Mindaugas Klusas
2016-ųjų sausį Maskvoje Vladimiro Majakovskio teatro meno vadovas ir režisierius Mindaugas Karbauskis pastatė spektaklį „Rusiškas romanas“ pagal dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Jos centre - rusų rašytojo ir švietėjo, mąstytojo ir reformatoriaus Levo Tolstojaus (1828-1910) šeimos drama. Jo žmonos Sofijos Andrejevnos drama, jo vaikų drama. Rusijos drama.
Reikalas kvepėjo avantiūra... Juk trys lietuviai - muziką spektakliui rašė Giedrius Puskunigis - išdrįso prisiliesti prie didžiausios rusų šventenybės. Autoriteto, kurio reikšmė neblėsta iki šiol, kūriniai cituojami, inscenizuojami, ekranizuojami, sulaukia visokeriopo dėmesio.
Rizika pasiteisino. Rusų žiūrovai ir kritikai kūrėjų pastangas pavadino žygdarbiu, jų manymu, nieko panašaus L. Tolstojaus atminimui iki tol nebuvo sukurta.
Vasarį „Rusiškas romanas“ lankėsi Sankt Peterburge, birželį išvyko gastrolių į Vladivostoką. Sėkmė jį lydėjo ir vienur, ir kitur. Dabar spektaklio dekoracijos jūromis keliauja į Izraelį. Vaidinimo nekantriai laukiama Tel Avive.
Kol laivas plaukia
Kol laivas plaukia, gera proga su M. Ivaškevičiumi pasikalbėti apie pjesės atsiradimo aplinkybes, L. Tolstojaus asmenybę, šeimą. Ir apie dramaturgo mėginimą protu suvokti Rusiją.
2013-aisiais M. Karbauskis inscenizavo M. Ivaškevičiaus pjesę „Kantas“. Netrukus po premjeros teatro meno vadovas savo kabinete Mariaus paklausė: „Turbūt jau nieko mums neparašysi?“ Dramaturgą tuo metu domino L. Tolstojaus tema, ypač suintrigavusi po vieno dokumentinio filmo. Prasitarė apie tai M. Karbauskiui. Šis savo ruožtu prisipažino svarstęs statyti „Aną Kareniną“. Pasitarę abu nusprendė susieti kūrybines galias dėl naujo scenos kūrinio.
„Ana Karenina“ išpranašavo autoriaus likimą
M. Ivaškevičius įniko į L. Tolstojaus kūrybos ir biografijos studijas. Ėmė rašyti savotišką improvizaciją „Anos Kareninos“ tema. Plėtodamas kai kurias kūrinio vietas, iš kelių sakinių kurdamas naują pjesės sceną. „Šis romanas apie nelaimingas šeimas, galima sakyti, išpranašavo būsimą L. Tolstojaus gyvenimą. Kai jį rašė, jo paties šeima dar buvo laiminga. Tačiau vėliau ėmė griūti iki visiškos katastrofos. Iš esmės L. Tolstojui teko Anos Kareninos likimas, nes neiškentęs konfliktų šeimoje, būdamas 82-ejų, bėgo iš namų, traukinyje peršalo, susirgo ir mirė Ostapovo pakelės stotyje“, - pasakojo M. Ivaškevičius.
Grafo L. Tolstojaus šeima jau kuris laikas gyveno priešingose stovyklose. Vieni vaikai ir draugai palaikė rašytoją, kiti - jo žmoną. Šeimoje vyko kova dėl „vidinės teritorijos“, ypač paaštrėjusi, kai namuose atsirado pašalinių žmonių, garbintojų, kurie savinosi Sofijos vyrą. „Apie L. Tolstojų būrėsi gausus jo idėjų šalininkų - „tolstovcų“ - judėjimas. Grafo dvarą Jasnaja Polianoje nuolat lankė pasekėjai iš visos Rusijos, net svečių šalių. Tikėjo juo lyg naujuoju Kristumi. Žmona pradėjo vyrą sekti, kontroliuoti, stengėsi susigrąžinti sau“, - teigė pjesės autorius. Paskutinėmis rašytojo gyvenimo valandomis stotyje vyko arši kova, gerbėjai nenorėjo prileisti žmonos prie vyro mirties patalo.
Pasak M. Ivaškevičiaus, įprasta „Anos Kareninos“ pagrindine tema laikyti Anos, Vronskio ir Karenino meilės (o gal - nemeilės?) trikampį. Mariui atrodo svarbesnė itin autobiografiška jaunos Levino ir Kiti šeimos kūrimosi istorija. Per ją, esą, atsiskleidžia L. Tolstojaus ir jo žmonos meilė, aukštakilmio rašytojo troškimas gyventi kuo arčiau liaudies ir gamtos. „Levinas ir Kiti - idiliška Levo ir Sofijos bendro gyvenimo pradžia. Kareninos istorija - baisi jų santykių atomazga“, - pabrėžė pašnekovas.
Darbus pristabdė įvykiai Ukrainoje
Lietuvių dramaturgas grūmėsi ir su kitu iššūkiu - pjesę rašė rusų kalba. Uoliai gilinosi į L. Tolstojaus tekstus, kalbą, mėgino perimti jo stilių. Net studijavo to meto Tūlos gubernijos valstiečių žodyną. „Rusiško romano“ rašymą pristabdė Krymo aneksija, Rusijos karo veiksmai Donbase.
