„Bravoro“ receptai
Iš tiesų laimė, kad šalia pagrindinės Poznanės festivalio programos, „Idiomos“, buvo ir kitų iniciatyvų. Viena jų - su festivaliu derinama „Senas bravoras - naujas šokis“, vykstanti prekybos centro „Stary Browar“ keliose erdvėse. Fondo „Art Station“ steigėjos, bene turtingiausios Lenkijos moters Grażynos Kulczyk rūpesčiu ir lėšomis įvairios šokio kuratorės kasmet pristato lenkų ir užsienio šokio trupes, rezidencijų rezultatus. Konkrečių temų, pagal kurias būtų atrenkami kūriniai, nėra - šokio festivaliuose apskritai tokią sunku būtų rasti ir kažin ar tai būtų prasminga.
Sprendžiant vien iš spektaklių pavadinimų ir aprašų, „Maltos“ festivalis dar labiau tolsta tiek nuo tradicinio teatro raiškos, tiek ir nuo ekonomiškai skurdesnių Vidurio Europos šalių: spektakliuose ar įvykiuose vis daugiau vietos užima kulinarija. Vadinamasis food design, automatiškai signalizuojantis apie jau sugebančią pasisotinti visuomenę ir skiriančią nemažai dėmesio šiam malonumui.
Vokiečių choreografas Benas J. Riepe ribotam žiūrovų skaičiui pasiūlė susėsti už stalo ir paragauti, kaip šokis dera su valgiu - tokia buvo jo „Choreografinė vakarienė“ (Choreographic Dinner), ir kaip lygiavertis kūrėjas programėlėje pristatomas restorano „Blow Up Hall“ šefas Tomaszas Purola. „Concordia Taste“ restoranas, įsikūręs postindustriniame pastate, išvažiuojamąjį - skanavimo ir pristatymo - spektaklį be genetiškai modifikuotų produktų žiūrovams pristatė Laisvės aikštėje - tiesiog teatrinis ekologinis keiteringas. O spektaklyje-ekskursijoje „Virtuvės istorijos“ skanaujame šviežios duonos, kitoje salėje laukia marinuoti agurkėliai su degtine, o finale susėdame už didelio stalo, nukloto ir senovinių valgių imitacijomis ir vandeniu vietoj alaus.
„Senojo bravoro“ šokio programoje vienas įspūdingiausių darbų man pasirodė graikų choreografo Christos Papadopoulos ir trupės „Leon & the Wolf“ spektaklis „Elvedonas“. Tai Virginios Woolf romano „Bangos“ (The Waves, 1931) vieno jaunuolio vaikystės šalis. Ir nors scenoje, kaip ir knygoje, yra šeši veikėjai, choreografas žvelgia „iš aukščiau“, nesigilindamas į kiekvieno bruožus ar tarpusavio santykius, bet matydamas viską kaip gyvenimo schemą. Nepaliaujama laiko tėkmė, juntama Woolf romane, ir buvo esminis raktas spektakliui: „Gimę esame užvedami judėti. Neturime galimybės pasirinkti pauzę ar poilsį“, - sako choreografas. Todėl spektaklio išraiška tampa grupinis, idealiai sinchroniškas judėjimas visas 40 minučių. Tobulo mechanizmo pavyzdys, kai pradedama spyruokliuoti tarsi gimstant, tiesiant nugarą nuo grindų, tada judama-žingsniuojama į visa puses, bet nepaliaujant spyruokliuoti. Tarpais, vienas nuo kito atsilikdami sekundės dalimi, visi drauge sukuria trūkinėjančios kino juostos efektą, tarpais - įsisiūbuojančią gyvenimo kaip laikrodžio švytuoklę į šonus, finale judėjimo greitis didėja ir galiausiai visa grupė ima bėgti aplink tariamą savo ašį, tarsi būtų galvomis pririšti būti prie nematomo vieno šaltinio, švytuoklės - galvos kreipiamos pagal jos „šerdį“. Kol vienas, išmestas išcentrinės jėgos, skrieja šalin ir griūna, kitas taip pat atitrūksta nuo grupės, nugriuvęs ilgai trūkčioja, keliasi, - ir vėl, be pauzės sustoti... Ir visame tame vistiek jauti nepaliaujamai pulsuojantį nerimastingą, tik Woolf plunksnai būdingą teksto-gyvenimo pulsavimą.
