produktyvios solisto karjeros. Žinodamas jubiliato palankumą jūrų gėrybėms, krevečių torto galbūt nesugebėčiau pagaminti, bet įteikčiau puikios karališkos silkės patiekalą, papuoštą įvairiais priedais, kuriuos Gediminas tikrai įvertintų. Šiame asmenyje dera puiki skonio pajauta tiek maistui, tiek scenai.
Andrius Apšega
Solistas
Per trejus darbo teatre metus Gediminas man įsiminė kaip žmogus, kurio pastabos visada pataiko į dešimtuką. Tai tikras Muzikinio teatro solisto pavyzdys, žavintis savo solidumu, sukuriantis itin stiprius charakterius, kiekviename vaidmenyje atrandantis kažką naujo. Mano dovanojamas pyragas būtų daugiasluoksnis, kelių aukštų, prabangus ir papuoštas aukso karūna.kauno-muzikinio-teatro-legenda