„Susimąsčiau, ar turiu teisę su ta šalimi turėti ką nors bendro“, - pasakojo M. Ivaškevičius. Nusprendė pjesę kiek atidėti, tačiau ir toliau gilinosi į temą, tekstus, biografijas. Ir iš jų jam paaiškėjo: jei L. Tolstojus gyventų dabar, būtų pats didžiausias Rusijos disidentas. „Jo asmenybė buvo absoliučiai nesisteminė, nusistačiusi prieš bet kokią valdžią. Supratau, kad ji neturi jokių sąlyčio taškų su Putino režimu. Tai mane išlaisvino ir grąžino prie darbo“, - teigė rašytojas.
Meilės istoriją slėpė kėdėje
L. Tolstojaus atminimą lydi legendos apie romanus su mužikėmis, pavainikius vaikus. M. Ivaškevičius sutinka, kad jaunystėje iki vestuvių grafas išties buvo gerokai patvirkęs. „Kaip nauja diena - taip nauja moteris. Seksualinis potraukis jam nedavė gyventi. Graužiamas sąžinės, nuolat su juo kovojo. Įdomu tai, kad savo nuotykius fiksavo dienoraščiuose“, - pabrėžė pašnekovas. Buvo įsimylėjęs valstietę Aksiniją, susilaukė vaiko. Tai aprašė autobiografiniame apsakyme „Velnias“, kurį dvidešimt metų slėpė kėdėje. Suprantama, Sofija rankraštį surado, kilo baisus skandalas.
„L. Tolstojus buvo našlaitis, tėvai anksti mirė. Todėl šeima jam atrodė tikra svajonė. Ir savąją kūrė kaip meno kūrinį. Sofijoje išvydo jam skirtą antrąją pusę, žmogų, su kuriuo pavyks sukurti idealią šeimą. Vedė ir nuo tada buvo jai ištikimas. Bent jau šaltiniai neteigia kitaip. Tačiau žmonos pavydas jo praeities meilėms buvo beribis. Tiesa, pats jį ir pakurstė, prieš vestuves atidavęs visus savo užrašus“, - pridūrė M. Ivaškevičius.
Pagyvenusių Tolstojų namuose virė neregėtos aistros
Galbūt valdingas Sofijos Andrejevnos būdas, noras kontroliuoti, savintis kitą žmogų ir sugriovė Tolstojų šeimą. „Reikia tik įsivaizduoti tas aistras namuose, kai jam buvo 80, o jai 65-eri! Lyg tikroje „Romeo ir Džiuljetoje“. Ta nuolat eina žudytis, o jis vis bėga iš namų. Tris kartus buvo „išėjęs į Ameriką“, bet artimiausiame kaime apsisukęs grįždavo namo. Ramios buities nebuvo“, - apibendrino Tolstojų šeimos tyrinėtojas.
Pagrindinė M. Ivaškevičiaus pjesės veikėja Sofija Andrejevna - tragiška asmenybė. „Pati nesėkmingiausia genijaus žmona genialumo istorijoje“, - esu parašęs pjesėje. Ši moteris nesuprato, kaip gyventi su genijumi. Tuo dramatizmu ir tragiškumu ji mane ir sužavėjo“, - teigė dramaturgas.
Per nelaimingą šeimą ir kitus L. Tolstojaus kūrinius M. Ivaškevičius mėginęs sau pačiam atsakyti, kas yra Rusija. Kokia tai šalis, tauta? „Kartojame poeto Fiodoro Tiutčevo frazę: „Vien protu Rusijos nesuprasi“. Mėginau. Nežinau, kaip pavyko. Vis dėlto jaučiuosi truputį priartėjęs. Nuo Ivano Rūsčiojo laikų Rusija įprato kankinti pati save. Žmogaus gyvybė ten neturėjo jokios vertės. Tačiau kankindama save, ji kankina ir esančius šalia. Ir mes patenkame į tą kategoriją. Tiesa, Rusijos studijos dar nebaigiau, turiu kūrybinių planų, kurių kol kas neminėsiu“, - stabtelėjo „Rusiško romano“ autorius.
Rusijos televizijos siūlė milžiniškus pinigus
Anksčiau dramaturgo dėmesys buvo sutelktas į Vakarus. O pastaruosius trejus metus visos kelionės baigiasi Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje. „Užstrigau šiame regione. Užstrigau sąmoningai, nes čia vyksta mums svarbesni procesai nei Vakaruose. Juose reikia dalyvauti, - tikino M. Ivaškevičius. - Kai mane ištiko ta rašymo krizė, daug svarsčiau, kaip toliau gyventi ir apsibrėžiau tam tikras elgsenos ribas. Nuvažiavęs į Rusiją visiškai atvirai išsakau savo nuomonę apie Putino režimą - ir privačiai, ir spaudoje. Na, mano rato žmonės ten laikosi tos pačios pozicijos, - tęsė pašnekovas. - Antra, nusibrėžiau, su kuo Rusijoje noriu dirbti. Per porą metų atsisakiau „Pirmojo kanalo“ ir NTV pasiūlymų rašyti filmų scenarijus. Žadėjo tokius pinigus, kokie net nesisapnuoja. Tačiau tvirtai žinojau, kad to negaliu daryti ir nedarysiu. Dirbu su žmonėmis, kurie nedalyvauja toje propagandinėje karinėje mašinoje.“
M. Ivaškevičių pasiekė žinia, kad „Rusiškas romanas“ labai patikęs ištikimam Putino bendražygiui režisieriui Nikitai Michalkovui. „Jei vieną dieną paskambintų ir siūlytųsi ekranizuoti pjesę, puikiai žinau, kad nesutikčiau. Nebent mainais į Krymą“, - nusijuokė dramaturgas.
