Monika Gimbutaitė
Režisierius Karolis Vilkas sako, jog jo debiutinis spektaklis „Vaikystė“ gimė iš monotonijos - juk jei visi kuria taip pat, kažkas turi pramušti rutiną. Per valandą trunkantį spektaklį nuskamba vos viena frazė - K.Vilkas savo mintis reiškia ne per įprastą linijinį pasakojimą, o veikiau remdamasis šiuolaikinio žmogaus pasaulėjautai artimu asociatyviu mąstymu, vizualinėmis nuorodomis, dinamiškomis jungtimis.
Savo kelią teatre pradėjote kaip aktorius. Kas jus paskatino pasukti į režisūrą?
Ketvirto kurso pradžioje supratau, kad būdamas aktoriumi neturi daug pasirinkimo. Režisierių yra, bet man nepatiko tai, ką jie daro - Lietuvoje režisieriai orientuojasi į didžiuosius grandus, yra ganėtinai vienodi. Pagalvojau, jog tai keista, ir svarsčiau, ar tik man vienam viskas atrodo taip panašu. Tada nusprendžiau pats imtis režisūros.
Ar su aktoryste jau nutraukėte ryšius?
Norėčiau būti teatro žmogus - Lietuvoje rinka maža, todėl norėčiau ir vaidinti. Juo labiau, kad vaidindamas mokaisi režisuoti. Ir atvirkščiai. Bet šiuo metu rimčiau galvoju apie režisūrą.
Kaip aktorinė patirtis jums padeda režisuojant?
Visiškai neturiu režisūrinio mokymo, tad veikiau dirbu per jausminę prizmę. Svarstau - jei būčiau aktorius, kaip aš tai daryčiau, ką galvočiau. Su kiekvienu personažu po truputį gyveni, ir tuomet viskas susiveda į kažkokį darinį. Nes ir vaidindamas neretai nelabai žinai, kodėl darai vienaip ar kitaip - tiesiog ateina emocija ir darai.
Esate pristatomas kaip Oskaro Koršunovo mokinys. Ko kaip režisierius iš jo išmokote?
Nežinau, gal reivinti. Iš O.Koršunovo pasisėmiau drąsos, laisvės - kurse buvome neįpareigoti taisyklių, galėjome patys atsirinkti, kas mums patinka, o kas ne. Mums buvo sakoma, kad patys galime kurti taisykles.
Lietuvoje labai daug „taisyklingų“ spektaklių ir požiūrio. Taip yra ir visada bus. Bet jei atsiras keli žmonės, kurie bandys kurti kai ką naujo, ne pagal taisykles, nesvarbu, ar jiems pasiseks, ar ne, į tuos bandymus bus įdomu pasižiūrėti, taip gims įvairovė.
Man patinka O.Koršunovo teatrinė kalba - tai, kaip jis kalba su savo karta, ir kaip bando kažką atsakyti jaunesniems žiūrovams. Norėčiau išlikti Košunovo mokiniu, manau, būtų gražu. Tačiau noriu atrasti savas raiškos priemones.
Kaip atsirado „Vaikystė“? Kas tapo jos dramaturginiu pagrindu?
Spektaklis gimė iš jausmo, jog Lietuvoje nelabai kas vyksta.
Baigęs mokyklą stojau į pilotavimą, „gaisrininkus“ ir „aktorinį“ - gyvenime man trūko veiksmo. Neįstojau į Karo akademiją, kur tikėjausi tapti lakūnu, įstojau į VGTU - nuėjau, pažiūrėjau, pamaniau, kad bus labai neįdomu ten studijuoti. Gaisrinę kažkaip pamiršau ir įstojau į „aktorinį“. Iš pradžių atrodė, kad čia daug veiksmo, bet kuo toliau studijuoji, tuo labiau viskas pradeda slėgti. Norėjau pramušti rutiną ir taip ėmiau kurti „Vaikystę“.
Spektaklis turi scenarijų, bet jis labai trumpas. Sunku pasakyti, kaip jis gimė - tai tas pats, kas pasakoti, kaip nutapei paveikslą. Nežinau kaip, bet kažkaip jis „pasirašė“, net pats negaliu prisiminti, kaip tai įvyko. Tiesiog buvo kažkokie vaizdiniai ir idėjos, galiausiai susilipinusios į vieną kūrinį.
Kaip tas nedidelis scenarijus virto tuo, ką šiandien matome scenoje? Kaip vyko kūrybinis procesas?