Jubiliejinės problemos
Birželis Poznanėje yra svarbiausias mėnuo, o šįmet buvo svarbiausias šalyje, nes sukako 60 metų nuo Birželio sukilimo, pirmojo pasipriešinimo valdžiai socialistiniame bloke - tik po keturių mėnesių žinią, kad apskritai įmanoma išdrįsti priešintis, pasigavo vengrai. Budapešte sukilimas truko apie porą savaičių, o Poznanėje - nepilną dieną, bet ir per tas kelias valandas buvo užimta Darbininkų partijos būstinė ir Vykdomasis komitetas, kalėjimas, išlaisvinti politkaliniai, paimta keletas karo mašinų, ginklų, išardyti užsienio radijo stotis trukdantys įrenginiai. 6 val. ryto „Cegložo“ fabriko (nuo fabrikanto Hypolito Cegielskio vardo, o 1956-aisiais - Stalino vardo metalurgijos gamyklos) darbininkų surengtos demonstracijos buvo nutildytos 359 tankų, 12 000 kareivių ir kitų neadekvačiai gausių pajėgų apie 15 val. dienos, o vakare jau prasidėjo areštai. Paradoksas - apie tiek įtakos padariusį ne vien savo miestui sukilimą tą dieną tolimesnių miesto rajonų gyventojai net negirdėjo.
Kaip pažymėti šią datą, kuri - drauge su to paties Cegielskio fabrikais ir jų profsąjungine drausme ir rūpyba - kūrė dabartinės Poznanės identitetą?
Garsi dar nuo ano amžiaus 8-ojo dešimtmečio gatvės teatro trupė „Teatr Ósmego dnia“ - taip pat Poznanės pasididžiavimas. Ji negalėjo likti nuošalyje, sukūrė multimedijinį reginį „Pyktis“ (Gniew). „Ar pyktis, liepęs žmonėms kovoti gatvėse, kilęs iš nuolankumo ir bado, dar tebetūno mumyse? Ar jis galėtų pažadinti mūsų solidarumą?“ - klausia spektaklio kūrėjai, įrengę ekraną-sceną gražiame senamiesčio kieme. Kūrėjai surinko ir labai vykusiai sumontavo daug dokumentinės medžiagos, kadrų iš tarybinės propagandos, ir tai buvo įdomiausia. Kaip, sakykime, Lenkijos Liaudies Respublikos prezidento Bolesławo Bieruto dukra krikštija Gdanske laivą, daužia į jo bortą šampano butelį - o laivas nesileidžia į vandenį, įstrigo. Sunerimę darbininkai taiso situaciją ištisą naktį, dirba viršvalandžius, bando išjudinti laivą, - ir tai ideali realybės surežisuota visos šalies ūkio „klestėjimo“ metafora. Bet greta tų dokumentinių kadrų netyčia, neplanuotai pats teatras paklausė, ar įmanoma kalbėti apie protestą anais, sovietiniais laikais be pakilumo, be liaupsių, net jei kalbame apie žygdarbį? Ir atsako: ne, dar mes kitaip neišmokome. Teatras, ištisus dešimtmečius savo spektakliams pasitelkdavęs poetiką, metaforas, bet drauge įvaldęs ir gatvių meno žanrą, vis dėlto išmoko tik kovoti. O pasisakyti už, pagerbti - išeina ta pati sovietinės propagandos forma. Kai į sceną įvažiuoja dūmais virstanti tanko parodija-metafora, kai ji ima šaudyti ugnimi - tai labiau primena Kinijos drakonus per jų Naujųjų metų šventimą. Aktorių patetiški šūkiai per mikrofoną skamba taip, kad net nebežinai, ar jie iš šių dienų, ar iš ano laiko. Gera videografika gelbsti vizualiąją pusę, bet dokumentikos sugretinimai su dabartimi tiesiog naivūs: kadrą su bėgančiais ir nuo šūvių krentančiais darbininkais permuša apšviečiami už ekrano bėgimo takeliai su bėgančiomis figūromis: suprask - ar mes šiandien žinome, kas mums tą bėgimo laisvę padovanojo? Ir net pakilus balsas, liaupsinantis socializmo statybas ir gautus naujus butus yra aiškesnis, konkretesnis už teatrališką dabarties aktoriaus tembrą.
Su ta pačia problema spektaklyje „Birželio nakties karštinė“ susidūrė Poznanės Naujojo teatro režisierius Remigiuszas Brzykas, bandęs rekonstruoti 1981 metais tame teatre Izabellos Cywińskos pastatytą „Kaltinamieji: birželis 56“. Tiksliau, jis kuria spektaklio statymo istoriją. Anuo spektakliu minėtos sukilimo 25-osios metinės. Dar prieš įvedant karo padėtį buvo juntamas žmonių pakilimas, visuomenės suaktyvėjimas, tada buvo ryžtasi ir spėta įamžinti Poznanės įvykius.
Šiandien bandoma prisiminti ta vienybės nuotaika, ir situacija panaši į Andrzejaus Wajdos „Žmogų iš marmuro“. Aktoriai išeina į sceną (kuri yra žiūrovų salė, o žiūrovai sėdi scenoje), pamini visus dalyvavusius aname spektaklyje aktorius (dėsninga - jie pamiršta ir režisierę, ir scenografę). Ir pradeda pasakoti-vaidinti spektaklio statymo istoriją. Nuspręsta pažymėti sukilimo metines spektakliu, jaunas dramaturgas renka duomenis apie sukilimą, o pažįstama žurnalistė jau berašanti apie tai knygą. Ji jam duos viską, o čia ir scenos darbininkai talkina, nes statomas spektaklis apie kolegas, t.y. fabriko darbininkus, savą klasę. Pagrečiui vyksta konkursas sukilimui įamžinti. (Ir čia verta akcentuoti istorija, artima ir mūsų pavyzdžiams: konkursas iš tiesų vyko, meno kritikai išrinko darbą „Kryptis“, kuris buvo horizontalus paminklas, - kaip neprisiminsi Roberto Antinio paminklo Romui Kalantai? - ir tada pasipiktino darbininkai, „visa visuomenė“, pareikalavusi „vertikalaus paminklo“, o jei reikės, greta jau stovintį paminklą Mickevičiui pastums. Ir pastūmė, kaip kad anksčiau poetas buvo užėmęs Otto von Bismarcko vietą.)
Taigi, spektaklyje rodoma, kaip darbininkai išreikalauja dabartinės „Vienybės“ - stovinčių dviejų sujungtų kryžių ir stilizuotos lenkų erelio galvos. Spektaklyje triumfuoja inteligentų, menininkų ir darbininkų vienybė. Drauge tai ir kičo triumfas. Bet - ar tokiems įvykiams pažymėti iš tiesų reikia meno? Ar kičo įmanoma išvengti?
Todėl ir žiūrint spektaklį kyla klausimas, ar mato kūrėjai, kokią formą renkasi? Labiausiai visa tai primena sovietinę gamybinę pjesę apie liaudies pergales. Bet pamažu pereinama prie realybės, - lygiai taip pat „Žmoguje iš marmuro“ žurnalistė ėjo atlikti propagandinės užduoties, o susidūrė su tikrove. Spektaklyje (aname, statytame 1981-aisiais) aktoriai susitiko ne su personažais, bet su prototipais - žuvusio jauniausio sukilėlio Romeko Strzelkowskio mama, - arba nesusitiko, kai vieno pagrindinių sukilėlių Jano Suwarto nepanoro „priimti“ aktorius-žvaigždė.
Taip pamažu ore pakimba kažkieno ištartas klausimas - ar tas spektaklis buvo įvykis? Imamasi 1981 metų įvykių kritikos iš šiandienos pozicijų, primityviai karnavalizuojamas „Solidarumo“ judėjimas - visi ateina su pripučiamais žaislais vietoj vėliavų. Bet ir „banaliai dabarčiai“ atstovauja diplomatinis korpusas, sudarytas iš „Coca Cola“, „Philips“ ir kitų garsių ženklų. Spektaklio dramaturgai galutinai įklimpsta požiūrių ir pareiškimų aklagatviuose ir sieną pramuša simboliu - į teatrą ateina moteris, pasivadinusi Sąžinės priekaištu, ir paklausia, ar už tai buvo kovota? Suprask - ar už tą šiandienos vartotojiškumą? Ar už tai, kad sukilimo dalyvei buvo atjungtas vanduo bute, o teisėjas jai pasiūlė nusimaudyti pas kaimynę? „Solidarność“, karčiai šypsosi Sąžinės priekaištas. Jei spektaklio kūrėjams reikėjo atkurti 1981-uosius, estetiškai jiems tai pavyko.