Scenarijuje, pavyzdžiui, buvo scena, kai geiša eina pas vaiką ir jo neranda, pradeda blaškytis ir miršta iš liūdesio. Tai pažodžiui ir bandėm įgyvendinti, tačiau pamatėm, kad „neveikia“ ir procese bandėme ieškoti kitų sprendimų.
Labai daug idėjų buvo tiksliai perteiktos ant scenos - tai ganėtinai keista. Kai seniau piešdavau, rezultatas niekada nebūdavo toks, kokį įsivaizduodavau, o čia tai pavyko. Svarbu paminėti ir tai, jog dirbome, kūrėme visi kartu.
Nesirenkate lietuviškame teatre populiarios literatūrinės tradicijos. Kita vertus, žiūrovui metate iššūkį, kurį nežinia, ar kiekvienas pasiruošęs priimti. Ar jums svarbu, kad žiūrovas suprastų tai, ką kuriate?
Man svarbiausia, kad būtų įdomu - jei bus įdomu, žiūrovai tikrai ką nors sugalvos patys, sudėlios ne ką blogesnę istoriją.
Turime aiškią siužetinę liniją, norėtųsi, kad ji persiskaitytų. Žinoma, ją perpranta ne kiekvienas, bet visi kažką pamato - būna, išgirstu ir labai netikėtų, gilių interpretacijų.
Spektaklio pristatyme minimas siekis atsisakyti klišių - jų netrūksta ir Lietuvos teatriniame gyvenime. Kas jus erzina šiandieniame lietuviškame teatre, kokias pagrindines jo ydas įžvelgtumėte?
Asmeniškai man norisi ateiti į teatrą ir nežinoti, kas atitiks. Norisi Berlyno Vilniuje, o ne tik Vilniaus. Nesakau, kad „Vaikystė“ pasiekė kažkokią viršūnę, bet norėčiau, kad daugiau žmonių bandytų ieškoti, eksperimentuoti.
Kodėl pradedantys režisieriai bijo daugiau eksperimentuoti? Kur dingsta tas jaunatviškas maištas?
Man atrodo, kad trūksta drąsos. Kiekvienas pats susigalvoja, ko bijoti - kūryba toks sudėtingas dalykas, kad normalu, jog gali apimti baimė.
O jūs nebijote?
Aišku bijau. Va, „Vaikystė“ staiga tampa repertuariniu spektakliu, gauna finansavimą, kažkas kažkur pakviečia... Įsitempi, pradedi per daug sukti galvą. Bijai, ką pagalvos tavo artimieji, kai pasižiūrės tavo interpretaciją, nes kiekvienas spektaklis, nori tu to ar ne, vis vien būna apie tavo gyvenimą. Bijai, kad kažkas gali suprasti, ką tu iš tiesų galvojai.
Kas yra jūsų auditorija? Kam jūs kuriate?
Asmeniškai aš kuriu sau ir savo draugams, savo kartai. Ką aš galiu papasakoti savo tėvams? Čia jie man daugiau papasakoti gali.
Tačiau pastebiu, kad jauni žmonės apskritai nesidomi teatru. Penktadienio vakarą jie net nepagalvoja, kad galima nueiti į spektaklį. Jiems paprasčiausiai nelabai įdomu. Bet teatras ir visų pirma režisierius visada turi galvoti apie savo žiūrovą.
Ar turite autoritetų teatre? Žmonių, į kurių kūrybą gręžiatės?
Turiu labai daug mokytojų. O.Koršunovas su savo požiūriu ir gebėjimu valdyti savo kartą tikrai yra mano autoritetas. Labai daug gavau iš dėsčiusių aktorių - Dariaus Meškausko, Nelės Savičenko, Rasos Samuolytės.
Dar patinka „Adventure Time“ filmukas, „Disney´aus“ multikai, Hayao Miyazaki, visokiausi Holivudo filmai, pavyzdžiui, „Beždžionių planeta“. Man patinka įvairūs dalykai - ir arthouse´as, ir tie kūriniai, kurie patinka daugeliui. Manau, čia gera savybė, padeda nusileisti ant žemės.
Ar perėjus į režisūrą jums pagaliau užtenka veiksmo? Ar nebegalvojate apie gaisrininko ar piloto specialybę?
Užtenka. Čia pats valdai pasaulį ir gali susikurti sau veiksmo. Tik nereikia tapti pernelyg rimtu - kitaip vėliau norėsi adrenalino ir pats būsi kaltas, kad jo nėra.
Spektaklis „Vaikystė“ artimiausiu metu bus rodomas Menų spaustuvėje spalio 27 d. 19.00 val.