O realus dabarties patriotizmas labai aiškus ir grubus: vieną dieną Lenkija laimėjo prieš Šveicariją, ir po savaitgalio gėrimo į barus atėjo nauja jėga. Buvo marširuojama gatvėmis su ta pačia skanduote „Polska - bialo czerwoni“ (traukti reikia pagal „Pet Shop Boys“ motyvą „Go West“). Panašiai jie, dažnai stojantys katalikiškos bažnyčios pusėn, prieš porą metų mojavo vėliavomis prieš Rodrigo Garcia spektaklio „Golgota Picnic“ rodymą. Galima stebėti tai kaip pasikartojantį performansą, užtaisytą repetityvumo efektais: paprastai kuo daugiau kartojama, tuo daugiau prasmių atrandi. Čia viskas atvirkščiai, prasmės traukiasi, kol lieka vienintelė - apie nykstantį intelektą. Po keleto dienų tie patys futbolo „ultros“ uždega fakelus Birželio sukilimo minėjimo iškilmėse ir, ploję dabartiniam prezidentui, nušvilpia Lechą Walęsą kaip bendradarbiavusį su saugumu ir velniažin kur nuvedusį Lenkiją. Tikriausiai į šiandieną.
Istorijos virtuvė
Scenaristė Marta Jagniewska ir režisierė Agata Elsner spektakliu „Virtuvės istorijos“ pasakoja ne apie kulinariją, o apie istorijos virtuvę ir siūlo jos bent kiek paskanauti keliaujant po jauniausios Europoje (statyba tetruko penkerius metus, 1905-1910) neoromaniškos pilies erdves. Vilhelmas II buvo paskutinis prūsų kaizeris, gyvenęs Poznanėje jam pastatytoje rezidencijoje, čia kryžiuojasi lenkų ir vokiečių istorijos.
Kas skoninga, gera - tai vokiška, pabrėžia žiūrovų grupę aptarnaujantys aktoriai-kelneriai-tarnai. Čia vis kitoje erdvėje laukia neįmantrios instaliacijos - stalas, ant kurio ruošiama duona, Raudonkepuraitės ir kitų pasakų scenovaizdžiai (prūsiškos pilies mūruose esama tokių bareljefų), iškilmingas priėmimų stalas, nukrautas valgiais. Savo istorijas-monologus - autentiškas, rastas įvairiuose archyvuose, pasakoja tos pilies kelneris, Pilsudskio žirgas (tikriau, kumelė, įsimylėjusi savo karvedį); čia gyvenusio pirmojo Lenkijos prezidento Ignacy Mościckio žmona, kočiodama tešlą, prisimena, kaip vyras pirma darė bombas, o vėliau - kefyrą. Lenkijos liaudies respublikos laikus iliustruoja menė, paversta prasta užeiga su daug tikros degtinės ir agurkų, o visus aptarnauja smagus chamas oficiantas.
Šioje ekskursijoje svarbiausios yra ne dekoracijos, t.y. tikrosios salės. Akivaizdu, kad spektaklio kūrėjos nudirbo ilgą parengiamąjį darbą konsultuodamosi su istorikais, praleido daug laiko archyvuose ar skaitydamos knygas, nes įdomiausia čia gera ir neįprasta dramaturgija. Skambantys monologai - anaiptol ne pirmųjų istorijos veikėjų, o visiškai epizodinių, liudijančių apie tai, kas vyko už fasado, kaip kas linksminosi, kaip liūdėjo ar ėjo iš proto. Stebina ir tai, kaip su tokia medžiaga entuziastingai dirba vyresnės kartos aktoriai.
Drauge čia tiksliai sukuriama atmosfera - sarmatiškų portretų ir nykstančios praeities. Lenkiškoji gotika, pilna krizių, nuolatinės sumaišties, isteriško dekadanso. Nepatogios istorijos nespaudžia nei dramaturgių galvų, nei aktorių vaidybos, ir laviruojama tarp žaidimo ir praeities, kuri - tikroji, neromantizuota - taip reikalinga šiandien.
